Beveik niekada

15

Atsibundu jau sutemus, kai Endrius sulėtina greitį prie mokėjimo už kelius automato. Nežinau, kiek ilgai miegojau, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau išmiegojus visą naktį, nors iš tiesų kiurksojau keleivio sėdynėje, susirietusi į kamuoliuką ir atrėmusi galvą į automobilio durelių stiklą. Regis, turėtų skaudėti raumenis, kaip anksčiau autobuse, betgi nieko, jaučiuosi puikiai.

– Kur esam? – klausiu delnu prisidengdama burną nuo žiovulio.

– Velniai žino. Kažkur prie Velingtono, Kanzase, – atsako jis. – Ilgai miegojai.

Išsibudinusi atsisėdu tiesiai kėdėje ir leidžiu akims priprasti prie tamsos. Endrius pasuka į kitą kelią.

– Ko gero. Taip šauniai nebuvau miegojusi per visą kelionę autobusu nuo Šiaurės Karolinos iki Vajomingo.

Pažiūriu į mėlynai šviečiančius skaičius ant radijo imtuvo. 22.14. Pro garsiakalbius tyliai liejasi muzika. Nejučia prisimenu mūsų pažintį autobuse ir nusišypsau; dabar, lygiai kaip ir tada, jis pasirūpino pritildyti garsą, kad netrukdytų man miegoti.

– O kaip tu? – klausiu atsisukusi į jį. Endriaus veidas skendi kone visiškoje tamsoje. – Nesmagu siūlytis, kadangi čia tavo tėvo mašina, bet jeigu nori, galiu ir aš pavairuoti.

– Ko čia nesmagu? – sako jis. – Juk tai tik mašina. Neįkainojama antikvarinė vertybė, dėl kurios, jeigu jis sužinotų, kad sėdėjai prie jos vairo, nudirtų tau devynis kailius, bet aš mielai tau leisiu pavairuoti.

Net ir tamsoje matau, kaip dešinė jo veido pusė dieviškai šypsosi.

– Na, dabar jau abejoju, ar norėčiau.

– Jis juk miršta, ar pamiršai? Ką jis tau padarys?

– Visai nejuokinga, Endriau.

Jis ir pats tą žino. Puikiai numanau, kokį užslėptą žaidimą jis žaidžia, nuolat ieškodamas būdų, galinčių padėti jam susitaikyti su tuo, kas slegia, bet nerasdamas. Įdomu, ar ilgai jis įstengs tai slėpti. Niekam tikę juokeliai anksčiau ar vėliau atsibos, ir tada jau nežinia ko teks griebtis.

– Sustosime artimiausiame motelyje, – sako jis ir vėl išsuka iš kelio. – Man reikia numigti.

Žvilgtelėjęs į mane priduria:

– Aišku, skirtinguose kambariuose.

Džiaugiuosi, kad šitas klausimas išsisprendė taip greitai. Keliauti su juo vienai po Ameriką ir taip nepadoru, o nakvoti vienam kambary – negali būti nė kalbos.

– Puiku, – ištariu ir sunėrusi pirštus ištiesiu prieš save rankas, pasirąžau. – Reik palįst po dušu, o dantis turbūt šveisiu visą valandą.

– Nuoširdžiai tam pritariu, – nusijuokia jis.

– Ei, tau iš burnos irgi ne ką mažiau dvokia.

– Žinau, – sako jis ir prisidengęs ranka kvėpteli sau į delną. – Dvokia taip, lyg būčiau prisišveitęs to šūdų troškinio, kurį mano tetulė kasmet ruošia Padėkos dienai.

Garsiai nusijuokiu.

– Netikusiai pasakei, – pastebiu. – „Šūdų troškinys“? Negali būti! – mintyse net žiaukteliu.

Endrius irgi nusijuokia.

– Žinai, tikrai taip. Tetą Diną labai myliu, bet vargšelei Dievas kulinarinių gebėjimų smarkiai pagailėjo.

– Kaip ir mano mamai.

– Tau nepasisekė, – sako jis pasukęs galvą mano pusėn. – Užaugai ant „Ramen“ makaronų ir mikrobangėje šildomų pusfabrikačių.

Papurtau galvą.

– Ne, pati išmokau virti. Ar pamiršai, kad valgau tik sveiką maistą?

Besišypsantį Endriaus veidą nušviečia blausi pilkšva gatvės žibintų šviesa.

– Oi, tikrai, – sako jis. – Panelė Sveikos Mitybos Šalininkė nevalgo suknistų mėsainių su riebaluose virtomis bulvytėmis.

Nutaisiusi rūgščią miną žiaukteliu iš jo užuominos apie sveikos mitybos šalininkę.

Po kelių minučių įsukame į nediduko dviaukščio motelio kiemą, kur kambarių durys atsidaro ne į lauką, o į vidų. Išlipę iš automobilio pamankštinam kojas. Endrius mankština kojas, rankas, kaklą – praktiškai visą kūną, paskui čiumpam nuo užpakalinės sėdynės savo krepšius. Gitarą jis palieka automobilyje.

– Užrakink duris, – paprašo rodydamas į gitarą.

Įžengiam į motelio vestibiulį, kur trenkia nešvariais dulkių siurblio maišeliais ir kava.

– Prašau du gretimus vienviečius numerius, jeigu turite, – paprašo Endrius ir išsitraukia iš užpakalinės džinsų kišenės piniginę.

Aš nusitraukiu nuo peties rankinuką ir pasidėjusi prieš save ieškau mažos, užtrauktuku užsegamos piniginės.

– Aš susimokėsiu.

– Ne, aš sumokėsiu.

– Ne, leisk man pačiai.

– Sakiau – ne, vadinasi – ne, tad slėpk savo piniginę.

Nenoriai jam paklūstu.

Į mus pakelia galvą pusamžė žilstelėjusi moteris, į netvarkingą kuoduką žemai ant pakaušio surištais šviesiais plaukais, abejingai dirsteli ir toliau barškina klaviatūroje, ieškodama, ar yra laisvų kambarių.

– Rūkantiems ar ne? – klausia Endriaus.

Pastebiu, kaip ji glosto akimis jo raumeningas rankas, kai jis ieško piniginėje kreditinės kortelės.

– Nerūkantiems.

Tik tik tik, tak tak tak. Moters pirštai tai bėgioja po klaviatūrą, tai griebia maigyti pelę.

– Vieninteliai du greta esantys kambariai – vienas rūkantiems, kitas ne.

– Tinka, – sako Endrius ir paduoda jai kreditinę.

Moteris paima iš jo pirštų kortelę, nė akimirksniui nenuleisdama akių nuo jo rankų tol, kol jis paslepia jas po prekystaliu.

Kekšė.

Sumokėję ir pasiėmę raktus vėl išeinam į kiemą, einam prie mašinos, kur nuo užpakalinės sėdynės Endrius pasiima gitarą.

– Reikėjo anksčiau tavęs atsiklausti, – sako man, žingsniuojančiai šalia jo. – Jeigu alkana, galiu paėjėti ir nupirkti tau ko užkąsti.

– Ne, nenoriu. Ačiū.

– Tikrai? – žiūri į mane.

– Ne, tikrai neišalkus, o jeigu ko užsimanysiu, galėsiu nusipirkti iš užkandžių automato.

Jis kyšteli kortelę į pirmąsias duris, sumirksi žalia lemputė ir jo atsidaro.

– Betgi tuose aparatuose vien tik kaloringi saldumynai, – sako prisiminęs ankstesnį mudviejų pokalbį apie nesveiką maistą.

Įžengiam į paprastą niūrų kambarį su viena lova, prišlieta prie medinio galvūgalio, pritvirtinto ant galinės kambario sienos. Rudas lovos užtiesalas toks bjaurus, kad mane net nupurto. Nors pats kambarys atrodo švarus, maloniai kvepia, bet aš dar nemiegojau nė vienam motelyje, prieš tai nenutraukusi nuo lovos užtiesalo. Niekada nežinai, kiek ant jo gulėta ir kada jis pastarąjį kartą buvo skalbtas.

Endrius giliai nosim įkvepia oro.

– Šitas nerūkantiems, – pareiškia ir įdėmiai apsidairo, lyg tikrintų. – Šitas bus tavo. – Atrėmęs gitarą į sieną eina į nediduką vonios kambarį, uždega šviesą, patikrina, ar veikia ventiliatorius, paskui grįžta į kambarį ir eina prie lango kitoje lovos pusėje, patikrina, kaip veikia oro kondicionierius – šiaip ar taip, dabar jau liepos vidurys. Paskui eina prie lovos, pakelia antklodę ir gerai apžiūri paklodes ir pagalves.

– Ko ieškai?

Nežiūrėdamas į mane atsako:

– Žiūriu, ar švarūs patalai. Nenoriu, kad miegotum kokiam sušiktam purve.

Smarkiai nuraustu ir nusisuku, kad nepamatytų.

– Miegoti dar ankstoka, – sako jis atsitraukdamas nuo lovos ir vėl pasiimdamas gitarą, – bet kelionė mane tikrai išsunkė.

– Na, iš esmės tu beveik nemiegojęs nuo to laiko, kai išlipome Čeinyje.

Numetu rankinuką ir kuprinę ant lovos galo.

– Tikrai taip, – patvirtina jis. – Tai reiškia, kad nesumerkiau akių ištisas aštuoniolika valandų. Velnias, nė nepagalvojau.

– Pervargimas daro savo.

Jis eina prie durų ir suima sidabrinę durų rankeną, atidaro. Aš lieku stovėti prie lovos. Akimirka nejauki, bet trunka neilgai.

– Na, tai iki rytojaus, – sako jis iš tarpdurio. – Aš būsiu 110-am, tad jeigu ko norėsi, pašauk, pabelsk ar padaužyk į sieną. – Jo veide vien ramybė ir nuoširdumas.

Šypsodama jam linkteliu.

– Tai labanakt, – palinki jis.

– Labanakt.

Ir išeina, tyliai uždaro paskui save duris.

Nejučia valandėlę galvoju apie jį, paskui atsitokėju ir pradedu raustis kuprinėje. Pirmą kartą per kelias ilgas dienas galėsiu palįsti po dušu. Vien apie tai pagalvojus seilė ima tįsti. Išsitraukiu švarias kelnaites, savo mėgstamiausius baltus šortukus ir mokyklos laikų marškinėlius su rausvais ir melsvais dryželiais palei pusilgių rankovių galus. Paskui susirandu dantų šepetėlį, pastą, „Listerine“ ir sužėrusi viską krūvon patraukiu į dušą. Nusirengiu nuogai – numetu į krūvą ant grindų visus kelionėje prasmirdusius drabužius ir žiūriu į save veidrodyje. Dieve mano, kokia aš baisi! Makiažo visai nebelikę, akių tušo irgi beveik nebematyt. Iš kasos išsprūdusios šviesių plaukų sruogos prilipusios prie kaklo ir atrodo kaip suveltas varnų lizdas.

Negaliu patikėti, kad šitaip klaikiai atrodydama visą dieną važinėjau su Endriumi.

Pakėlusi ranką nutraukiu nuo kasos gumytę ir išleidžiu plaukus, paskui perbraukiu pirštais, kad išsipintų. Pirmiausia išsivalau dantis ir dar ilgai laikau burnoje didelį gurkšnį „Listerine“, nors jis jau seniai nustojo graužti dantenas.

Po dušu pasijuntu kaip rojuje. Stoviu, regis, amžinybę po svilinančiai karšto vandens srove, krentančia man ant pečių, tol, kol nebegaliu ilgiau tverti, o šiluma užliūliuoja taip, kad suima miegas. Gerai nusitrinu. Dukart. Dėl to, kad dabar jau galiu, ir dėl to, kad seniai nesiprausiau. Galiausiai apsiskutu. Džiaugiuosi galėdama atsikratyti to bjauraus peruko, pradėjusio želti man ant kojų. Paskui užsuku džeržgiančius čiaupus ir pasiimu baltą, dailiai sulankstytą motelio rankšluostį nuo lentynėlės virš klozeto.

Gretimam numery Endriaus dušinėje irgi girdžiu žliaugiant vandenį. Nejučia sustoju ir klausausi. Bandau įsivaizduoti jį besiprausiantį – be sekso ar nepadorių minčių, nors truputėlis vieno ar kito gal ir nepamaišytų. Tiesiog galvoju apie jį, ir tiek, apie tai, ką mudu sumanėm ir kodėl. Prisiminus jo tėvą man suspaudžia širdį, nes žinau, kaip Endrius dėl jo sielojasi ir kokia aš bejėgė jam kaip nors padėti. Galiausiai prisiverčiu atsitokėti ir sugrįžti į savąjį pasaulį prie savųjų bėdų, kurios nė kiek nesusijusios su Endriumi.

Tikiuosi, aplinkybės neprivers manęs aiškinti jam mano bėdų ar atvirauti, kodėl leidausi į tokią ilgą kelionę autobusu į nežinią, nes tuomet pasijusčiau itin kvailai ir savanaudiškai. Mano bėdos, palyginti su jo, labai menkos.

Pirštais šukuodama šlapius plaukus įlipu į lovą. Įsijungiu televizorių – nė kiek nesijaučiu pavargusi, nes visą kelią nuo pat Denverio miegojau – ir bėgu per kanalus, kol galiausiai pasirenku kažkokį filmą su Džetu Li, daugiau dėl foninio triukšmo nei žiūrėjimo.

Mama skambino net keturis kartus ir paliko keturis balso pranešimus.

Iš Natali vis dar nieko.

– Kaip tau sekasi Virdžinijoje? – ausyje skamba motinos balsas. – Tikiuosi, smagiai leidi laiką.

– Taip, puikiai. O kaip tu?

Kitam gale motina tyliai sukikena ir mane net nupurto. Jinai su kažkokiu vyru. Kaip šlykštu. Tikiuosi, su manim kalbasi ne gulėdama lovoje nuoga, ir jos kaklo nelaižo svetimas vyras.

– Ir aš puikiai, mažute, – sako mama. – Susitikinėju su Rodžeriu. Kitą savaitgalį išvykstam į kelionę laivu.

– Nuostabu, mama.

Ji vėl sukrizena.

Suraukiu nosį.

– Na, mažyte, neturiu laiko (liaukis, Rodžeri), – vėl sukikena ji, o man užspaudžia gerklę. – Tiesiog norėjau pasidomėti, kaip tau sekasi. Paskambink man rytoj ir papasakosi, kas dar naujo. Gerai?

– Gerai, mama. Paskambinsiu. Myliu tave. Iki.

Mes baigiam kalbėti ir aš numetu telefoną ant lovos prieš save. Tada griūnu aukštielninka ant pagalvių ir mano mintys iškart nukrypsta prie Endriaus gretimame kambaryje. Gal ir jis guli atsirėmęs į tą pačią sieną? Darsyk kelis kartus iš eilės perbėgu visus kanalus ir nieko įdomaus nesuradusi išjungiu.

Pasimuistau ant pagalvių ir imu apžiūrinėti kambarį.

Iš susimąstymų pažadina iš Endriaus kambario sklindantis gitaros skambėjimas. Lėtai pasikeliu nuo pagalvių, kad geriau girdėčiau. Melodija lengva, primenanti skundą ar aimaną. Su priedainiu tempas truputį pagyvėja ir rauda pereina į antrą posmą. Daina nepaprastai graži.

Klausausi jo gitaros dar ketvirtį valandos, paskui viskas nutyla. Televizorių išjungiau vos išgirdusi jo balsą, tai dabar kambaryje girdėti tik įkyrus vandens lašėjimas iš čiaupo vonios kambaryje ir pro šalį motelio aikštele pravažiuojančių mašinų burzgimas.

Nejučia užmiegu ir pradedu sapnuoti savo senąjį sapną.

Tą rytą prieš išlipdama iš lovos nesulaukiau įprastinės virtinės žinučių iš Ijano. Skambinau jam į mobilųjį, bet telefonas pypsėjo ir niekas neatsiliepė, balso paštas irgi tylėjo. Kai nuvykau į mokyklą, Ijano irgi nebuvo.

Einant koridoriais, visi į mane spoksojo. Kiti suko akis į šalį. Einant prie spintelės Dženiferė Parsons pratrūko raudoti, o būrelis sporto komandos palaikymo merginų žiūrėjo į mane užrietusios nosis, tarsi nešiočiau kokį užkratą. Nesupratau, kas čia dedasi, bet jaučiausi taip, lyg būčiau atsidūrusi keistoje alternatyvioje realybėje. Niekas man nepratarė nė žodžio, bet buvo akivaizdu, kad visi mokykloje kažką žino, tik aš viena ne. O tai jau blogai. Niekada neturėjau didelių priešų, nebent tik viena kita sporto komandos šokėja parodydavo man savo pavydą, nes Ijanas mylėjo mane, o į jas net kreiva akim nežiūrėjo. Ką čia bepridursi? Ijanas Volšas buvo patrauklesnis už bet kurią sporto žvaigždę – beisbolo komandos puolėją, ir niekam buvo nė motais – net turtingiausiai Milbruko vidurinės mokinei Emilijai Derting – kad Ijanas vargšas ir nieko neturi, o į mokyklą jį vis dar vežioja tėvai.

Ji ir toliau jo geidė.

Visos jo geidė.

Nuėjau prie savo spintelės vildamasi netrukus išvysti Natali, nes gal ji man galės papasakoti, kas čia vyksta. Ilgiau nei įprastai kuičiausi savo spintelėje laukdama, kada ji pasirodys. Bet pirmas mane susirado Deimonas ir pranešė, kas įvyko. Jis nusitempė mane į šalį, į nuošalią nišą prie geriamojo vandens fontanų. Krūtinėje širdis daužėsi kaip pašėlusi. Supratau, kad kažkas negerai, dar ankstų rytą, iškart atsibudusi ir nespėjusi pažiūrėti, kad nėra žinučių iš Ijano. Pasijutau… priblokšta. Tarsi iš anksto būčiau žinojusi…

– Kemrina, – prabilo Deimonas ir aš iš karto supratau, kad jis pasakys man kažką neįtikėtinai svarbaus, nes jiedu su Natali paprastai mane vadino Kem. – Vakar Ijanas pateko į automobilio avariją.

Man užėmė kvapą, abiem rankom griebiausi už burnos. Gerklę degino ašaros, jos liejosi upeliais per skruostus.

– Šiandien ankstų rytą jis mirė ligoninėje.

Deimonas sunkiai tvardėsi pranešdamas man šią žinią, jo veide buvo matyti neslepiamas skausmas.

Aš turbūt visą amžinybę negalėjau atplėšti akių nuo Deimono, bet paskui nebeištvėriau ir susmukau jo glėbyje. Raudojau tol, kol pasidarė bloga, tada mus surado Natali ir jie abu nuvedė mane pas seselę.

Pabundu iš šio košmaro visa išpilta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdim krūtinėje. Nusviedžiu nuo savęs antklodę ir sėdžiu vidury lovos prispaudusi prie krūtinės kelius, braukiu delnais sau per galvą ir giliai alsuoju. Jau seniai nebesapnuoju šito sapno. Tiesą pasakius, tai paskutinis sapnas, kurį pamenu sapnavusi. Kodėl jis vėl sugrįžo?

Krūpteliu išgirdusi smarkų beldimą į duris.

– Labas rytas, tu zuikeli nematytas! – melodingai uždainuoja Endrius kitapus durų.

Net nepamenu, kada po to sapno vėl užmigau. Pro plyšį tarp užuolaidų plieskia saulė, atsimušdama į išblukusį kilimą prie lango. Atsikeliu iš lovos ir nubraukiu nuo veido plaukus, o tada einu atidaryti durų, kol jis neprižadino viso motelio.

Kai praveriu duris, jis žiūri į mane išsproginęs akis.

– Po velnių, mergužėle, – sušunka jis nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Kam tu mane gąsdini?

Žvilgteliu į save vis dar negalėdama iki galo atsibusti iš miego ir pamatau, kad stoviu prieš jį su baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos marškinėliais, be liemenėlės. Dieve švenčiausias! Mano speneliai it durklai stirkso atsikišę po drabužėliu! Susidedu rankas ant krūtinės ir nudelbiu akis į šalį, o jis tuo tarpu žengia į kambarį.

– Norėjau pasakyti, kad apsirengtum, – taria jis plačiai šypsodamasis ir nešdamas į kambarį savo krepšius ir gitarą. – Bet, jeigu nori, gali važiuoti ir šitaip.

Skubiai purtau galvą, stengdamasi paslėpti veide besiskleidžiančią šypseną.

Jis klesteli ant kėdės prie lango ir sumeta ant grindų savo daiktus. Endrius mūvi rusvus šortus žemiau kelių su daugybe kišenių ir vilki paprastus pilkus marškinėlius, apsiavęs žemais juodais sportbačiais, be kojinių, o gal tik nesimato. Ant kulkšnies matyti tatuiruotė, primenanti apvalų keltų ženklą, išpiešta ant paties kauliuko. Jo kojos kaip tikro bėgiko, blauzdų raumenys išpampę, kieti.

– Palauk, aš tuoj susiruošiu, – sakau jam, o pati einu prie pailgo stalo, ant kurio kitam gale stovi televizorius.

– Ar ilgai ketini užtrukti? – klausia jis, ir aš jo balse išgirstu nekantravimą.

Prisiminusi, ką jis kalbėjo tėvo namuose, gerai apgalvoju savo atsakymą ir pasveriu kiekvieną žodį: ar skirti pusvalandį įprastiniam susiruošimui, ar apsirengti kaip pakliuvo?

Jis man pats padeda išspręsti dilemą:

– Turi dvi minutes.

– Dvi minutes? – nustembu.

Šypsodamasis linkteli galva.

– Juk girdėjai – dvi minutes, – ir pakrutina du pirštus. – Ar jau pamiršai, kad pažadėjai daryti viską, ką liepsiu?

– Ne, nepamiršau, bet maniau, kad turėjai galvoje nepadorius pokštus, pavyzdžiui, rodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom ar valgyti vabalus.

Endrius kilsteli vieną antakį ir palenkia žemyn galvą, tarsi būčiau mestelėjusi jam du neblogus pasiūlymus.

– Neskubėk, suspėsi dar ir parodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom, ir vabalų pavalgyti. Bus dar ir šitai.

Ką aš čia, po paraliais, krečiu?

Pyktelėjusi atlošiu galvą ir nepatenkinta įsisprendžiu rankomis į klubus.

– Na jau ne. Nesvajok…

Matau, kaip jo šypsena staiga tampa vaikiškai valiūkiška, ir dirstelėjusi žemyn susigriebiu, kad nuleidus rankas mano speneliai vėl išdidžiai pūpso pro ploną marškinėlių audinį. Garsiai atsidususi iš nuostabos sušunku:

– Endriau!

Tariamai susigėdęs jis nunarina galvą, bet kai vėl pažvelgia iš padilbų pro nuleistas blakstienas, atrodo dieviškai gražus.

Po paraliais, koks jis patrauklus…

– Ei, užuot aimanavusi dėl pagrindinių taisyklių laužymo, verčiau pasirūpintum prisidengti nuo mano akių savo gražuoliukus. Perspėju, jie irgi turi teisę reikšti savo nuomonę.

– Na, mūsų kūne turbūt ne jie vieni turi teisę reikšti savo nuomonę, – kreivai šypteliu ir pagriebusi prausimosi krepšelį basa nupėdinu į vonią ir užtrenkiu duris.

Žiūriu į save veidrodyje ir šypsausi kaip ano amžiaus devintojo dešimtmečio gražuolė iš saldžios portretinės nuotraukos fotoateljė.

Gerai, dvi minutės. Akies mirksniu užsisegu liemenėlę ir strykteliu į džinsus, šokinėdama užsitempiu juos ant užpakalio. Užtrauktukas. Sagutė. Gerai išsivalau dantis. Šliūkšteliu burnon „Listerine“, praskalauju, pagargaliuoju, išspjaunu. Susišukuoju išsitaršiusius plaukus, supinu į kasą ir permetu ant dešiniojo peties. Truputėlis kreminės pudros ir plonas sluoksnis birios. Juodas blakstienų tušas, nes jis yra viso makiažo pagrindas. Lūpda…

BUM! BUM! BUM!

– Dvi minutės jau baigėsi!

Vis tiek dar brūkšteliu per lūpas ir nuvalau perteklių lapeliu tualetinio popieriaus.

Jaučiu, kad kitapus vonios durų jis šypsosi, o po kelių akimirkų jas pravėrusi matau, kad neklydau. Jis stovi iškėlęs virš galvos abi rankas, atsirėmęs į staktą. Iš po marškinėlių matyti kietas pilvo presas. Kažkokia grakšti, šviesi linija vingiuoja nuo bambos žemyn per juosmenį ir pradingsta po šortais.

– Matai? Tik pažiūrėk! – švilpteli jis užstodamas man kelią, bet aš ne iš tų, kad žiūrėčiau į save. – Kuo paprasčiau, tuo patraukliau.

Įrėmusi delnus jam į krūtinę stumteliu jį nuo savęs ir prasmunku pro šoną, jis nesipriešina.

– Nežinojau, kad noriu atrodyti tau patraukli, – sakau jam atsukusi nugarą ir sumetu kuprinėn drabužius, su kuriais naktį miegojau.

– Oho, tik pažiūrėk, – toliau stebisi jis, – paprasta, patraukli ir dar netvarkinga. Didžiuojuosi tavimi!

Net pati nepastebėjau, kaip sumečiau drabužius, net nepagalvojusi, kad reikia sudėti tvarkingai. Nesu liguistai tvarkinga, tiesiog esu iš tų, kurie taip apibūdinami vien dėl to, kad turi keletą nepalenkiamų įpročių. O aš drabužius lankstau ir stengiuosi palaikyti tvarką jau nuo vienuolikos metų.