Beveik niekada

5

Vakar buvo ta diena, kai viskas pasikeitė.

Įkyri mintis galvoje vertė šokti iš lovos. Aš taip ir padariau. Ji ragino mane autis batus, susikrauti nedidelėn kuprinėn pačius reikalingiausius daiktus ir pasiimti piniginę. Taip ir padariau.

Nesivadovavau jokia logika ir neturėjau jokio tikslo, tik jaučiau, kad turiu daryti kažką kitaip, nei iki šiolei, nes taip ilgiau nebeištversiu. Kitaip mano gyvenimas bus toks kaip mano tėvų.

Visados maniau, kad depresijai skiriama per daug dėmesio, kad šiuo žodžiu svaidomasi į kairę ir į dešinę (lygiai kaip ir tuo žodžiu iš M raidės, kurio niekada daugiau gyvenime neištarsiu jokiam vaikinui). Vidurinėje nuolat girdėdavau bendramoksles dejuojant, kad jas „ištiko depresija“, motinos tempia jas pas psichiatrus, kad šie paskirtų vaistų, o tada jos susibūrusios aptarinėdavo, kurios vaistai geresni ir kuriuos dar reikėtų išbandyti. Man depresija suplakė krūvon tris žodžius: liūdesį, liūdesį ir darkart liūdesį. Žiūrėjau kvailas reklamas su pieštais žmogeliukais, kuriems virš galvų kybo niūrūs juodi debesys ir vis lyja lietus, ir galvojau, kodėl žmonės taip sureikšmina depresiją. Man tų žmonių gaila. Visada buvo gaila. Nepatinka regėti kenčiančius, bet, turiu prisipažinti, kiekvienąkart išgirdusi, kaip dangstomasi depresija, pavartau akimis ir stengiuosi nekreipti į juos dėmesio.

Bet aš nežinojau, kad depresija – labai sunki liga.

Mano bendramokslės nė neįsivaizdavo, kas yra tikroji depresija.

Tai ne tik baisus liūdesys. Jeigu atvirai, tai liūdesys mažai čia kuo dėtas. Depresija – tai tyriausias skausmas, ir aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau dar kartą patirti kokį nors jausmą. Bet kokią emociją. Skausmas gniuždo, jis toks galingas, kad nieko daugiau be jo nejauti. Ir tada pradedi galvoti, kad tu jau kraustaisi iš proto.

Man truputį neramu dėl to, kad paskutinį kartą verkiau, kai mokykloj sužinojau, kad Ijanas žuvo automobilio avarijoje. Tada raudojau Deimono glėbyje. Ne kieno kito, o Deimono.

Bet nuo to karto iš mano akių daugiau neišriedėjo nė viena ašara, ir taip tęsiasi jau antrus metus.

Daugiau tiesiog nebeišspaudžiau nė ašarėlės. Nei dėl tėvų skyrybų, nei nuteisus Koulą, nei Deimonui parodžius savo tikrąjį veidą, nei Natali smogus man į nugarą. Tačiau nuolat galvoju, kad vieną gražią dieną vis tiek palūšiu ir tada išverksiu akis, įsikniaubusi į pagalvę. Raudosiu taip, kad net supykins.

Bet taip neatsitinka, aš ir toliau nieko nejaučiu.

Nebent tą didelį norą pabėgti nuo visko. Ta nerami mintis, neaiški ir sunkiai apčiuopiama, verčia paklusti jos raginimui. Nežinau kodėl, negaliu nieko paaiškinti, bet ji vis tiek kirba ir aš negaliu jos numaldyti.

Visą vakarą prakiurksojau autobusų stoty laukdama, ką ji man pasufleruos.

Paskui nuėjau prie bilietų kasos.

– Ko pageidausit? – abejingai paklausė manęs moteris.

Trumpai pagalvojusi tariau jai:

– Noriu nuvažiuoti į Aidahą aplankyti savo sesers, nes ji susilaukė kūdikio.

Moteris nesmagiai dirstelėjo į mane. Prisipažinsiu, aš irgi pasijutau nejaukiai. Neturiu jokios sesers ir niekada nesu buvusi Aidahe, tačiau toks melas tuokart toptelėjo galvon ir aš jį leptelėjau. Moteris sėdėjo ir valgė keptą bulvę. Ši gulėjo sviestuotam folijos dubenėly, apipilta grietine. Todėl visai suprantama, kodėl man švystelėjo galvon kaip tik šita valstija. Man juk nesvarbu, kur važiuoti. Koks skirtumas.

Pagalvojau, nuvažiavusi į Aidahą vėl nusipirksiu bilietą ir trauksiu kur nors toliau. Gal į Kaliforniją. Gal į Vašingtoną. O galbūt patrauksiu į pietus ir apžiūrėsiu Teksasą. Visąlaik įsivaizdavau šitą kraštą kaip beribius dirvonus su daugybe pakelės užeigų ir kaubojiškų skrybėlių. O žmonės Teksase, mano galva, kažkodėl visi labai blogi ir šiaip jau kitokie. Gal jiems pavyks savo kaubojiškais batais išmušti man iš galvos tas bjaurias nesąmones.

Nieko nejausiu. Juk aš nieko nebejaučiu, pamenat?

Tai buvo vakar. Nusprendžiau šokti iš lovos ir lėkti, išsilaisvinti nuo visų ir visko. Seniai troškau tą padaryti, troškau ištrūkti į laisvę, tik neįsivaizdavau, kad įvyks kaip tik taip. Prieš Ijano mirtį mudu svajojom susikurti netradicinį gyvenimą. Norėjom atsiriboti nuo visko, kas iš anksto nuspėjama, kas daro mus visuomenės tranais, kurie kasdien keliasi tuo pačiu laiku ir vėl iš naujo kartoja vakarykščią dieną. Mes troškom tik su kuprine keliauti po platųjį pasaulį – dėl to aš tądien kavinėje ir užsiminiau apie tai Natali. Aš turbūt iš dalies tikėjausi, kad ji pritars aistrai, kuri vienijo mane su Ijanu, ir leisis su manim į kelionę, bet mano viltys kaip visada nuėjo šuniui ant uodegos.

– Ar galiu atsisėsti? – klausia tarpueily stovinti pagyvenusi moteris, spausdama prie krūtinės gelsvai žalią rankinę.

– Žinoma, prašom, – atsakau jai ir nusišypsau.

Man visai nesinori šypsotis, bet aš bijau suteikti jai pagrindo manyti, jog esu vargana jauna pasiklydusi siela, kuriai reikalinga nemaža dozė seno žmogaus gyvenimiškų patarimų.

Užkėlusi į lentyną virš galvos kelionkrepšį, moteris įsispraudžia ant sėdynės šalia manęs. Drūtoka, bet neapsileidusi. Ir maloniai kvepia.

– Esi jauna, – taria man. – Kur trauki?

– Į Aidahą.

– Tikrai? – Moteris nusišypso, aplink burną matyti gilios raukšlės. – Turbūt pas saviškius. Nemanau, kad kas važiuotų taip toli atostogauti.

– Taip. Važiuoju aplankyti sesers.

Moteris suraukia ir papučia lūpas, lėtai linkteli, tarsi bandytų įsidėti galvon mano atsakymą. Paskui pradeda kažko ieškoti rankinėje.

Nusisuku į aukštą platų organinio stiklo langą ir žiūriu į įlipančius ir išlipančius autobusų keleivius. Dabar vidudienis, mes stovime Memfyje. Naktį, kol važiavom, beveik visą laiką miegojau – na, bent jau stengiausi miegoti ir snaudžiau, kol autobusas krestelėdavo į duobę ar nuo nepatogios padėties susirangius kėdėje suskausdavo kaklas. Niekada nesu buvusi Memfyje, bet, turiu prisipažinti, šita stotis man kelia nerimą. Į akį krito keletas slampinėjančių įtartinų tipų.

– O aš traukiu į Montaną, – sako moteris ir įsimeta burnon mažą baltą tabletytę. – Paprastai keliauju traukiniu, bet šįkart nusprendžiau pakeisti maršrutą. Pasidairyti po kitokį gamtovaizdį.

– Turbūt daug keliaujat, – sakau jai atsisukusi.

– Nelabai, – atsako moteris. – Tik kartą per metus aplankyti savo motinos. Jai devyniasdešimt aštuoneri.

– Oho.

– Taip. Ir ji dar tokia stipri kaip jautis. Penkis kartus sirgo vėžiu ir vis tiek dar gyva. Kaskart jinai įveikia ligą.

Maloniai jai nusišypsau.

– Jeigu tu nieko prieš, – taria ji, pasimuisto kėdėje, patogiai atsiremia į sėdynės atlošą ir padeda ant jo galvą, – norėčiau ilgai ir ramiai pasnausti. Anam autobuse neteko nė bluosto sudėti – vairuotojas blaškėsi po kelią kaip patrakęs. – Baksteli pirštu į priekį. – Būk atsargi su šitais autobusais. Čia gali sutikti visokio plauko bastūnų, o vairuotojai amžinai neišsimiegoję. Reikia juos stebėti, kalbinti, kad neužmigtų, kitaip nepamatysi, kaip atsidursi griovy aukštyn ratais, o iš autobuso liks tik krūva metalo laužo.

Kodėl ji man visa tai pasakoja? Karčiai nuryju prisiminimus apie Ijano žūtį, kurie tarsi baugiu aidu atliepia moters žodžius, ir tyliai jai linkteliu.

Moteris užsimerkia, bet paskui staiga vėl atsimerkia ir darsyk pažvelgia į mane.

– Aš rimtai. O labiausiai saugokis visokių perėjūnų. Niekada nežinai, ką gali kelionėje sutikti ar kokį pokštą tau iškrės senas geras draugas Likimas.

– Pasistengsiu, – pažadu. – Ačiū.

Lyg pro miglą už lango praslenka Tenesis. Ateina vakaras, ir aš pagaliau užmiegu. Nieko nesapnuoju. Po Ijano mirties dar nė sykio nieko nesapnavau. Bet turbūt taip ir geriau. Jeigu sapnuočiau, sapnai išprovokuotų emocijas, o emocijų aš nebeturiu. Palengva pradedu priprasti prie būsenos, kai niekas neberūpi. Išskyrus keletą neaiškių stoties tipų, daugiau man niekas nekelia jokios baimės. Aš jau nieko nebebijau. Turbūt kai tau niekas neberūpi, tai ir baimė tampa draugiška kale.

Niekada anksčiau taip daug nesikeikiau.

Mano ir tos pagyvenusios moters keliai išsiskiria Sent Luise. Visą likusį kelią iki Kanzaso važiuoju išsidrėbusi per dvi vietas ir galiausiai gaunu progą atsigulti horizontaliai ant abiejų sėdynių, o ne sėdėti tiesiai, prisiplojus veidu prie stiklo.

Niekas nepasikeitė. Nuo namų iki Misūrio pastebiu pasikeitusius tik automobilių registracijos numerius ir kelio ženklus, sveikinančius keliauninkus atvykus į vieną ar kitą valstiją, bet už jų ir vėl tolyn driekiasi medžiais apsodintas greitkelis. Kiekvienoj valstijoj vis pastebiu šalikelėj paliktą sugedusią mašiną. Nuolat matau pakeleivingą turistą ir kokį nors vyruką su baltais berankoviais marškinėliais ir degalų kanistru žingsniuojantį artimiausio nuvažiavimo nuo autostrados link, nes paprastai ten būna keletas degalinių ir greito maisto restoranų. Ir dar visada – sakau, visada – pastebiu prie kelio numestą batą. Pakely niekada nepamatysi besivoliojančių kelnių ar marškinėlių, na, kartais dar galima pastebėti kokią kepuraitę su snapeliu ar akinius nuo saulės. Bet batai voliojasi tik po vieną. Kodėl su jais taip yra?

Keliaudamas autobusu tarsi atsiduri kitam pasauly.

Visi žino, kad įlipus į autobusą teks čia kurį laiką pabūti. Pakankamai ilgai. Čia pilna žmonių. Keleiviai dažnai važiuoja taip susispaudę, kad gali užuosti, kokiais kvepalais, dezodorantais kiekvienas pasikvepinęs, kokiais skalbimo milteliais ir skalbinių minkštikliais išskalbti kiekvieno apdarai. Labai gaila, bet taip pat čia galima užuosti ir tuos, kurie niekuo nepasikvepinę, o jų drabužiai jau keliolika dienų neskalbti.

Kol kas man važiuoti autobusu visai patinka. Tik geriau būtų, kad niekas nesėdėtų šalia.

Kito autobuso teks laukti pora valandų, todėl nusprendžiu pasivaikščioti pustušte Kanzaso stotimi ir pasiieškoti vietos, kur galėčiau prisėsti atokiau nuo žmonių. Visose stotyse pasitinka beveik vienodas kvapas, daugiausia jaučiu troškią degalų smarvę ir mane nuo jos pradeda pykinti. Pabandau įsitaisyti patogiai ant kietos plastikinės kėdės, bet tai nepadeda. Netoliese matau dvi telefono automato būdeles ir pagalvoju, kad tokie telefonai šiais laikais jau atgyvena. Kažkodėl instinktyviai kišu ranką į perpetės krepšį ir ieškau savo mobiliojo tiesiog norėdama įsitikinti, kad nepamečiau.

Dvi valandos slenka itin lėtai, ir kai mano autobusas įrieda į stovėjimo aikštelę, aš pašoku su pirmaisiais keleiviais ir nedidelė mūsų grupelė atsistoja prie durų. Ačiū Dievui, kėdės šitam autobuse minkštos ir aš vėl galėsiu patogiai sėdėti.

Autobuso vairuotojas mėlynais marškiniais ir tamsiai pilkomis kelnėmis paima iš manęs bilietą ir nuplėšia savąją dalį, o likusią atiduoda man. Saugiai įsidedu jį į kuprinę ir žengiu į autobuso saloną, imu dairytis į abi puses ieškodama tos savo vienintelės vietos. Pasirenku prie lango netoli autobuso galo, ir mano nuotaika akimirksniu pagerėja, kai užpakalis paliečia minkštą sėdynę. Giliai atsidūstu ir sulenktomis rankomis prispaudžiu prie savęs kuprinę. Vairuotojas gal dešimt minučių tikrina, ar sulipo visi keleiviai, turintys važiuoti šituo maršrutu, ir patenkintas atsisėda. Šįkart važiuoja vos keletas žmonių ir, laimė, jokių mažų vaikų ar nemandagių porelių, kurioms nė motais, kad laižytis prie žmonių nemandagu. Na, bučiuotis viešai nieko blogo, mudu su Ijanu irgi tą darėm, bet kai seiliojimasis panėšėja į pornofilmą, tai jau baisu.

Vairuotojas uždaro duris, bet netrukus vėl nuspaudžia atidarymo svirtelę ir jos šaižiai sucypia. Į autobusą įšoka vaikinas, persimetęs per petį juodą drobinį kelionkrepšį. Aukštas, trumpais stilingai kirptais rudais plaukais, apsivilkęs ankštus tamsiai mėlynus marškinėlius, veide kreiva šypsena, kuri galėtų reikšti arba kad jis maloniai nuoširdus, arba kad labai savimi pasitiki.

– Ačiū, – ramiai padėkoja vairuotojui.

Nors autobuse ir taip pilna laisvų vietų, aš vis dėlto demonstratyviai nustumiu savo kuprinę į laisvą vietą šalia manęs, jeigu kartais jis sugalvotų, kad šita kėdė – kaip tik jam. Aišku, jis čia nesės, bet aš jau tokia – mėgstu apsidrausti. Durys vėl cypdamos užsidaro, ir vaikinas eina taku tarp eilių prie manęs. Nudelbiu akis į žurnalą, kurį pasiėmiau iš terminalo salės, ir įninku skaityti apie Bradą Pitą ir Andželiną Džoli.

Lengviau atsidūstu, kai jis praeina pro mane ir atsisėda į dvi laisvas vietas už manęs.

Pagaliau pustuštis autobusas, kuriame galbūt man pavyks kiek nors numigti, pajuda. Daugiau man nieko ir nereikia. Kuo ilgiau trunka nemiga, tuo daugiau galvoju apie dalykus, kuriais šiaip neturėčiau kvaršinti sau galvos. Nesuprantu nei ką darau, nei kur važiuoju, bet žinau, kad turiu tai padaryti, ir kuo greičiau.

Gerą valandą spoksau pro langą, paskui užsnūstu.

Jau sutemus mane pažadina garsi pro ausines sklindanti muzika.

Iš pradžių sėdžiu ir klausausi vildamasi, kad jis pamatys pro kėdės viršų makaluojantį mano viršugalvį, supras, kad nebemiegu, ir prisuks garsą.

Bet jis to nepadaro.

Pasilenkiu į priekį ir imu masažuoti sustingusius kaklo raumenis, nes miegojau pasidėjusi po galva ranką. Paskui atsisuku į vaikiną. Negi miega? Kaip galima miegoti, kai tau į ausis griaudi tokia kurtinanti muzika? Autobuse visiškai tamsu, šviečia tik kelios virš knygų ir žurnalų įjungtos skaitymo lemputės ir keli žali bei mėlyni šviesos taškeliai vairuotojo kabinos skydelyje. Už manęs sėdintis vaikinas skendi tamsoje, bet aš įžiūriu mėnesienos apšviestą vieną jo veido pusę.

Kiek padvejojusi vis dėlto atsiklaupiu ant sėdynės ir ištiesusi ranką per kėdės atlošą pirštais pabaksnoju jam per kelį.

Vaikinas nejuda. Pabaksnoju smarkiau. Jis sukruta ir lėtai atsimerkia, tada žiūri į mane, persisvėrusią per kėdės kraštą.

Pakėlęs ranką ištraukia iš ausų kištukus, ir dabar muzika liejasi pro mažulyčius garsiakalbius.

– Gal galėtum truputį pritildyt?

– Ar iš tiesų taip girdėti? – klausia jis.

Kilsteliu vieną antakį ir patvirtinu:

– Taip, per daug garsu.

Jis gūžteli pečiais ir pamaigo MP3 grotuvo garso mygtuką. Muzika prityla.

– Ačiū, – padėkoju jam ir vėl susmunku ant savo sėdynės.

Šįkart nebesusirangau vaisiaus poza ant abiejų sėdynių, bet atsiremiu į autobuso sieną ir atremiu galvą į lango stiklą. Susidedu ant krūtinės rankas ir užsimerkiu.

– Ei.

Akys plačiai atsimerkia, bet galvos nejudinu.

– Dar nemiegi?

Pasuku nuo lango galvą ir matau virš manęs persisvėrusį vaikiną.

– Ką tik užsimerkiau, – atsakau jam. – Argi galima taip greitai užmigti?

– Na, nežinau, – tyliai sako jis. – Mano senelis užmerkia akis ir po dviejų sekundžių jau miega.

– Gal tavo senelis narkoleptikas?

Trumpa pauzė.

– Kiek žinau, ne.

Dieve, kaip nemalonu.

– Ko norėjai? – lygiai taip pat tyliai klausiu jo.

– Nieko, – atsako jis ir plačiai man nusišypso. – Tiesiog norėjau sužinoti, miegi ar ne.

– Kodėl?

– Kad vėl galėčiau pasigarsinti muziką.

Kurį laiką galvoju, paskui nuimu nuo krūtinės rankas, kilsteliu nuo sėdynės ir atsisuku į jį, kad galėčiau matyti, su kuo kalbu.

– Lauki, kol aš užmigsiu, tada pasigarsinsi muziką, kad vėl mane pažadintum?

Nieko nesuprantu. Jis kreivai šypsosi.

– Tris valandas miegojai ir nieko negirdėjai, – sako jis. – Tad spėju, kad pabudai visai ne nuo mano muzikos. Tikriausiai nuo ko nors kito.

Suraukiu kaktą.

– Ne, aš… aš gerai žinau, kad pabudau kaip tik nuo tavo muzikos.

– Aišku, – sako jis, pasitraukia nuo kėdės ir dingsta man iš akiračio.

Lukteliu kelias sekundes, sėdžiu atmerktomis akimis bijodama, kad neatsitiktų kas nors keista, bet kai nieko neįvyksta, palengva nugrimztu į besapnę miego karalystę.