Beveik niekada

12

Įkėlus koją į ligoninę, man užgniaužia kvapą, tarsi juoda, iš nežinia kur atsiradusi siena pastoja kelią. Sustingstu tarpdury ir stoviu kelias akimirkas nuleidęs prie šonų rankas. Paskui pajuntu Kemrinos pirštus apsivejant man riešą.

Pažvelgiu į ją. Ji taip meiliai man šypsosi, kad aš nejučia atsileidžiu. Šviesūs jos plaukai supinti į palaidą kasą ir guli laisvai permesti ant dešinio peties. Kelios iš po gumytės išsprūdusios sruogos vingiuoja palei vieną skruostą. Užeina nenumaldomas noras pakelti ranką ir brūkštelti per juos pirštu, bet susilaikau. Negaliu krėsti tokių kvailysčių. Man reikia vengti šito potraukio. Ji ne tokia, kaip kitos, ir manau, kad kaip tik dėl to man taip su ja sunku. Man dabar to mažiausiai reikia.

– Viskas bus gerai, – ramina ji.

Pajutusi, kad atsitokėjau, paleidžia mano ranką. Vos pastebimai jai nusišypsau. Koridoriumi nueinam prie liftų ir pakylame į trečią aukštą. Su kiekvienu žingsniu man vis labiau norisi apsisukti ir mauti iš čia į gatvę. Tėvas nenorės, kad užėjęs į palatą rodyčiau savo jausmus, o aš jau dabar gatavas susprogti.

Gal geriau išeiti į lauką, kumščiais išlieti energiją į medžio kamieną ir tik tada eiti į palatą.

Ateinam ir sustojam laukiamajame, kur keletas žmonių sėdi ir varto žurnalus.

– Aš tavęs čia palauksiu, – sako Kemrina.

Pažvelgiu tiesiai jai į akis ir klausiu:

– Kodėl nenori eiti drauge?

Labai norėčiau, kad ir ji eitų. Nežinau kodėl.

Kemrina bando purtyt galvą ir neryžtingai taria:

– Aš… aš negaliu ten eiti, – ir kiek sutrikusi priduria: – Žinai, man atrodo, būtų netinkama.

Ištiesęs ranką nuimu krepšį jai nuo peties ir užsimetu ant savojo. Jis nesunkus, bet ją tai kažkodėl sutrikdo.

– Nebijok, – raminu ją. – Aš noriu, kad tu eitum su manim.

Kodėl aš taip kalbu?

Iš pradžių ji nudelbia akis į grindis, paskui palengva apžvelgia laukiančius žmones, tik tada pakelia savo žydras akis į mane ir vos linktelėjusi taria:

– Gerai.

Jaučiu, kaip mano veide nušvinta šypsena, ir aš instinktyviai imu ją už rankos. Ji nesipriešina.

Neverta nė sakyti, kaip apsidžiaugiu, be to, jaučiu, kad ir ji laiminga galėdama man padėti. Aišku, ji puikiai žino, kad dabar kiekvienam būtų sunku.

Susikibę už rankų einam į tėvo palatą.

Ji spusteli man pirštus ir pakėlusi galvą pažiūri į akis, tarsi norėdama padrąsinti. Tada aš praveriu palatos duris. Mums įėjus seselė klausiamai pakelia galvą.

– Aš pono Perišo sūnus.

Ji formaliai man linkteli ir toliau trypinėja apie aparatus ir prie mano tėvo prijungtus vamzdelius. Jo palata – tipiška nuobodi sterili patalpa su ryškiai baltomis sienomis ir taip akį rėžiančiai žvilgančiomis plytelėmis, kad jose atsispindi net per lubas bėganti halogeninių lempučių eilė. Mano ausis pasiekia ritmingas pypsėjimas, sklindantis nuo širdies darbą stebinčio aparato, stovinčio prie tėvo lovos.

Aš vis dar nedrįstu pakelti akių į tėvą. Susigriebiu besidairantis po palatą, o ne žiūrintis į jį.

Kemrina smarkiai suspaudžia man ranką.

– Kaip jis? – paklausiu seselės, nors žinau, kad klausimas beprasmiškas. Jis juk merdi, argi nematyt? Man tiesiog daugiau nebeapsiverčia liežuvis.

Seselė abejingai dėbteli į mane.

– Turbūt jau žinot, kad jis tai praranda sąmonę, tai vėl ją atgauna.

Ne. Šito aš dar nežinojau.

– Beje, nematyti ir jokių pokyčių – nei gerų, nei blogų, – sako seselė ir pataiso lašelinę, įdurtą į gyslų išvagotą tėvo ranką. Paskui ji apeina lovą iš kitos pusės ir paėmusi nuo staliuko pasikiša po pažastim segtuvą su gnybtuku.

– Ar pas jį dar kas nors buvo atėjęs? – klausiu.

Seselė linkteli.

– Pastarosiomis dienomis jį vis aplanko artimieji. Prieš pusvalandį keli išėjo, bet manau, kad dar sugrįš.

Turbūt vyresnis brolis Eidanas su žmona Mišele. Ir jaunėlis Ešeris.

Seselė tyliai išslenka iš palatos.

Kemrina pažvelgia į mane, dar tvirčiau suspaudžia mano ranką. Jos akys nedrąsiai šypsosi.

– Aš ten atsisėsiu ir palauksiu, kol tu pasikalbėsi su tėvu, gerai?

Linkteliu, nors visa, ką ji man ką tik pasakė, praslydo pro ausis kaip lengvas vėjo dvelksmas. Jos pirštai palengva paleidžia mano ranką ir ji atsisėda ant laisvos vinilinės kėdės prie sienos, o aš giliai įkvepiu į plaučius oro ir apsilaižau išdžiūvusias lūpas.

Tėvo veidas išburkęs. Į šnerves įkišti vamzdeliai, pro kuriuos jam tiekiamas deguonis. Stebiuosi, kodėl jam dar nepajungta gyvybę palaikanti sistema, bet, kita vertus, tai teikia vilties. Labai nedaug. Žinau, kad jis nepasveiks, ir aš su tuo jau susitaikiau. Net ir keli prieš tai ant galvos likę plaukai dabar jau nuskusti. Buvo kalbama apie operaciją, bet kai tėvas sužinojo, kad operacija vis tiek neišgelbės jam gyvybės, aišku, ėmė priešgyniauti:

– Aš jums neleisiu pjaustyt mano sušiktos galvos, – rūstavo jis. – Švaistysit vėjais tūkstančius dolerių ir leisit tiems šundaktariams rakinėti mano galvą? Atsipeikėk, žmogau! (Tąkart jis kalbėjo su Eidanu.) Tau pačiam galvoj turbūt varžteliai atsisuko!

Mes su broliais buvome pasirengę viskam, kad tik jį išgelbėtume, bet jis mums už nugaros pasirašė kažkokius dokumentus, kuriais, pablogėjus sveikatai, neleidžiama veikti kitaip, nei bus jo nurodyta.

Mano mama pranešė apie jo ketinimus ligoninei likus vos keliom dienom iki operacijos, ir įteikė visus dokumentus. Mus tai labai nuliūdino, bet mano mama – apsukri ir rūpestinga moteris, todėl niekas nedrįso pykti ant jos dėl to, ką padarė.

Prieinu arčiau ir įdėmiai apžiūriu gulintį tėvą. Mano ranka pati nevalingai kilsteli ir aš matau, kaip mano pirštai suspaudžia saujoj jo ranką. Apima keistas jausmas. Tarsi man nederėtų to daryti. Jeigu čia gulėtų kas kitas, man tikrai nebūtų sunku paimti tą žmogų už rankos. Bet čia yra mano tėvas, ir todėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką nors negera. Galvoje tarytum girdžiu jo balsą: „Nedrįsk imti kokiam nors vyrui už rankos, žmogau. Kas tau dabar darosi?“

Staiga tėvas atsimerkia ir aš instinktyviai patraukiu ranką.

– Čia tu, Endriau?

Žvelgdamas į jį linkteliu.

– O kur Linda?

– Kas tokia?

– Linda, – pakartoja jis ir sumirksi, lyg norėtų vėl užsimerkti. – Mano žmona Linda. Kur ji?

Sunkiai nugurgiu seiles ir pažvelgiu į Kemriną; ji sėdi tyliai ir mus stebi.

Vėl atsisuku į tėvą ir sakau:

– Tėti, judu su Linda pernai išsiskyrėt, pameni?

Balkšvai žalios tėvo akys apsitraukia migla. Tai ne ašaros, tiesiog jos sudrėksta, ir tiek. Kurį laiką spokso apstulbęs, paskui sučiaupia lūpas ir pajudina išdžiūvusioje burnoje liežuvį.

– Gal nori vandens? – klausiu ir einu prie pailgo sukamo stalelio ant ratukų, nustumto toliau nuo lovos. Ant jo stovi rausvas grafinas, šalia – storo plastiko puodelis su dangteliu, o šiam iš vidurio styro šiaudelis.

Tėvas pakrato galvą.

– Ar sutaisei panelę Niną? – klausia.

Linkteliu.

– Taip. Dabar atrodo puikiai. Perdažyta ir su naujais ratlankiais.

– Tai gerai… gerai, – sako jis vos linksėdamas galva.

Man labai nesmagu ir aš jaučiu, kad tai matyti ir mano veide, laikysenoje. Tiesiog nežinau, ką jam pasakyti, gal pamėginti įsiūlyti atsigerti vandens, o gal atsisėsti ir laukti, kol sugrįš Eidanas su Ešeriu. Verčiau jau jie tegu jį girdo, o ne aš. Slaugyti ligonį aš nelabai tinkamas.

– Kas ta daili mergaitė? – klausia jis žiūrėdamas į sieną.

Nustembu, kaip jis gali matyti Kemriną, sėdinčią taip toli, bet paskui pastebiu, kad jis žiūri į ją pro veidrodį, kabantį kitapus lovos ir atspindintį jam nematomą palatos dalį. Kemrina truputį išsigąsta, bet jos veidą vėl nušviečia pažįstama maloni šypsena. Ji kilsteli ranką ir pamoja pirštais jam į veidrodį.

Net ir pro užtinusias lūpas pastebiu tėvą šyptelint.

– Ar čia tavo Euridikė? – klausia jis ir man akys iššoka ant kaktos. Viliuosi, Kemrina to nepastebėjo, bet vargu. Tėvas vangiai kilsteli ranką ir mosteli Kemrinos pusėn.

Ji pakyla nuo kėdės ir priėjusi atsistoja šalia manęs. Ji taip meiliai jam nusišypso, kad net aš lieku sužavėtas. Ji natūrali. Jaučiu, kad ir jinai jaudinasi, jai turbūt labai nejauku, nes dar, ko gero, niekada neteko stovėti palatoje šalia merdinčio žmogaus, kurio ji nė nepažįsta, tačiau neišsiduoda.

– Labas, pone Perišai, – pasilabina. – Aš – Kemrina Benet. Esu Endriaus draugė.

Tėvo žvilgsnis įsminga į mane. Pažįstu tą jo žvilgsnį. Dabar jis tikrina jos atsakymą mano veide, bando pagauti žodžio „draugė“ prasmę.

Bet ūmai tėvas padaro tai, ko niekada gyvenime nėra daręs: jis ima ir ištiesia man ranką.

Aš stoviu kaip kuolu trenktas.

Ir tik pastebėjęs Kemriną vogčiom piktai į mane dėbtelint, kad paimčiau jo ranką, pagaliau atsipeikėju ir susijaudinęs paimu. Ilgai laikau savojoj, man nejauku, o tėvas užsimerkia ir nugrimzta į gilų miegą. Pajutęs atsileidžiant jo pirštus patraukiu ranką.

Atsidaro palatos durys – į vidų įžengia abu broliai ir Eidano žmona Mišelė.

Juos išvydęs pasitraukiu nuo tėvo lovos ir nusivedu Kemriną, nė nejausdamas, kad laikau ją už rankos tol, kol Eidano žvilgsnis nuslysta žemyn į mūsų sunertus pirštus.

– Džiaugiuos, kad suspėjai, – sako Eidanas, bet jo balse, be abejonės, girdėti priekaišto gaida.

Jis vis dar ant manęs pyksta, kad nesėdau į lėktuvą ir neatlėkiau čia anksčiau. Nieko, teks priprasti, kiekvienas iš mūsų liūdi savaip.

Bet jis vis tiek čiumpa mane į glėbį, apkabina, prakišęs vieną ranką tarp mūsų, o kita paplekšnoja per petį.

– Čia Kemrina, – tariu vėl žiūrėdamas į ją.

Ji visiems nusišypso ir jau traukia į savo kėdę prie sienos.

– Susipažink, čia mano vyriausias brolis Eidanas ir jo žmona Mišelė, – rodau į juodu. – O čia mūsų suskis Ešeris.

– Mulkis, – atšauna man Ešeris.

– Žinau, – atitariu.

Eidanas su Mišele įsitaiso prie stalo ir išdėlioja ką tik nusipirktus mėsainius su bulvytėmis.

– Senis dar neatsigavo, – sako Eidanas kimšdamas į burną saują bulvyčių. – Nemalonu taip kalbėti, bet manau, kad jau ir nebeatsigaus.

Kemrina beda žvilgsnį į mane. Mes abu ką tik kalbėjom su mano tėvu ir aš matau, kad ji nori, jog praneščiau jiems šią gerą žinią.

– Gal ir nebe, – atsakau jam ir matau, kaip Kemrina sutrikusi suraukia antakius.

– Ilgai čia būsi? – klausia Eidanas.

– Neilgai.

– Ir kodėl manęs tai nė kiek nestebina?

Eidanas atsikanda mėsainio.

– Nepradėk vėl varyt, Eidanai, gerai? Nenoriu su tavim prasidėti. Be to, dabar tam netinkamas nei laikas, nei vieta.

– Tiek to, – mesteli Eidanas, pakraipo į šalis galvą ir toliau darbuojasi dantimis. Pamirkęs kelias bulvytes kečupo baloje, kurią tarp jų ant servetėlės paruošia Mišelė, priduria: – Elkis kaip nori, bet būk čia per laidotuves.

Jo žvilgsnyje jokių emocijų. Šlamščia sau toliau, ir tiek.

Mano kūnas įsitempia kaip styga.

– Po perkūnais, Eidanai, – prabyla man už nugaros Ešeris. – Ar negali nors dabar apsieiti nesikabinėjęs? Suprask, Endrius teisus.

Ešeris visąlaik buvo tarpininku tarp manęs ir Eidano. Ir visados ramus, šaltakraujis. O mudu su Eidanu viską sprendžiam kumščiais. Kai buvom vaikai, jis nuolat laimėdavo visas mūsų muštynes, bet jis, vargšelis, nežinojo, kad kuldamas tiesiog mane treniravo.

Dabar mes lygiaverčiai varžovai. Bet kokia kaina stengiamės išvengti fizinio kontakto, bet, turiu prisipažinti, man yra sunkiau suvaldyti kumščius nei jam. Jis tą irgi žino. Dėl to dabar man nusileidžia ir nusisuka į Mišelę. Ištiesęs ranką nuvalo servetėle jai nuo veido kečupą. Ši prunkšteli.

Kemrina sugauna mano žvilgsnį. Ji turbūt kelias pastarąsias minutes bandė tą padaryti, ir trumpą akimirksnį aš sumoju, kad tikriausiai ketina man pasakyti, jog norėtų jau eiti, bet staiga ji papurto galvą ir duoda man ženklą nusiraminti.

Aš taip ir padarau.

– Sakyk, – prabyla Ešeris, stengdamasis sušvelninti palatoje įsivyravusią įtampą, – ar jau seniai judu draugaujat? – Jis atsiremia nugara į sieną prie televizoriaus ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.

Mudu labai panašūs – tokie pat rudi plaukai ir mažos gilios duobutės skruostuose. O Eidanas visai kitoks. Jo plaukai gerokai tamsesni, o vietoj duobučių ant kairio skruosto jis turi apgamą.

– Oi, ne, mes tik šiaip draugai, – skubu atsakyti.

Man regis, Kemrina truputį nuraudo, bet gal man tik taip pasirodė.

– Turbūt labai artimi, kad sukorė su tavim tokį kelią net iki Vajomingo, – įgelia Eidanas.

Laimė, bent jau neišsidirbinėja. Jeigu sugalvotų savo pyktį išlieti ant jos, tai aš jam sumalčiau marmūzę.

– Tikrai, – prabyla Kemrina ir mane akimirksniu užliūliuoja jos ramus balsas. – Aš gyvenu netoli Galvestono, ir pagalvojau, kad kažkas turėtų padėti jam kelionėje, jeigu sugalvojo važiuoti autobusu.

Nustembu – ji prisimena, kokiam mieste aš gyvenu.

Eidanas mandagiai jai linkteli, bet nesiliauja kramtęs.

– O ji žavi, – girdžiu šnipštelint man į nugarą Ešerį.

Grįžteliu atgal ir perlieju jį piktu žvilgsniu, kad užsičiauptų. Jis man šypteli ir daugiau nieko nebesako.

Tėvas vos pastebimai krusteli ir Ešeris nuskuba prie jo lovos. Linksmai baksteli jam pirštu per nosį ir taria:

– Kelkis. Atnešėm mėsainių.

Eidanas iškelia ranką su mėsainiu, kad tėvas pamatytų.

– Labai gardūs. Paskubėk, kitaip nebeliks.

Tėvas nekruta.

Jis išmuštravo mus visus tris. Mums nė minties nekiltų išsirikiuoti visiem trim prie jo lovos ir liūdnai smaksoti į jį. O kai jis mirs, tai Eidanas su Ešeriu turbūt užsisakys picą su dėže alaus ir linksminsis iki aušros.

Bet manęs čia nebus.

Jeigu atvirai, tai kuo ilgiau čia kiurksosiu, tuo daugiau bus šansų, kad jis numirs man nespėjus išnešti kudašiaus.

Dar kelias minutes pabendrauju su broliais ir Mišele, tada prieinu prie Kemrinos.

– Galim eit?

Ji paima man už rankos ir atsistoja.

– Jau išeini? – klausia Eidanas.

Nespėjus man prasižioti, Kemrina šypsodamasi atsako už mane:

– Jis dar sugrįš. Mes tik nueisim ko nors užkąsti.

Ji stengiasi užbėgti už akių barniui, kuris gali tuoj įsiplieksti. Ji žvilgteli į mane ir aš, paklusdamas jai, atsisuku į Ešerį ir sakau jam:

– Jeigu kas pasikeistų, skambink.

Jis nieko neatsako, tik linkteli.

– Iki, Endriau, – prabyla Mišelė. – Malonu buvo pasimatyti.

– Man irgi.

Ešeris palydi mus į koridorių.

– Tu juk čia nebegrįši, tiesa? – klausia.

Kemrina nusisuka nuo mūsų ir nueina koridorium, palikdama mus vienus.

Papurtau galvą ir tariu jam:

– Atleisk man, Ešai. Bet aš negaliu to matyti, negaliu, ir tiek.

– Suprantu, broli. – Palinguoja galvą. – Tėvui vienodai, tu juk žinai. Jis mieliau norėtų matyti tave besidulkinantį ar malantį kam marmūzę, nei smaksantį prie jo lovos.

Keista, bet jis kalba tiesą.

Paskui jis vogčiom dirsteli į Kemriną ir klausia:

– Tai, sakai, tik draugai? Tikrai? – ir suktai man šypteli.

– Taip, mes tik draugai, taigi patylėk, po galais.

Ešeris kimiai nusijuokia ir paplekšnoja man per petį.

– Kai reikės, paskambinsiu, gerai?

Aš jam linkteliu. Tas „kai reikės“ reiškia, kad paskambins, kai tėvas numirs.

Ešeris kilsteli ranką ir pamoja Kemrinai.

– Iki malonaus.

Jinai jam nusišypso ir brolis dingsta už palatos durų.

– Mano galva, Endriau, tau tikrai reikėtų čia pasilikti.

Aš sparčiai žengiu koridorium ir ji stengiasi nuo manęs neatsilikti. Susibruku rankas į kišenes. Visada taip darau, kai nervinuosi.

– Neabejoju, jog laikai mane savanaudžiu niekšu, kad nenoriu čia sugrįžti, bet tu paprasčiausiai nieko nesupranti.

– Na jau, nepasakok, – prabyla ji ir įsitveria man į ranką. Mes toliau einam kartu. – Man visai neatrodo, kad elgiesi savanaudiškai. Tu tiesiog neišmanai, kaip įveikti šitą skausmą.

Ji bando sugauti mano žvilgsnį, bet aš negaliu pažiūrėti jai į akis. Man norisi kuo greičiau ištrūkti iš šito mirtimi alsuojančio raudonų plytų pastato.

Priėjus liftus Kemrina nutyla, nes kabinoje be mūsų leidžiasi dar du žmonės, bet kai tik sustojame pirmame aukšte ir atsidaro pilko metalo durys, ji vėl pratrūksta:

– Endriau, sustok. Labai prašau!

Išgirdęs jos balsą sustoju, ji atsuka mane į save ir žiūri tokiomis kančios pilnomis akimis, kad man net širdį suspaudžia. Ant dešinio peties vis dar guli ilga šviesi kasa.

– Pasikalbėkime, – prašo ji matydama, kad sulaukė mano dėmesio. – Kalbėti juk ne darbą dirbti.

– Lygiai taip pat yra ir nepaaiškinti, kodėl važiuojama į Teksasą.

Mano žodžiai ją įskaudina.