Beveik niekada

6

Rytą mane prižadina pro autobuso langą įspindusi saulė. Kilsteliu nuo sėdynės pasižiūrėti, ar bent kiek pasikeitė gamtovaizdis. Bet ne, jokių pokyčių. Ir tuomet išgirstu man už nugaros per ausines garsiausiai dundant muziką. Atsiklaupiu ant sėdynės ir pažvelgiu pro atlošo viršų, tikėdamasi pamatyti jį miegantį, bet išvystu spoksantį į mane su šypsena – „argi nesakiau?“

Pabaltakiuoju į jį ir vėl susmunku ant sėdynės. Pasiimu ant kelių kelionkrepšį ir sukišu į jį rankas. Gaila, kad nepasiėmiau kuo nors užimti galvą – knygos, kryžiažodžio. Bet ko. Sunkiai atsidūstu ir imu sukti nykščius vieną apie kitą. Įdomu, kokioj mes dabar Amerikos vietoj. Nusprendžiu, kad vis dar Kanzase, nes pro šalį lekiančių mašinų numeriai aiškiai Kanzaso valstijos.

Nesuradusi, kur įdomiau būtų pažioplinėti, pradedu įdėmiau klausytis muzikos sau už nugaros.

Ar čia ne?.. Negali būti, jis turbūt iš manęs tyčiojasi.

Iš vaikino ausinių sklinda daina „Atrodo, kad myliuosi“. Iš ypatingų gitaros akordų solo partijoje gali lengvai ją atpažinti, net jeigu ir nemėgsti grupės „Bad Company“. Negaliu sakyti, kad nemėgstu klasikinio roko, bet man labiau patinka naujesni kūriniai. Išgirstu „Muse“, Pink ar „The Civil Wars“ ir esu laiminga.

Mane velniškai išgąsdina ant sėdynės atlošo, kone man ant pečių, kabantys ausinių kištukai. Kūnas smarkiai krūpteli, o ranka instinktyviai šauna prie galvos, tarsi norėtų nubaidyti vabalą, staiga nutūpusį ant viršugalvio.

– Kas čia, po velnių? – klausiu pakėlusi galvą vaikino, kuris jau rymo persisvėręs per mano kėdės atlošą.

– Atrodo, tau nuobodu, – sako jis. – Jeigu nori, galiu paskolinti. Gal šita muzika tau ir nelabai prie širdies, bet niekis, priprasi. Garbės žodis.

Persimainiusi iš pykčio žiūriu į vaikiną. Jam ką – visai pasimaišė?

– Ačiū, bet nereikia, – atkertu jam ir nusisuku.

– Kodėl?

– Na, visų pirma, – prabylu, – šitie kištukai keliolika valandų lindėjo tavo ausyse. Fe, šlykštu.

– Ir?

– Ką turi galvoje – ir? – Mano veidas turbūt dar labiau persikreipia. – Tau dar to negana?

Jis vėl man kreivai nusišypso. Dienos šviesoje skruostuose ties lūpų kampučiais pamatau dvi dailias duobutes.

– Na, – sako jis ir sutraukia ausinių laidelį, – tu sakei „visų pirma“, tai aš pagalvojau, kad dar turi būti ir antra priežastis.

– Oho, – žiopteliu apstulbusi. – Tu išties neįtikėtinas.

– Ačiū. – Jis plačiai nusišypso ir mano žvilgsnis užkliūva už jo baltų lygių dantų.

Nenorėjau, kad nuskambėtų kaip komplimentas, bet taip jau išėjo, ir jis tą pajuto.

Vėl sukišu rankas į kuprinę ir imu kažko ieškoti, nors gerai žinau, kad ten tik drabužiai, bet jau geriau kuo nors užsiimti, nei kalbėtis su šituo pakvaišėliu.

Vaikinas klesteli ant sėdynės šalia manęs, šmurkštelėjęs prieš pat nosį kitam keleiviui, pakilusiam eiti į tualetą.

Sustingstu kaip vandeniu perlieta, viena ranka kuprinėj ir ta nė krust. Spoksau į jį ir laukiu, kol atlėgs panika, nes turiu skubiai sugalvoti, kokį moralą jam atskaityti.

Vaikinas kyšteli ranką savo krepšin ir ištraukia nedidelį pakelį šlapių servetėlių, nuplėšia viršų ir išpeša vieną lapelį. Kruopščiai nuvalo ausinių kištukus ir ištiesia man:

– Va, kaip nauji, – sako jis ir laukia, kol paimsiu.

Regint, kad jis tikrai nuoširdžiai rodo draugiškumą, mano savisaugos instinktai truputėlį atlėgsta.

– Ačiū, bet man nereikia.

Net pati nustembu, kaip greitai susitaikau su neprašytu prisėdimu šalia manęs.

– Gal taip ir geriau, – sako jis ir įsimeta kuprinėn MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.

Ką gi, ką gi. Savisaugos instinktai vėl atgyja. Varyk toliau.

Susidedu ant krūtinės rankas ir piktai prunkšteliu.

– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau. O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.

– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – atšauna jis ir papurto galvą.

Keliskart sumirksiu akimis, nes pasijuntu sutrikusi ir neišmanau, ką jam atsakyti.

Vaikinas pasideda ant grindų kuprinę ir atsilošia kėdėje, viena sulenkta koja su sunkiu batu įsispiria į priekinės sėdynės atlošą. Jo kojos tokios ilgos, kad man net nejauku darosi. Jis apsiavęs stilingais storapadžiais batais. Sakyčiau, „Dr. Marten“ firmos. Po galais, Ijanas irgi tokius avėjo. Nusisuku į langą, nes nenoriu tęsti keisto pokalbio su šituo ne ką mažiau keistu žmogumi.

Ta pagyvenusi moteriškė, kurią sutikau Tenesyje, buvo teisi.

Patogiai atrėmęs galvą į šiurkštų atlošo audinį, jis įdėmiai žiūri į mane.

– Pats geriausias – klasikinis rokas, – labai rimtai prabyla jis ir įsmeigia žvilgsnį į tolį. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. – Palenkęs galvą į šoną žiūri į mane. – Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?

Tyliai nusišiepiu ir pabaltakiuoju į jį.

– Ne tokia jau aš kvaila, – išpyškinu, bet tuoj pat pakeičiu balso toną, nes staiga susigriebiu negalinti prisiminti daugiau nė vienos klasikinio roko grupės pavadinimo, taigi pasirodyčiau tikrai kvaila, nors ką tik pareiškiau priešingai. – Man patinka… „Bad Company“.

Jis maloniai man šypteli puse lūpų ir taria:

– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj.

Be galo susinervinusi bandau prisiminti nors vieną šios grupės dainą be tos, kurios jis ką tik klausėsi. Neketinu atsisukti į jį ir išpyškinti pavadinimo „Atrodo, kad myliuosi“.

Jis kantriai laukia. Lūpose šypsena neblėsta.

– „Pasirengusi meilei“, – sakau, nes tik šį vienintelį pavadinimą prisimenu.

– Tikrai? – klausia jis.

– Ką?

Jo veide šypsena išplatėja iki ausų.

– Nieko, – sako jis ir nusisuka.

Nukaistu. Nežinau, bet ir nenoriu žinoti, kodėl.

– Klausyk, – tariu jam, – atsiprašau, bet buvau įsitaisiusi per dvi vietas.

Jis šypteli, bet šįkart nepašaipiai.

– Žinoma, – sako stodamasis. – Bet jeigu norėsi pasiskolinti MP3, tai žinai, ko prašyti.

Šykščiai jam šypteliu ir lengviau atsidūstu, nes jis nesiginčydamas grįžta į savo vietą.

– Ačiū, – padėkoju.

Atsistojęs ir eidamas į savo vietą jis dar gunkteli virš laisvos sėdynės ir paklausia:

– Beje, kur trauki?

– Į Aidahą.

Šviesiai žalios akys maloniai žybteli, ir jis šyptelėjęs sako:

– O aš traukiu į Vajomingą. Vadinasi, teks drauge važiuoti keliais autobusais.

Po šių žodžių jo besišypsantis veidas dingsta man už nugaros.

Negaliu neigti – jis žavus. Trumpai kirpti suvelti plaukai, įdegusios rankos, dailūs skruostikauliai, žavios duobutės, o jo velniška šypsena taip traukia mano žvilgsnį, kad net ir norėdama negaliu atplėšti nuo jo akių. Deja, esmė ta, kad jis man visai nepatinka. Man nieko nereikia. Jis tik pakeleivis, važiuojantis tuo pačiu autobusu į niekur. Aš nė už ką nesirengiu susidėti su tokiais perėjūnais. Net jeigu jis ir būtų normalus, jeigu pažinočiau jį nors ir pusę metų, vis tiek to nedaryčiau. Niekaip ir niekada.

Nesibaigianti kelionė per Kanzasą truko ilgiau nei tikėjausi. Turbūt niekada nesusimąsčiau, kokios didelės mūsų valstijos. Žiūri į žemėlapį ir matai tik nedidelius keistos formos stačiakampius su siauromis it venos linijomis. Net Teksasas žemėlapyje atrodo itin mažas, o keliaudamas lėktuvu susidarai klaidingą nuomonę, kad iki kitos valstijos tik valanda kelio. Po pusantros valandos mano užpakalis ir nugara sustabarėja, regis, kaip kieti suvytę mėsos gabalai. Nuolat muistausi kėdėje, ieškodama patogesnės padėties, kad galėčiau atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet šitaip tik dar labiau paskausta kitos kūno dalys.

Pradedu keikti savo sumanymą, nes kelionė autobusu man visai nepatinka.

Sucypia vairuotojo mikrofonas ir pasigirsta vyriškas balsas:

– Po penkių minučių sustosime pailsėti, – praneša jis. – Turėsite penkiolika minučių nusipirkti ko nors užkąsti ir tada vėl leisimės į kelią. Penkiolika minučių. Nieko nelauksiu, todėl jeigu kas nespėsite, išvažiuosime be jūsų. – Mikrofonas nutyla.

Po šio pranešimo visi subruzda, sujuda, puola ieškoti piniginių, rankinukų – išgirdę, kad po kelių valandų kelionės galėsime pamankštinti kojas, nubunda net prisnūdusieji.

Įriedam į erdvią stovėjimo aikštelę, kur jau stovi vilkikai, šalia jų – būtiniausių prekių parduotuvė, automobilių plovykla ir greito maisto restoranas. Keleiviai jau laukia susigrūdę vorele tarp eilių, dar nespėjus autobusui sustoti. Aš irgi tarp jų. Man baisiai skauda nugarą.

Vienas paskui kitą it žirniai išbyram iš autobuso. Malonu jausti po kojom kietą grindinį, o į veidą dvelkiant gaivų vėją. Na ir kas, kad čia atokiausias užkampis, o degalinės automatai tokie seni, kad neabejoju, jog tualetai irgi bus tragiški. Dabar man į visa tai nusispjauti, svarbu, kad tik ištrūkčiau iš to autobuso. Tiesiog nulekiu (kaip kokia negrakšti, sužeista gazelė) juodu aikštelės asfaltu prie restorano. Pirmiausia pasinaudoju tualetu, o kai išeinu iš jo, prieš mane jau driekiasi netrumpa eilutė. Skaitau valgiaraštį ir svarstau, ką pasirinkti – ar didelę porciją skrudintų bulvyčių, ar vanilinį pieno kokteilį. Niekada nemėgau greito maisto. Galiausiai išėjusi iš restorano su pienišku kokteiliu pamatau tą vaikinuką iš autobuso ant žolės tarp aikštelių. Sėdi sulenkęs kelius ir šveičia mėsainį. Nežiūrėdama į jį bandau praeiti pro šalį, bet, kaip žinia, jis negali nusėdėt manęs neužkalbinęs.

– Dar aštuonios minutės iki vėl teks lįsti į tą metalinę dėžę, – sako jis. – Ar tu tikrai nori šį brangų laiką leisti tenai?

Stabteliu prie nedidelio medelio, rausva medžiagos atraiža parišto prie jį prilaikančio pagaikščio.

– Tik aštuonios minutės, – atsakau jam. – Koks skirtumas.

Vaikinas atsikanda didelį kąsnį, sukramto ir nuryja.

– Įsivaizduok, kad tave palaidoja gyvą, – taria jis ir gurkšteli gazuoto gėrimo. – Po kurio laiko mirtinai uždustum. O jeigu būtų tave atkasę aštuoniomis minutėmis anksčiau, po galais, net ir viena minute, būtum galėjusi likti gyva.

– Aišku, supratau, – atsakau jam.

– Nebijok, neužkrėsiu, – mesteli jis ir apžioja kitą kąsnį.

Ko gero, elgiuosi kaip paskutinė kvėša. Na, iš dalies jis to nusipelnė, betgi iš esmės jis nei nemandagus, nei ką, tad, sakyčiau, man nėra pagrindo per daug jo bijoti. Jei ką, tai šioje kelionėje priešų geriau neįsigyti.

– Ai, tiek to, – tariu ir atsisėdu per kelis žingsnius nuo jo.

– Tai kodėl į Aidahą? – klausia jis, nepakeldamas akių nuo mėsainio ar dairydamasis į šalis, bet į mane nežiūri.

– Noriu aplankyti seserį, – meluoju. – Ji susilaikė vaiko.

Jis linkteli ir nuryja.

– O ko į Vajomingą? – klausiu jo vildamasi nukreipti pokalbį kitur.

– Noriu pasimatyti su tėvu, – atsako. – Jis netoli mirties. Piktybinis neoperuojamas galvos smegenų auglys.

Vėl atsikanda. Neatrodo, kad tai, ką pasakė, jam labai rūpėtų.

– Ak…

– Nedūsauk, – nuramina ir šįkart trumpai dirsteli man į akis. – Visi anksčiau ar vėliau ten iškeliausim. Mano tėvas nė kiek dėl to nesijaudina. Ir mums neleidžia sielvartauti. – Šypsodamasis vėl pažvelgia į mane. – Jeigu atvirai, tai jis prigąsdino mus, kad jeigu žliumbsim, išbrauks mus iš savo testamento.

Siurbčioju vanilinį kokteilį vien dėl to, kad turėčiau ką veikti ir nereikėtų atsakyti į keblius jo postringavimus. Net neišmanau, kaip galėčiau jį paguosti.

Vaikinas siurbteli gėralo.

– Kuo tu vardu? – klausia jis ir pastato ant žolės skardinę.

Suabejoju, ar verta jam sakyti tikrąjį savo vardą.

– Kem, – tariu, nusprendusi prisistatyti trumpiniu.

– Čia kokio vardo trumpinys?

Šito nesitikėjau. Dvejoju, mano žvilgsnis klaidžioja žole.

– Kemrinos, – prisipažįstu.

Pagalvoju, kad, tiek prisimelavusi, galiu bent jau pasisakyti tikrąjį vardą. Ne tokia jau svarbi šita informacija, tad vis nereikės taip stropiai slėpti, kad neišsiduočiau.

– Aš Endrius. Endrius Perišas.

Linkteliu, šypteliu, bet nesirengiu pasisakyti, kad mano pavardė – Benet. Turės pasitenkinti tik vardu.

Kol jis ryja paskutinį mėsainio kąsnį ir čiaumoja bulvytes, aš vogčiom jį apžiūrinėju. Pastebiu iš po marškinėlių rankovių kyšančias tatuiruočių nuotrupas. Vaikinas ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, gal nė tiek neturi.

– Kiek tau metų?

Klausimas pernelyg asmeniškas. Tikiuosi, nepagalvos nieko blogo.

– Dvidešimt penkeri, – atsako jis. – O tau?

– Dvidešimt.

Jis mąsliai žiūri į mane, tyli, paskui sučiaupia lūpas.

– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.

Mano lūpose šypsena, bet veidas lieka rimtas. Prabėgs dar daug laiko, kol mano šypsena jo atžvilgiu taps nuoširdi. Kartais nuoširdi šypsena padeda susidaryti klaidingą įspūdį. Bent jau šitaip galiu išlikti mandagi ir maloni, bet ne tiek mandagi, kad po kelių nusišypsojimų atsidurčiau automobilio bagažinėje su perrėžta gerkle.

– Tu iš Vajomingo? – klausiu ir siurbteliu kokteilio.

Jis linkteli.

– Taip, ten gimiau, bet kai man buvo šešeri, tėvai išsiskyrė, ir mes persikėlėme gyventi į Teksasą.

Teksasas. Keista. Turbūt mano paistalai apie kaubojiškus batus ir prastą reputaciją atsisuks prieš mane. Bet jis visai nepanašus į tokį, kuris gyventų Teksase, bent jau nė kiek neprimena stereotipiško teksasiečio, kokiais žmonės įpratę vaizduotis.

– Ketinu ten grįžti, kai aplankysiu tėvą. O tu?

Na va. Meluoti ar ne? Ai, velniai nematė. Juk jis ne privatus seklys, pasamdytas mano tėvo rinkti informacijos apie mane. Jeigu sugebėsiu neišduoti: pirma – savo pavardės, antra – jokių adresų ar telefonų numerių, kuriais jis galėtų atsibelsti iki mano namų (jeigu aš į juos dar grįšiu) ir sugrūsti mane į automobilio bagažinę su perrėžta gerkle. Manyčiau, kad porinti teisybę būtų paprasčiau, nei kaskart jam uždavus klausimą kurpti suktą melą ir bandyti prisiminti, ko, kam ir kiek primelavau. Šiaip ar taip, važiuoti dar labai toli, o kaip jis minėjo, mums teks keliauti tais pačiais autobusais, kol mūsų keliai išsiskirs.

– Iš Šiaurės Karolinos, – atsakau.

Vaikinas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

– Na, visai nepanašu, kad būtum kilusi iš Šiaurės Karolinos.

Ką? Na žinai, labai jau keista.

– O į ką panašios merginos iš Šiaurės Karolinos?

– Tu viską supranti paraidžiui, – šypsodamasis sako jis.

– O tu kažko sutrikęs.

– Ne, – nutęsia jis ir linksmai, nepiktai šypteli. – Tiesiog labai tiesmukas. O kai kam tiesmuki žiauriai nepatinka. Sakykim, tu prieini prie vaikino ir paklausi, ar jam neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais per didelis, o jis tau sako – ne, nė kiek. Tu paklausk manęs, ir aš tau pasakysiu teisybę – visa, ką žmonės išgirsta priešingai, nei tikėjosi, išmuša iš vėžių.

– Šit kaip?

Nors jau žinau šio vaikino vardą, man nė per plauką nesiseka išsiaiškinti apie jį ko nors daugiau. Žiūriu į jį kaip į pamišėlį, ir man tai įdomu.

– Taip taip, – atsako jis visai rimtai.

Laukiu, kad paaiškintų, bet jis neskuba.

– Tu labai keistas, – prisipažįstu.

– Neketini paklausti?

– Ko?

Jis ima juoktis.

– Na, ar man neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais truputį per didelis?

Jaučiu, kaip mano veidas persikreipia.

– Gal geriau nereikia… Aš…

Kad jį perkūnai trenktų. Jeigu jis ketina vedžioti mane už nosies, nesirengiu sėdėti sudėjus rankų ir tylėti. Kreivai šypteliu jam ir atšaunu:

– Aš ir pati žinau, kad mano užpakalis su šitais džinsais nė kiek neatrodo per didelis, todėl tavo nuomonė man visai nerūpi.

Jo lūpų kampučiuose susirango velniškai žavi šypsena. Gurkštelėjęs iš skardinės gazuoto gėrimo pakyla ant kojų ir ištiesia man ranką.

– Regis, aštuonios minutės jau praėjo.

Turbūt dėl to, kad po tokio mudviejų pokalbio jaučiuosi visiškai sutrikusi, paduodu jam ranką ir jis padeda man atsistoti.

– Matai, – sako jis, dirsteldamas į mane, ir paleidžia mano ranką, – kiek daug mudu vienas apie kitą sužinojom vos per aštuonias minutes, Kemrina.

Einu šalia jo, bet vis tiek laikausi atstumo. Dar gerai nežinau, ar jo meistriškas atviravimas ir pasitikinti savimi laikysena mane erzina, ar tiesiog patinka labiau, nei protas man leidžia pripažinti.

Autobuse visi susėda į savo vietas. Aš ant savo kėdės buvau palikusi žurnalą, kurį pasiėmiau iš laukimo salės, – norėjau būti tikra, kad mano vietos niekas neužims. Endrius taip pat įsitaisė savo vietoje ant dviejų sėdynių už manęs. Džiaugiuosi, kad mudviejų pokalbio jis nepalaikė leidimu klestelėti į laisvą vietą šalia manęs.

Bėga valandos, bet mes nesikalbam. Aš daug galvoju apie Natali ir Ijaną.

– Labanakt, Kemrina, – girdžiu Endriaus balsą sau už nugaros. – Gal rytoj man papasakosi, kas ta Nat.

Pašoku nuo kėdės ir persisveriu per atlošą.

– Apie ką tu čia?

– Ramiau, mergaite, – sako jis pakeldamas galvą nuo kuprinės, kurią buvo prispaudęs prie stiklo vietoj pagalvės. – Kalbi per miegus. – Tyliai nusijuokia. – Naktį girdėjau, kaip dėjai į šuns dienas kažkokią Nat. Kalbėjai apie kažkokį „Biosilk“ ar dar ką.

Matau, kaip gūžteli pečiais. Jis guli per dvi vietas, kojas susikėlęs ant laisvos sėdynės ir ištiesęs į tarpą tarp eilių, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

Labai gerai. Kalbu per miegus. Nuostabu. Įdomu, kodėl mama man nieko nesakė.

Mintyse perkratau, ką galėjau sapnuoti, ir galiausiai suvokiu, kad vis dėlto aš sapnuoju, tik pabudusi nieko neprisimenu.

– Labanakt, Endriau, – palinkiu ir susmunku ant sėdynės, ieškodama patogios pozos atsigulti. Prisimenu, kaip gulėjo Endrius. Atrodo, jam labai patogu, ir nusprendžiu atsigulti lygiai taip pat. Kelis kartus norėjau taip išsitiesti, bet maniau, kad negražu iškišti kojas į tarpą. Bet kam tai rūpi, pamanau, ir pakedenusi kuprinę su drabužiais pasikišu ją po galva, o pati išsitiesiu per dvi vietas kaip Endrius. Dabar jau patogu. Gaila, kad anksčiau taip nesugalvojau.

Rytą mane pažadina vairuotojo balsas, pranešantis, kad po dešimties minučių atvyksime į Garden Sitį.

– Nepamirškite susirinkti daiktų, – ragina vairuotojas per garsiakalbį. – Ir nepalikite ant sėdynių šiukšlių. Ačiū, kad keliaujate per Kanzasą, ir tikiuosi jus dar kada nors pamatyti.

Balsas skamba kaip iš rašto, negyvai, bet paskui pagalvoju, kad ir maniškis taip skambėtų, jeigu kasdien reikėtų berti tą patį tekstą.

Likusią kelio dalį važiuoju sėdomis. Pasiėmusi ant kelių kuprinę atsisegu ir susirandu bilietą. Jis visas sulamdytas, nes gulėjo nugrūstas tarp džinsų ir dirbtinai sendinto stiliaus vaikiškų marškinėlių su Smurfų atvaizdais. Atsargiai išlankstau ir pažiūriu, kokia bus kita stotelė. Atrodo, iki Denverio reikės važiuoti pusseptintos valandos su dviem trumpais sustojimais pakelėje. Po galais, ir kam aš pasirinkau Aidahą? Išties. Žemėlapy tiek daug įdomių vietų, o aš pasirinkau Aidahą vien dėl to, kad pamačiau keptą bulvę. Kratausi tokį tolimą kelią net neturėdama ką veikti, kai ten nuvyksiu. Nebent patrauksiu dar toliau. Velniai rautų, gal išsitraukti kreditinę ir nusipirkus lėktuvo bilietą grįžti namo? Ne, tam aš dar nepasirengus. Nežinau kodėl, bet namo grįžti aš dar negaliu.

Negaliu, ir tiek.

Nustebusi, kodėl Endrius toks tylus, bandau slapčiom žvilgtelti pro plyšį tarp sėdynių, pažiūrėti, ką jis veikia, bet nieko nematyti.

– Jau pabudai? – klausiu kilstelėjusi smakrą, gal išgirs.

Jis nieko neatsako, ir aš pasikeliu nuo sėdynės. Aišku, klausosi muzikos. Truputį nustembu, kad šįkart iš ausinių nesigirdi sklindančio triukšmo.

Endrius mane pamato, nusišypso ir kilstelėjęs ranką pakrutina smilių, sveikindamas labą rytą. Aš irgi pajudinu pirštą – parodau juo į autobuso priekį, duodama suprasti, kad nuskambėjo vairuotojo pranešimas. Jis išsitraukia iš ausų kištukus ir žiūri į mane – laukia, kad savo gestus patvirtinčiau žodžiais.