Beveik niekada

Kemrina

Endrius numeta ant užpakalinės sėdynės savo kelionkrepšį ir mažesnę kuprinę kartu su manąja ir rankinuku. Bet su gitara elgiasi pagarbiau, atsargiai paguldo ją ant sėdynės. Abu sušokam į seną juodą automobilį su dviem baltom juostom ant variklio dangčio ir vienu metu užtrenkiam dureles.

Jis atsisuka į mane.

Aš žiūriu į jį.

Jis įkiša uždegimo spynelėn raktelį ir „Chevelle“ variklis sugaudžia.

Negaliu patikėti, kad šitam ryžausi. Nieko nebijau, nesijaudinu ir nemanau, kad tuojau pat turėčiau visko atsisakyti ir dumti namo. Viskas čia gerai; pirmą kartą po tokios ilgos pertraukos pagaliau pajuntu, kad mano gyvenimas sugrįžo į normalias vėžes, tik gerokai kitokias, nes nežinau, kur jos veda. Negaliu paaiškinti… na, nebent galiu prisipažinti, kad man gera.

Kai užvažiuojam viaduku į autostradą ir pasukam 87-uoju greitkeliu pietų kryptimi, Endrius užmina akceleratorių.

Man patinka žiūrėti, kaip jis vairuoja, kaip atsargiai dideliu greičiu aplenkia keletą lėtai judančių mašinų. Nepasakysi, kad norėtų pasipuikuoti, nardydamas tarp automobilių, tiesiog jis kelyje – kaip žuvis vandeny. Nejučia vis žvilgčioju į jo dešinės rankos raumenis, kai jis tvirtai spaudžia vairą. Nužvelgdama jį vis pagalvoju apie tą jo paslėptą tatuiruotę po mėlynais marškinėliais, kurie jam labai tinka.

Kurį laiką plepam apie bet ką: apie Eidano gitarą ir kad jis turbūt sprogs iš pykčio sužinojęs, kad Endrius ją paėmė. O šiam nė motais.

– Kartą jis nušvilpė mano kojines, – sako Endrius.

– Kojines? – nustembu ir smarkiai susiraukiu.

O jis pažiūri į mane tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: kojinės, gitaros, dezodorantai – koks skirtumas, vis tiek nuosavybė.

Nusijuokiu, nes man tai atrodo keista, bet į gilesnes kalbas nesileidžiu.

Paskui mes ilgai diskutuojam apie paslaptingai pakelėse po visą Ameriką išmėtytus pavienius batus.

– Mergina supyko ir išsviedė savo vaikino batą pro langą, – svarsto Endrius.

– Taip, labai galimas dalykas, – pritariu jam, – bet aš manau, kad dauguma tų batų vis dėlto priklauso keliautojams autostopu, nes tie batai būna labai jau nudriskę.

Jis sutrikęs dėbteli šnairai į mane, tarsi lauktų paaiškinimo.

– Keliautojams autostopu?

Linkteliu jam ir paaiškinu:

– Taip, jiems tenka daug vaikščioti, tad spėju, kad ir batai gan greit susidėvi. Turbūt eina keliu, batai kojas trina ir staiga pamato apavą – tikriausiai išmestą kokios įpykusios merginos (baksteliu į jį pirštu primindama jo pasiūlytą versiją) – o išvydęs, kad tas batas geresnės būklės nei ant jo kojos, ima ir sukeičia.

– Nesąmonė, – sako Endrius.

Įsižeidusi purkšteliu:

– Betgi taip būna!

Juokdamasi ištiesiu ranką ir plekšteliu jam. Jis man nusišypso.

Mes dar ilgai ginčijamės, abu prigalvojam viena už kitą kvailesnių versijų.

Nepamenu, kada pastarąjį kartą tiek daug juokiausi.

Po poros valandų priartėjame prie Denverio. Tai gražus miestas su tolumoje stūksančiais kalnais, kurių viršūnės melsvam horizonte atrodo lyg balti debesėliai. Dar tik vidudienis, todėl saulė negailestingai plieskia.

Įvažiavus į centrą Endrius sulėtina greitį iki šešiasdešimt penkių kilometrų per valandą.

– Turėsi pasakyti man, kur sukti, – sako jis artėjant prie kito viaduko.

Apmetęs akimis tris įvažiavimus, pažvelgia į mane.

Netikėtai užklupta bėgioju akimis po visus tris įvažiavimus ir negaliu apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, o Endrius rieda vis lėčiau.

Penkiasdešimt penki kilometrai per valandą.

– Tai kur sukam? – klausia jis žibančiomis šviesiai žaliomis akimis su vos pastebima pašaipėle balse.

O aš taip nervinuosi! Tarsi jis prašytų nukirpti bombos detonatoriaus laidelį ir ją nukenksminti.

– Nežinau! – sušunku, bet mano lūpos plačiai ir jaudinančiai šypsosi.

Trisdešimt kilometrų per valandą. Žmonės jau mums pypina, o vienas vaikinas raudonu automobiliu nesitvėręs ūžteli mums pro šoną.

Dvidešimt penki kilometrai per valandą.

Aaaaa! Negaliu tverti tokios įtampos! Man norisi visa gerkle kvatotis, tačiau juokas įstringa gerklėje.

Pyp! Pyp! Po galais! Traukis iš kelio, kvaily!

Endrius sėdi šaltas kaip belgas ir nesiliauja šypsotis.

– Šituo! – pagaliau sušunku, kilsteliu ranką ir rodau rytinį nuvažiavimą. Klykdama iš juoko susmunku kėdėje, kad niekas nematytų manęs pro langą, nes man baisiai gėda.

Endrius įjungia kairįjį posūkį ir palengva persirikiuoja į kairiąją juostą, įsispraudžia tarp kitų dviejų automobilių. Spėjam prašokti degant geltonai šviesai, nes tuoj pat įsižiebia raudona, ir po kelių akimirkų mes jau lekiam kitu greitkeliu, o Endrius vėl užmina akceleratoriaus pedalą. Neturiu jokio supratimo, kuria kryptimi važiuojam, nebent tik tiek, kad į rytus, tačiau kur tas kelias veda – vienas Dievas žino.

– Nėra jau čia taip sunku, tiesa? – klausia jis, su šypsena atsigręžęs į mane.

– Labai susijaudinau, – atsakau jam ir garsiai nusijuokiu. – O tu gerokai juos panervinai.

Endrius atsainiai gūžteli pečiais.

– Visi skuba kaip pamišę. Dievas draudžia viršyti leistiną greitį, kitaip gali būti nulinčiuotas.

– Gryna teisybė, – pritariu jam ir įsmeigiu akis į tolį pro priekinį langą. – Nors turiu prisipažinti – aš irgi iš tų, kurie laksto, – net susigūžiu prisipažinusi.

– Na, ir aš kartais.

Staiga automobilyje tampa tylu, ir aš pastebiu, kad tai pirmoji tylos tarp mūsų akimirka. Įdomu, ar jis irgi galvoja tą patį, ką ir aš, mąsto apie mane ir nori paklausti, lygiai kaip ir man smalsu apie jį sužinoti kuo daugiau. Tai tokia neišvengiama akimirka, po kurios atsiveria durys į sceną, kurioje du žmonės pagaliau pradeda iš tiesų pažinti vienas kitą.

Dabar jau viskas absoliučiai kitaip, nei tada, kai keliavom autobusu. Tuomet manėm, kad mus spaudžia laikas, o jeigu neturėsim daugiau progos susitikti, tai neverta ir leistis į asmeniškumus.

Bet dabar viskas pasikeitė ir liko tik asmeniškumai.

– Papasakok apie savo draugę Natali.

Kelias ilgas sekundes neatitraukiu akių nuo kelio, neskubu jam atsakyti, nes ir pati nežinau, nuo ko pradėti.

– Jeigu dar tebėra tavo geriausia draugė, – priduria jis, staiga kažkaip pajutęs mano priešiškumą.

Atsisuku į jį.

– Jau nebe. Su ja jau kvit. Daugiau nieko negaliu pridurti.

– Manau, kad dar ir kaip gali, – sako jis ir vėl nusisuka į kelią. – Gal tik nenori.

Apsisprendžiu.

– Ne. Jeigu atvirai, tai net labai noriu.

Jis lieka patenkintas, bet man to neparodo.

– Pažįstu ją nuo antros klasės, – pradedu. – Nemaniau, kad kas nors galėtų sukliudyti mūsų draugystei, tačiau smarkiai klydau, – iš pasidygėjimo vien apie tai pagalvojusi papurtau galvą.

– Kas nutiko?

– Ji išmainė mane į savo vaikiną.

Spėju, kad jis tikėjosi išsamesnio atsakymo, ir aš norėjau jam paaiškinti detaliau, tačiau išėjo kitaip.

– Ar tu ją privertei rinktis? – klausia jis vos kilstelėjęs vieną antakį.

Atsisuku į jį ir sakau:

– Ne, nieko panašaus, – giliai ir pratisai atsidūstu. – Vieną vakarą Deimonas, jos vaikinas, pasigavo mane vieną ir bandė pabučiuoti, sakydamas, kad manęs trokšta. Kitą akimirką Natali jau apšaukia mane melage ir sako nenorinti daugiau manęs matyti.

Endrius neskubėdamas linkteli galvą, parodydamas, kad puikiai mane supranta.

– Nepatikima draugė, – sako jis. – Ji tikriausiai jau gan seniai su juo draugauja, tiesa?

– Taip, apie penkerius metus.

– Žinai, ta tavo geriausia draugė tavimi tiki, ar ne?

Sutrikusi įsmeigiu į jį žvilgsnį. Endrius linkteli ir kalba toliau:

– Tikrai tiki. Gerai pagalvok, ji pažįsta tave bene visą gyvenimą. Negi iš tiesų manai, kad ji taip lengvai nusispjautų į jūsų draugystę, jeigu tavimi netikėtų?

Aš dar labiau susipainioju.

– Bet ji taip ir padarė, – ramiai tariu jam. – Kaip tik taip ji ir pasielgė.

– Nea, – atkerta jis. – Čia tik tokia jos reakcija, Kemrina. Ji tiesiog nenori tuo tikėti, bet giliai širdyje jaučia, kad tai tiesa. Bet jai reikia laiko viską dorai apmąstyti ir pasverti. Paskui atsileis, pamatysi.

– Na, kai ji sumanys atsileisti, aš jau turbūt nebenorėsiu jai atleisti.

– Galbūt, – ištaria Endrius ir įjungęs dešinį posūkį persirikiuoja į kitą juostą. – Tik aš nemanau, kad tu taip pasielgsi.

– Kad jai neatleisiu? – pasitikslinu.

Jis linkteli.

Mes aplenkiam vos šliaužiantį vilkiką su puspriekabe ir lekiam prieky jo.

– Nežinau, – netvirtai atsakau jam. – Dabar aš kitokia nei anksčiau.

– O kokia buvai anksčiau?

Šito aš irgi nežinau. Turiu pagalvoti, kaip atsakyti nepaminėjus Ijano.

– Būdavau linksma ir lengvai bendraujanti, – staiga kažką prisiminusi garsiai susijuokiu. – Ir kiekvieną žiemą nuoga bėgdavau maudytis į užšalusį ežerą.

Dailiame Endriaus veide susirango žvitri, smalsi šypsena.

– Oho, – sako jis. – Bandau įsivaizduoti…

Vėl plekšteliu jam per ranką. Jis vis iš manęs šaiposi. Apsimeta, kad suskaudo, bet aš gi žinau, kad ne.

– Mano gimtajame mieste būdavo tokia lėšų vietos ligoninei rinkimo šventė, – pradedu aiškinti, – rengiama kasmet.

– Nuogalių? – nustebęs klausia jis, bet kartu ir nesiliauja šypsojęsis.

– Na, ne visai nuogalių, – sakau jam, – bet tik su marškinėliais ir šortukais lediniame vandenyje jautiesi kaip visiškai nuogas.

– Velnias, kai grįšiu, reikės ir man užsirašyti į ligoninės rėmėjų gretas! – sušunka jis ir plekšteli delnu per vairą. – Kaip čia pražiopsojau tokį dalyką.

Šypsenai prigesus jis vėl atsisuka į mane.

– Tai kodėl anksčiau buvai kitokia nei dabar?

Todėl, kad Ijanas man palaikė draugiją ir dvejus metus mielai tą darė kartu su manim.

– Viskas pasikeitė prieš metus – tiesiog lioviausi tai dariusi, ir tiek.

Jaučiu, kad mano paaiškinimas jo neįtikino, todėl užvedu kitą kalbą ir nukreipiu jo mintis.

– O kaip tu? – klausiu liemeniu atsisukusi į jį. – Ką keista esi pats iškrėtęs?

Endrius susimąsto, suraukia lūpas ir žiūri į kelią. Mes aplenkiam dar vieną vilkiką ir važiuojam prieky jo. Kuo toliau nuo miesto, tuo mažiau mašinų kelyje.

– Kartą bandžiau išsilaikyti ant dideliu greičiu lekiančios mašinos variklio dangčio. Ne tiek smagu, kiek kvaila.

– Taip, išties kvailas sumanymas.

Endrius pakelia kairę ranką ir rodo man vidinę riešo dalį.

– Nusitėškiau nuo dangčio ir nežinia į ką persirėžiau riešą. – Man prieš akis penkių centimetrų randas nuo nykštikaulio, per riešą ir iki pat dilbio. – Nusiritau per kelią. Prasiskėliau galvą. – Beda pirštu į pakaušį dešinėje pusėje. – Teko siūti. Devynios siūlės ant pakaušio ir šešiolika ant riešo. Niekada daugiau to nedarysiu.

– Na, tai jau tikrai, – tvirtai pritariu jam ir pro rudus plaukus mėginu įžiūrėti randą galvoje.

Jis perima vairą į kitą ranką ir, paėmęs man už riešo, smiliumi bando parodyti, kurioje vietoje tas randas.

Pasislenku arčiau jo, kad būtų patogiau mano rankai.

– Va va… čia, – sako pagaliau suradęs. – Jauti?

Jis patraukia ranką, bet aš dar valandėlę į ją žiūriu.

Prisiminusi jo galvą, vėl pakeliu akis ir piršto galiuku braukiu per aiškiai išsišovusį nelygumą ant pakaušio, paskui švelniai pabaksnoju pirštais per suveltus plaukus. Randas net kelių centimetrų. Darsyk perbraukiu pirštu per jį ir nenoriai nuleidžiu ranką.

– Įtariu, kad šitas randas ne vienintelis, – sakau.

Jis nusišypso ir sako:

– Ne per daugiausiai jų turiu. Vienas ant nugaros, kai Eidanas pavaišino dviračio grandine, užsimojęs kaip botagu (net krūpteliu ir sugriežiu dantimis). O kitas, kai būdamas dvylikos sumaniau pavėžinti Ešerį, užsisodinęs ant vairo. Tėškėmės į akmenį. Dviratis nulėkė į šalį, o mes abu nučiuožėm grindiniu. – Beda pirštu sau į nosį. – Aš susilaužiau nosį, o Ešeris – ranką ir dar gavo keturiolika siūlių ant alkūnės. Mama pamanė, kad pakliuvom į avariją, tik neprisipažįstam, meluojam, kad išsisuktume nuo bausmės.

Neatplėšiu akių nuo jo dailios nosies, nes ant jos nematyti jokių kadaise sulaužyto kaulo žymių.

– Vidinėje šlaunies dalyje turiu keistą L formos randą, – toliau pasakoja jis ir rodo ranka maždaug kur tas randas. – Bet šito nerodysiu. – Nusišypso ir vėl abiem rankom įsikimba į vairą.

Nukaistu, nes iš tiesų gal porą sekundžių jau įsivaizdavau jį nusimaunant prieš mane kelnes.

– Tai gerai, – nusijuokiu ir truputį pasilenkiu į priekį, kilsteliu virš klubo vaikiškus marškinėlius su mažosios Smurfės piešinėliu ant krūtinės. Matau, kaip jis žiūri į mane, ir man ūmai kažkas suvirpa paširdžiuose, bet aš stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. – Vieną vasarą stovyklaudama, – pradedu pasakoti, – šokau nuo uolų į vandenį ir atsitrenkiau į akmenį. Vos nenuskendau.

Endrius susiraukia ir ištiesęs ranką paliečia nedidelį randelį ant klubikaulio. Per visą nugarą ligi pat kaklo perbėga šiurpuliukai, tarsi kas į venas būtų įšvirkštęs šalto kraujo.

Kiek įmanydama stengiuosi ir į tai nekreipti dėmesio.

Nuleidžiu marškinėlius ir vėl atsilošiu kėdėje.

– Džiaugiuosi, kad nenuskendai.

Veide maloni šypsena, o akyse – šiltas žvilgsnis. Dėkinga jam nusišypsau.

– Taip, būtų buvę bjauru.

– Tikrai.