Beveik niekada

14

Ji labai miela, kai ją erzinu. Nes jai tai patinka.

Nesuprantu, kaip aš į tai įsivėliau, bet gerai žinau, kad nors ir be galo graužia sąžinė ir suprantu, kad turiu palikti ją ramybėj, vis tiek negaliu. Nenoriu, ir tiek.

Mes jau per toli nuėjom.

Suprantama, turėjau užbaigti su ja autobusų stoty, nupirkti pirmos klasės lėktuvo bilietą namo, nes tada ji būtų buvusi priversta išskristi, kadangi bilietas labai brangus, iškviesti taksi ir nugabenti ją į oro uostą.

Nereikėjo imti jos su savim, nes dabar jaučiu, kad nebegalėsiu jos paleisti. Pirma turiu jai parodyti. Dabar tai neišvengiama. Turiu jai viską parodyti. Gal po to, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, ji ir įsižeis, bet bent jau galės ramiai grįžti į Šiaurės Karoliną ir puoselėti naujus tikslus gyvenime.

Paimu iš jos rankų batų dėžę ir užvožęs dangtį padedu į krepšį ant daiktų. Ji stebi, kaip atsidarau komodos stalčių ir išsiimu kelias pamainas apatinių, kojinių ir taip pat sumetu į kelionkrepšį. Būtiniausi higienos reikmenys jau guli automobilyje kuprinėje, su kuria keliavau autobusu.

Užsimetu kelionkrepšį ant peties ir pažvelgiu į ją.

– Judam?

– Ko gero, taip, – atsako ji.

– Pala. Kodėl „ko gero“? – klausiu eidamas prie jos. – Arba judam, arba ne.

Ji žiūri į mane žydromis krištolo skaidrumo akimis ir šypsosi.

– Taip, be jokios abejonės, judam.

– Puiku. Bet ko tada dvejoji?

Ji ramiai purto galvą duodama suprasti, kad aš klystu.

– Nė kiek nedvejoju, – atsako. – Tik man visa tai… labai keista… Supranti? Na, gerąja prasme.

Atrodo, ji kai ką bando mintyse išnarplioti. Akivaizdu, kad jos galvoje sukasi begalės minčių.

– Tu teisi, – pritariu jai. – Tai iš tiesų labai keista, nes visai neįprasta, tarsi šoktum stačia galva į vandenį. – Ieškau žvilgsniu jos akių. – Bet juk tai ir yra svarbiausia.

Kemrinos veidas nušvinta, tarsi mano žodžiai būtų jai ką nors priminę. Ji linkteli ir gerokai linksmiau bei ryžtingiau taria:

– Tai ko tuomet gaištam?

Mes išeinam į koridorių ir jau keliant koją ant laiptų aš staiga stabteliu.

– Palauk.

Ji lieka laukti ant laiptų, o aš apsisuku ir praėjęs pro savo kambarį einu prie Eidano. Jo kambarys nė kiek ne žavesnis už manąjį. Pamatęs jo akustinę gitarą, atremtą prie galinės sienos, einu prie jos, paimu už grifo ir išsinešu iš kambario.

– Barškini gitara? – klausia Kemrina mums leidžiantis laiptais.

– Taip, truputį.