Beveik niekada

10

Galiausiai pro šalį praskrieja Denveris ir mes artėjame prie paskutinio Endriaus sustojimo Vajominge. Negaliu sakyti, kad man tai nė kiek nerūpi. Endrius teisingai sako, kad keliauti man vienai yra pavojinga. Bandau suvokti, kodėl apie tai nepagalvojau dar prieš susipažindama su juo. Gal tiesiog jo draugijoje jaučiuosi saugi, nes atrodo, kad jis galėtų per daug nesistengdamas sugūrinti ne vieną nosį. Po galais, gal man apskritai nevertėjo jo užkalbinti, juo labiau leisti sėstis šalia, nes dabar tarsi pripratau prie jo. Atvažiavus į Vajomingą ir pasukus skirtingais keliais, man vėl teks spoksoti pro langą į prošal skriejantį pasaulį, net nežinant, kur toliau mane nuves likimas.

– Sakyk, ar turi merginą? – klausiu jo, kad užvesčiau naują pokalbį, nes nenoriu galvoti, kad po kelių valandų vėl liksiu viena.

Endriaus skruostuose išryškėja duobutės.

– Kodėl klausi?

Pavartau akis.

– Nesipuikuok. Klausimas paprastas. Jeigu neturi…

– Ne, neturiu, – atsako jis. – Esu laimingas viengungis.

Šypsodamasis žiūri į mane ir laukia. Po kurio laiko susizgrimbu, ko jis laukia.

Gailėdamasi, kad pradėjau tokį asmenišką pokalbį, baksteliu pirštu sau į krūtinę.

– Aš? Aš irgi nebeturiu.

Paskui labiau pasitikinčiai priduriu:

– Aš taip pat esu laiminga viengungė ir trokštu tokia likti ir toliau. Sakykim… amžinai.

Galėjau „laiminga viengunge“ ir užbaigti, užuot peržengusi savo pačios pasitikėjimo zonos ribas ir atskleidusi ketinimus.

Aišku, Endrius tą akimoju pagauna. Neabejotinai jis yra iš tų, kurie niekad nepraleis pro ausis jokio apsižioplinimo. Jis to tik ir trokšta.

– Pasistengsiu nepamiršti, – nusišypso.

Laimė, daugiau nieko nekamantinėja.

Atlošęs galvą į sėdynės viršų kurį laiką nevalingai bilsnoja pirštais sau per šlaunis. Vogčiom dirsčioju į jo raumeningas, saulėje įdegusias rankas ir stengiuosi įsižiūrėti į jo tatuiruotes, tik gaila, kad jos beveik visos uždengtos marškinėlių rankovėmis. Kiek daugiau teko pamatyti ant dešinės rankos, kai jis pasilenkė užsirišti batų. Atrodo, ten buvo kažkoks medis. Bet ant tos rankos, į kurią dabar žiūriu, regis, nupiešta kažkas su plunksnomis. Visos iki šiol mano matytos tatuiruotės – nespalvotos.

– Smalsauji? – klausia jis ir aš krūpteliu. Nemaniau, kad pastebės mane žvilgčiojant.

– Ko gero.

Taip, man nepaprastai smalsu.

Endrius kilsteli nuo sėdynės ir atsmaukia nuo kairės rankos marškinėlių rankovę, po kuria slepiasi feniksas su ilga, dailiai išskleistų plunksnų uodega, kurios tik pats galiukas matyti iš po rankovės. Visas paukščio kūnas primena skeletą, bet tai teikia jam tik dar daugiau „vyriškumo“.

– Nepaprastai graži.

– Ačiū. Pasidariau ją maždaug prieš metus, – sako jis ir užtraukia rankovę. – O štai šita, – pasisuka šonu ir atsmaukia kitą rankovę (pirmiausia man į akis krenta dideli stangrūs jo raumenys), – yra mano gumbuotasis, drevėtasis medis snaudalius. Man patinka keisti medžiai. O jeigu atidžiai pažiūrėsi, – aš įdėmiai žiūriu ten, kur jis pirštu rodo medžio kamieną, – tai pamatysi mano 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Automobilis tėvo, bet kadangi jis numirs, mašina atiteks man. – Nudelbia žvilgsnį prieš save.

Štai jis, tas skausmo blyksnis, taip stropiai slėptas, kai kalbėjomės apie jo tėvą. Jam labai skauda širdį, tik jis neparodo, todėl ir man darosi graudu. Įsivaizduoju, kaip man būtų skaudu regėti motiną ar tėvą mirties patale, o pačiai važiuoti autobusu paskutinį kartą su jais pasimatyti. Akylai stebiu iš šono jo veidą, labai norėčiau jį paguosti, bet neišmanau kaip. Kažkodėl jaučiu, kad dabar tam ne laikas, kad netinka apie tai kalbėti.

– Turiu dar keletą, – toliau kalba jis. Vėl sėdi atlošęs galvą į sėdynę ir atsisukęs žiūri į mane. – Štai čia vieną labai mažą, – atvertęs dešinę ranką rodo ant riešo paprastą juodą žvaigždutę prie pat delno. Keista: kaip anksčiau jos nepastebėjau. – Ir gerokai didesnę ant kairio šono.

– Kokia ta ant šono? Ar labai didelė?

Žybteli šviesiom žaliom akim ir šiltai nusišypso, pakreipęs galvą ant šono žiūri į mane ir sako:

– Velniškai didelė.

Matau, kaip sujuda jo rankos, lyg ketintų pakelti marškinėlius ir man ją parodyti, bet paskui persigalvoja.

– Ten moteris. Neverta dėl jos autobuse nusirenginėti.

Dabar jau nors užmušk, kaip knieti ją pamatyti, nes jis nenori man jos rodyti.

– Ta moteris tau pažįstama? – klausiu.

Vis dirsčioju į jo šoną, vildamasi, kad jis persigalvos ir pakels marškinėlius, bet jis to nedaro. Papurto galvą ir sako:

– Ne, nieko panašaus. Ten Euridikė, – ir atlaidžiai mosteli prieš save ranka, tarsi nebenorėtų apie tai daugiau kalbėti.

Nuskambėjęs vardas senoviškas, gal graikiškas, man kažkur lyg girdėtas, bet negaliu prisiminti kur.

Linkteliu.

– Labai skaudėjo?

Jis šypsosi.

– Truputį. Na, labiausiai skauda ant šonkaulių, tad galima sakyti, kad taip, skaudėjo.

– Verkei? – juokiuosi.

Jis šypteli.

– Ne, neverkiau, bet jeigu būčiau sumanęs pasidaryt bent vienu centimetru didesnę, tikrai būčiau apsibliovęs. Iš viso prireikė šešiolikos valandų.

Apstulbusi net sumirksiu.

– Oho! Turėjai kentėti net šešiolika valandų?

Keista, apie tatuiruotę kalbam taip išsamiai, o jis kažkodėl nenori man jos parodyti. Gal ji nėra tokia graži ar tatuiruočių meistras kažką pridirbo ne taip, ar dar kas.

– Ne visą iš karto, – sako. – Piešė kelias dienas. Paklausčiau, ar tu turi tatuiruočių, bet kažkodėl įtariu, kad neturi, – supratingai šypsosi jis.

– Visai teisingai, – atsakau truputį nurausdama. – Nors kelis kartus buvo užėjęs noras pasidaryti. – Didžiuoju pirštu ir nykščiu apglėbiu kitos rankos riešą, pasukioju. – Galvojau pasidaryti štai čia. Tiesiog vieną žodį „Laisvė“ ar ką nors lotyniškai. Bet turbūt dar tam iki galo nepribrendau.

Šypsodamasi ir truputį sutrikusi garsiai atsidūstu. Net nejauku pasidaro, kad plepu apie tatuiruotes su vaikinu, kuris, akivaizdu, apie jas išmano gerokai daugiau nei aš.

Kai atleidžiu pirštus ir padedu ranką ant porankio, Endrius suima man už riešo. Trumpą akimirksnį sėdžiu lyg perkūno trenkta, kūnu perbėga šiurpuliukai, bet greitai viskas praeina, nes jis ima kalbėti visai atsainiai.

– Tatuiruotė merginai ant riešo turėtų atrodyti labai moteriškai ir gražiai. – Pirštu švelniai pabraukia per tą vietą ant riešo, kur ji turėtų būti. Nežymiai virpteliu. – Lotyniška. Labai subtili. Va štai čia būtų nepaprastai gražu.

Tada jis paleidžia mano ranką ir aš vėl padedu ją ant porankio.

– Maniau, kad pasakysi „Nieku gyvu“, – sako jis ir užsikelia koją, pasideda sulenktą ant kelio. Sunėręs pirštus ištiesia rankas, pasirąžo ir susmukęs kėdėje patogiai įsitaiso.

Greitai temsta, saulė artėja prie laidos, nuspalvindama gamtovaizdį blyškiais oranžiniais, rausvais ir purpuriniais gaisais.

– Turbūt esu nenuspėjama, – šypteliu jam.

– Tai jau tikrai, – pritaria jis ir susimąstęs įsispokso prieš save.

Kitą dieną apie antrą valandą Endrius pažadina mane autobusų stotyje Čeine, Vajominge. Jaučiu jo pirštus baksnojant man į šoną.

– Atvažiavom, – sako jis.

Pagaliau įstengiu atsimerkti ir atplėšiu galvą nuo lango. Neabejoju, kad man iš burnos baisiai dvokia, nes ji visa išdžiūvusi, todėl žiovaudama nusisuku nuo jo.

Įriedėjus į terminalą autobuso stabdžiai sucypia ir žmonės kaip visada ima ropštis iš savo vietų, traukti kuprines iš daiktadėžių virš galvos. Sėdžiu išsigandusi ir nekrutu, vogčiom dirsčioju į Endrių. Jaučiu, kad tuoj tuoj gali ištikti baimės priepuolis. Žinojau, kad išmuš šita valanda, kad Endrius turės išlipti, o aš liksiu toliau keliauti viena, bet nesitikėjau pasijusti kaip maža išsigandusi mergaitė, išleista į pasaulį savarankiškai ieškoti laimės.

Šūdas! Šūdas! Šūdas!

Negaliu patikėti, kad leidau sau susibičiuliauti su juo ir dabar nebegaliu suvaldyti apėmusios baimės.

Man baisu likti vienai.

– Eini? – klausia jis iš tarpo tarp eilių ir ištiesia man ranką. Maloniai man šypsosi, bet nenusiteikęs nei šmaikštauti, nei juoktis iš manęs, nes, šiaip ar taip, jau matomės paskutinį kartą. Ginkdie, mes nei įsimylėję, nei dar kaip, tačiau praleidęs kelias paras autobuse su žmogumi pradedi jį pažinti, pamilsti jo draugiją. O kai dar jis artimas tavo sielai ir jūs abu be žodžių jaučiate, kodėl sunku bus skirtis, tai išsiskyrimas tampa dar skausmingesnis.

Tačiau aš nenoriu, kad jis tą pajustų. Tai kvaila. Pati įsivėliau į šitą velniavą, pati dabar turėsiu iš jos ir kapstytis. Ir visai nesvarbu, kur ji mane nublokš.

Nusišypsau jam ir paduodu ranką. Visą kelią tarp eilių, kol einam iki išėjimo, jis eina prieky, švelniai spausdamas delne mano pirštus. Jaučiu, kaip iš jo rankos sklinda šiluma, ir stengiuosi kaip galėdama ilgiau ją įsiminti, kad vėl likusi viena galėčiau semtis iš jos tvirtybės.

– Na, Kemrina… – prabyla jis ir žiūri į mane, lyg norėtų išgirsti mano pavardę.

– Benet, – šypsodamasi pasufleruoju ir sulaužau savo pačios taisyklę.

– Ką gi, Kemrina Benet, buvo malonu susipažinti su tavimi kelionėje į niekur. – Jis pasitaiso ant pečių kuprinės dirželius ir susikiša rankas į džinsų kišenes. Matau, kaip įsitempia rankų raumenys. – Tikiuosi, surasi tai, ko ieškai.

Stengiuosi šypsotis ir man tai pavyksta, tačiau jaučiu, kad mano veidas ne tiek šypsosi, kiek raukiasi.

Ant vieno peties pasitaisau rankinuką, ant kito – permesto kelionkrepšio rankeną, ir bejėgiškai nuleidžiu abi rankas prie šonų.

– Man irgi buvo malonu su tavim susipažinti, Endriau Perišai, – ištariu, nors to sakyti ir nenoriu. Noriu, kad jis dar su manim pavažiuotų. – Jei nieko prieš, gal galėtum padaryti vieną gerą darbą?

Mano prašymas sužadina jam smalsumą ir jis krypteli galvą į šoną.

– Žinoma. Kas tai būtų? Ar kartais ne kokia intymi paslauga?

Skruostuose išryškėja gilios duobutės, o dailios lūpos ima riestis šypsniui.

Nusijuokiu ir nuraudusi nudelbiu akis į žemę, bet tai trunka neilgai, nes mano prašymas ne iš lengvųjų. Nutaisiusi veide malonią miną pakeliu į jį akis su užuojauta.

– Jeigu tavo tėvas neišgyvens, – tariu aš, o jo veidas ūmai surimtėja, – leisk sau išsiverkti, gerai? Pati bjauriausia savijauta gyvenime būna tada, kai negali išsiverkti, nes tuomet… viskas ima atrodyti gerokai juodžiau.

Jis ilgai ir įdėmiai žiūri į mane, paskui linkteli. Akių gelmėse žybteli vos matoma dėkinga šypsenėlė. Ištiesiu jam ranką atsisveikinti, ir jis padaro tą patį, tik kiek ilgiau užlaiko manąją delne, paskui prisitraukęs apkabina. Aš taip pat jį smarkiai apkabinu, manyje kirba didžiulis noras prisipažinti, kad bijau likti viena, bet žinau, kad negaliu to padaryti.

Susiimk, Kemrina!

Jis paleidžia mane iš glėbio, paskutinį kartą padovanoja man tą šypseną, prie kurios aš taip greitai pripratau, ir apsisukęs nueina. Stoviu terminale gal visą amžinybę ir negaliu net kojų pajudinti. Matau, kaip jis įšoka į taksi, ir žiūriu, kol automobilis dingsta man iš akiračio.

Štai aš ir vėl viena. Už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Nei tikslo, nei krypties, nei konkrečių ketinimų. Na, gerai nebent tai, kad leidausi į kelionę, apie kurią anksčiau nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti. Ir dar aš labai bijau. Bet privalau susiimti. Privalau, nes man reikia pabūti vienai, atsiplėšti nuo to, kas liko namie, kas kaip tik ir privertė mane taip pasielgti.

Pagaliau atsitokėju ir pasitraukusi nuo didžiulių panoraminių stoties langų susirandu, kur atsisėsti. Iki kito mano autobuso į Aidahą – keturių valandų pertrauka, todėl reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad greičiau prabėgtų laikas.

Pirmiausia patraukiu prie užkandžių ir gėrimų automatų.

Įmetusi į skylutę kelias monetas jau rengiuosi spausti E4 mygtuką prie javainių batonėlių – vienintelio sveiko užkandžio visam aparate, – bet staiga mano pirštas apsuka ratą, nuspaudžia D4 ir vingiuotu kanalu į aparato apačią nukrenta bjaurus riebus ir itin saldus šokoladinis batonėlis. Patenkinta pasiimu iškritusį nesveiko maisto davinį ir patraukiu prie gazuotų gėrimų aparato, pakeliui praeidama pro tą, kuriame sudėti geriamo vandens ir sulčių buteliukai. Iš antrojo pasiimu dantų emalį ėdančio, pilvą pučiančio limonado skardinėlę.

Endrius manimi didžiuotųsi.

Po galais! Liaukis galvojusi apie tą Endrių!

Nešina nesveiko maisto užkandžiais susirandu laisvą kėdę ir atsisėdusi pradedu laukti.

Keturių valandų pertrauka ištįsta į šešių. Per vietos garsiakalbį pranešama, kad mano autobusas dėl techninių gedimų vėluos porą valandų. Stoties salėje nuvilnija nepatenkintų keleivių balsai.

Še tai tau. Nežinia kokiam pasaulio pakrašty įstrigau autobusų stoty ir galbūt teks praleisti čia naktį, susirangius vaisiaus poza ant kietos plastikinės kėdės, ant kurios net sėdėti nepatogu.

Arba galiu eiti ir nusipirkti bilietą į kitą miestą.

Tikrai! Taip ir padarysiu!

Gaila, kad anksčiau nesusiprotėjau ir tuščiai gaišau čia šešias valandas. Tarsi kas būtų spragtelėjęs galvoje mygtuką ir privertęs susivokti, kad nebūtina keliauti į Aidahą vien dėl to, kad iš anksto nusipirkau ten bilietą.

Čiumpu nuo gretimos sėdynės krepšį ir rankinuką, užsimetu abu ant pečių ir žingsniuoju per stotį pro nepatenkintus keleivius, kurie, akivaizdu, neturi tokio pasirinkimo kaip aš. Pasuku tiesiai prie bilietų kasų.

– Mes jau užsidarom, panele, – kitapus langelio taria man bilietų pardavėja.

– Palaukit, labai prašau! – sušunku ir beviltiškai abiem rankom užsikniaubiu ant prekystalio. – Man reikia bilieto. Bet kur. Labai prašau. Jūs padarytumėte man didžiulę paslaugą!

Senyva moteriškė garbanotais plaukais suraukia nosį ir kurį laiką kramtydama žandą galvoja. Paskui atsidususi pabarškina per kelis kompiuterio klavišus.

– Oi, labai jums ačiū! – sušunku. – Jūs tiesiog nuostabi! Dėkui!

Moteris pabaltakiuoja į mane.

Nutraukiu nuo peties rankinuką, užmetu ant prekystalio ir suskantu ieškoti jame nedidelės, užtrauktuku užsegamos piniginės.

– Kur važiuosit? – klausia moteris.

Na va. Ir vėl tas nelemtas klausimas. Mano akys puola ieškoti po prekystalį kokio nors ženklo, kaip tąsyk kepta bulvė Šiaurės Karolinos stotyje, tačiau nieko tinkamo nematau. Moteris akivaizdžiai pradeda ant manęs pykti, ir aš susijaudinusi puolu raginti save greičiau apsispręsti.

– Panele! – giliai atsidususi šūkteli moteris. Paskui dirsteli į laikrodį ant sienos. – Mano darbas baigėsi prieš penkiolika minučių. Labai norėčiau kuo greičiau lėkti namo vakarieniauti.

– Oi, labai jūsų atsiprašau.

Ištraukiu iš piniginės kreditinę kortelę ir paduodu jai.

– Į Teksasą, – ištariu nedrąsiai, bet paskui įsitikinu, kad taip ir norėjau pasakyti. – Taip, duokit bilietą į bet kokį miestą Teksase.

Moteris kilsteli negražų rausvą antakį.

– Pati nežinot, kur jums reikia?

Energingai palinksiu galva.

– Žinau, bet man reikia bilieto į autobusą, kuris išvyksta į Teksasą artimiausiu metu.

Nusišypsau jai per stiklą vildamasi, kad ji patikės mano melu, ir neprašys, kilus įtarimui, parodyti vairuotojo pažymėjimo.

– Laukiu čia jau šešias valandas. Tikiuosi, mane suprantat.

Ji ilgai ir grėsmingai žiūri į mane, paskui paima iš mano rankos kreditinę ir vėl ima maigyti klaviatūrą.

– Kitas autobusas į Teksasą išvyksta po valandos.

– Puiku! Perku bilietą! – sušunku nespėjus jai nė pasakyti, į kokį miestą Teksase jis važiuoja.

Nesvarbu. Ji taip skuba kuo greičiau parlėkti namo, kad nė nesusimąsto, kodėl man tai nerūpi. Labai gerai, kad nė vienai iš mūsų tai nė motais.

Pasiimu savo naująjį bilietą ir įsidedu į rankinuką šalia senojo, o kasos langelis man už nugaros užsidaro, laikrodžiui rodant penkias minutes po devintos vakaro, ir aš pajuntu širdyje palengvėjimą. Grįždama į savo vietą laukimo salėje, rankinuke susirandu telefoną ir pasitikrinu, ar nėra praleistų skambučių ar žinučių. Dukart skambino mama, abu kartus paliko po balso pranešimą, o iš Natali vis dar nieko.

– Mažule, kur tu? – klausia mama, kai jai paskambinu. – Skambinau Natali, maniau, nakvoji pas ją, bet ir ji neatsiliepia. Ar tau viskas gerai?

– Taip, mama, kuo puikiausiai. – Vaikštau prieš savo kėdę su telefonu prie dešiniosios ausies. – Nusprendžiau aplankyti savo seną draugę Aną iš Virdžinijos. Pagyvensiu truputėlį pas ją. Nebijok, man viskas gerai.

– Betgi, Kemrina, o kaip tavo naujas darbas? – Mama, regis, smarkiai nusiminusi, nes į tą darbą mane priėmė jos draugė. – Megė sako, padirbai savaitę, o paskui pradingai kaip į vandenį. Nei atėjai, nei paskambinai.

– Žinau, mama, ir už tai labai atsiprašau. Tiesiog tas darbas visai ne man.

– Na, bent jau galėjai pati mandagiai apie tai jai pasakyti. Pranešti, kad po dviejų savaičių ketini išeiti. Kaip nors išsisukti, Kemrina.

Man gėda, kad taip netikusiai pasielgiau. Šiaip niekada tokio neatsakingo žingsnio nebūčiau žengusi, bet esama padėtis vertė elgtis kaip tik taip.

– Tu teisi, – prisipažįstu. – Kai grįšiu, iškart paskambinsiu poniai Filips ir asmeniškai jos atsiprašysiu.

– Tau tai visai nebūdinga, – pareiškia mama, ir aš imu būgštauti, kad ji pernelyg arti tikrųjų mano pabėgimo priežasčių, bet aš nenoriu apie tai su ja diskutuoti. – Be to, nepasitarusi su manim ir net nepalikusi jokio raštelio imi ir išleki į Virdžiniją. Ar tau iš tiesų viskas gerai?

– Taip, mama. Ir liaukis nerimavusi. Labai prašau. Greitai tau vėl paskambinsiu, o dabar turiu lėkti.

Ji nenori baigti pokalbio ir aš girdžiu ją giliai atsidūstant, bet paskui ji pasiduoda.

– Ką gi, žiūrėk, saugokis. Myliu tave.

– Ir aš tave myliu, mama.

Darsyk žvilgteliu į telefoną, vildamasi, kad galbūt Natali bus atsiuntusi žinutę, kurios nepastebėjau. Perbėgu akimis kelių pastarųjų dienų gautus pranešimus, nors labai gerai žinau, kad jeigu būtų nors vienas mano neperskaitytas, tai ekranėlyje matyčiau raudonu apskritimu apibrėžtą žinutės simbolį.

Braukiu pirštu sąrašu atgal taip toli, kad staiga pamatau Ijano vardą. Širdis apmiršta krūtinėje. Stabteliu prie jo žinučių ir braukau nykščiu pirmyn atgal per jo vardą, noriu perskaityti jo žinutes, rašytas prieš pat mirtį, bet neprisiverčiu.

Supykusi sviedžiu telefoną atgal į rankinuką.