Beveik niekada

Kemrina

Atsidaro mano kambario durys. Kitoj pusėj pro siaurą plyšelį tarp užuolaidų vidun plūsta saulės šviesa. Krūpteliu nuo jos kaip vampyrė ir prisimerkusi nusisuku. Po akimirkos susivokiu gulinti savo lovoje tik su vakarykščia berankove palaidinuke ir siauromis violetinėmis kelnaitėmis. Patalynė nuvilkta, guliu tik ant vienos paklodės, užklota kita paklode, ji skaniai kvepia, tarsi būtų ką tik išskalbta. Tikriausiai viską apvėmiau, todėl Endriui teko eiti pas kambarių tvarkytoją prašyti naujos.

– Kaip jautiesi? Geriau? – klausia Endrius žengdamas į kambarį, nešinas kibirėliu ledo vienoj rankoj ir keliais plastikiniais puodeliais bei buteliu „Sprite“ kitoje.

Atsisėda šalia manęs ir padeda viską ant spintelės, o tada atsuka „Sprite“.

Mano galvoj tvinkčioja ir, atrodo, tuoj vėl vemsiu. Nekenčiu pagirių. Geriau jau nusigėrus griūti ir susigūrinti nosį, nei kentėti tokias baisias pagirias. Jau sykį esu tą patyrusi: yra taip bloga, kad mažai kuo skiriasi nuo apsinuodijimo alkoholiu. Bent taip jau sako Natali, ji jau sykį buvo apsinuodijusi ir apibūdino tai šitaip: „Kitą rytą atrodo, kad tau pats velnias į burną prišiko.“

– Nė kiek, – atsakau jam ir ištarus šiuos du žodžius per pakaušį ir už akių perskrodžia nepakeliamas skausmas. Kambary viskas pradeda dvejintis ir aš smarkiai užsimerkiu.

– Labai prastai atrodai, mažule, – taria Endrius ir aš pajuntu ant kaklo vėsų rankšluostį.

– Būk geras, užtrauk užuolaidą, ką?

Jis tuoj pat pakyla nuo lovos, girdžiu, kaip jis eina prie lango ir traukia sunkią užuolaidą, taiso, kad neliktų tarpo. Sulenkiu kelius ir pritraukiu prie krūtinės, subraukiu paklodę ir susirietusi į kamuoliuką apsikloju, galvą padedu ant minkštos pagalvės.

Endrius nuplėšia nuo vienkartinių puodelių celofaną ir išgirstu barškant į puodelį metamą ledą. Tada jis užpila ant ledo „Sprite“ ir paima į rankas vaistų buteliuką.

– Nuryk šituos, – sako jis, ir aš jaučiu, kaip jam atsisėdus šalia sujuda lova. Uždeda ranką man ant kojos.

Lėtai pramerkiu akis. Iš plastikinio puodelio kyšo šiaudelio galas, kad man nereikėtų geriant kelti galvos. Paėmusi nuo jo delno tris „Advil“ tabletes sumetu burnon ir užgerdama nuryju.

– Būk geras, pasakyk, ar neprišnekėjau vakar baruose ko nepadoraus?

Galiu į jį žiūrėt tik pro siaurą plyšelį tarp vokų.

Jaučiu, kad jis šypsosi.

– Neslėpsiu, tikrai prišnekėjai, – sako jis ir man iš siaubo apmiršta širdis. – Vienam vyrukui dievagojaisi sėkmingai už manęs ištekėjusi ir kad mes susilauksime mažiausiai keturių vaikų, o gal penkių, gerai nepamenu. Paskui prie manęs prikibo kažkokia pana, tu pašokai nuo kėdės ir taip puolei ją koneveikti, kad gražu buvo klausytis.

Dabar tai jau tikrai vemsiu.

– Endriau, ar tu nemeluoji? Man baisiai gėda!

Dar labiau tvinksi galvoje. Skauda tiesiog nepakeliamai.

Girdžiu jį juokiantis, pasistengiu praplėšti akis ir jį pamatyti.

– Aišku, kad meluoju, – sako jis ir pakėlęs ranką vėsiu pavilgu nušluosto man kaktą. – Tiesą pasakius, elgeisi visai padoriai. Iki pat lovos. – Pastebiu jį įdėmiai nužvelgiant mano kūną. – Dovanok, turėjau tave nurengti. Na, man šis darbas labai patiko, bet atlikau jį tik iš pareigos. Matai, kas nors juk turėjo tai padaryti. – Jis atrodo apsimestinai rimtas ir aš nesusilaikiusi nusijuokiu.

Užmerkiu akis ir numiegu dar kelias valandas, kol į duris pabeldžia kambarių tvarkytoja.

Įdomu, ar Endrius buvo bent trumpam nuo manęs pasitraukęs.

– Užeikit, užeikit. Aš ją nusinešiu į gretimą numerį, kol jūs sutvarkysite šitą.

Į kambarį įžengia prastai nudažytais raudonais plaukais kambarinė tvarkytojos uniforma. Endrius prieina prie manęs.

– Eikš, mažule, – sako jis ir pakelia mane nuo lovos, iki pusės suvyniotą į švarią paklodę. – Leiskim poniai sutvarkyti kambarį.

Turbūt galėčiau ir pati paeiti, bet nenoriu su juo ginčytis. Jau verčiau tegu neša.

Praeinant pro televizoriaus staliuką ištiesiu ranką savo rankinuko, Endrius stabteli, paima jį ir mes išeinam iš kambario. Padedu galvą jam ant krūtinės, rankomis apsiveju kaklą.

Stabtelėjęs prie durų Endrius atsisuka ir sako tvarkytojai:

– Atleiskite, kad prišnerkštėm prie lovos, – kreivai šyptelėjęs linkteli galvą ton pusėn. – Bet jums bus dosniai sumokėta.

Endrius nusineša mane į savo kambarį.

Paguldęs mane ant lovos, pirmiausia nueina ir užtraukia užuolaidas.

– Tikiuosi, iki vakaro atsigausi, – sako jis vaikščiodamas po kambarį, tarsi kažko ieškotų.

– O kas bus šįvakar?

– Eisim į barą, – sako Endrius.

Suradęs MP3 grotuvą prie minkšto fotelio padeda ant televizoriaus staliuko, prie savo kuprinės.

Nepatenkinta suinkščiu.

– O ne, Endriau, šįvakar jau į jokį barą neisiu. Ir gyvenime daugiau niekada nieko nebegersiu.

Matau, kaip jis man plačiai nusišypso.

– Visi taip sako, – pareiškia. – Net jeigu ir norėtum, aš vis tiek šįvakar neleisčiau tau gerti. Tarp pagirių reik padaryti nors dienos pertrauką, kitaip pirma laiko būsi įtraukta į AA klubą.

– Tikiuosi, man nereikės kiaurą dieną drybsoti lovoj, kol išsipagiriosiu, tačiau perspektyva kol kas labai miglota.

– Na, pirmiausia tau reikia pavalgyti. Nors dabar vien nuo minties apie maistą tave gali supykinti, vis tiek turi ko nors užkąsti, kitaip silpnumas nepraeis visą dieną.

– Teisingai kalbi, – sakau jam, nes jaučiu, kaip viskas kyla. – Vien pagalvojus apie maistą, mane pradeda pykinti.

– Kiaušinienės su skrebučiu, – taria jis eidamas prie lovos, – ko nors lengvo. Pati žinai.

– Taip, žinau, – abejingai ištariu, baisiai trokšdama, kad galėčiau spragtelti pirštais ir tas blogumas dingtų kaip nebuvęs.