Beveik niekada

3

Po valandos ir dar dviejų kokteilių aš jau „Robo aukšte“ kartu su Bleiku. Truputį apspangusi, bet einu tiesiai ir viską gerai matau, tad žinau, kad dar nepasigėriau. Tačiau esu truputį per daug patenkinta, todėl darosi neramu. Kai Bleikas pasiūlė „kur nors trumpam pabėgti nuo triukšmo“, mano galvoje iš karto užsidegė raudona pavojaus lemputė: nedrįsk niekur eiti viena iš naktinio klubo įkaušusi ir dar su nepažįstamu vaikinu. Nedrįsk to daryti, Kem. Nesi kvaila, todėl neleisk, kad alkoholis apsuktų tau galvą.

Tokios mintys ūžė mano galvoje. Aš jų klausiausi tol, kol vienu metu užkrečianti Bleiko šypsena ir gebėjimas leisti man šalia jo jaustis saugiai nutildė visus pašalinius balsus ir užgesino blykčiojančias lemputes, ir aš daugiau nieko nebegirdėjau.

– Ar čia tai, ką visi vadina „Robo aukštu“? – klausiu Bleiko žvelgdama į miestą nuo sandėlio stogo.

Nuo čia miesto pastatai tvaska ryškiomis mėlynomis, baltomis ir žaliomis šviesomis. Gatvės maudosi blausioje oranžinėje prieblandoje, skleidžiamoje šimtų gatvės žibintų.

– O ko tu tikėjais? – atsako jis ir paima mano ranką, o aš nuo tokio jo prisilietimo susigūžiu, bet vis tiek jį priimu. – Prabangaus sekso kambario su veidrodinėmis lubomis?

Pala pala… Aš kaip tik apie tai ir pagalvojau. Na, gal kiek kitaip, bet – tada kokio velnio aš čia su juo atsibeldžiau?

Ką gi, dabar jau mane pradeda imti panika.

Turbūt truputį padauginau išgerti, kitaip mano mintys taip toli neklaidžiotų. Baisiai išsigąstu ir akimirksniu išsiblaivau pagalvojusi, kad būčiau sutikusi eiti į bet kokį sekso kambarį, net ir pasigėrusi. Ar nuo alkoholio aš iš tiesų kvailėju, ar jis padeda pažadinti manyje tai, ko pati negaliu patikėti turinti?

Žvilgteliu į metalines duris mūro sienoje ir pastebiu pro plyšį besiskverbiančią šviesą. Jis paliko jas praviras. Geras ženklas.

Bleikas vedasi mane prie medinio iškylų stalo ir aš nervingai prisėdu ant jo šalia Bleiko. Vėjas plaiksto man plaukus, kelios sruogos lenda į lūpas. Pakeliu ranką, užkišu pirštą ir ištraukiu juos iš burnos.

– Gerai, kad tu su manim, – sako jis žvelgdamas į miestą. Jis sėdi nusvarinęs rankas tarp kelių, susikėlęs kojas ant medinio suolo po stalu.

Susikeliu kojas ant stalo ir sukryžiuoju kaip indėnė, susidedu rankas į skreitą. Klausiamai žiūriu į jį. Jis man šypsosi.

– Gerai, kad tave čia atsivedžiau, – paaiškina. – Tokia gražuolė kaip tu ir su tokia šutve vaikinų ten apačioje… – pasuka galvą ir žiūri tiesiai į mane. Rudos akys švelniai žvilga tamsoje. – Jeigu mano vietoj būtų kas kitas, tai tu jau seniai būtum tapusi seksualinės prievartos auka iš serialo „Vieno gyvenimo istorija“.

Dabar jau visai išblaivėju. Per dvi sekundes kaip ranką nuėmus pasijuntu lyg būčiau nieko burnoj neturėjus. Nugara staiga šauna tiesi kaip smilga, ir aš giliai kvėpteliu oro, nervingai vypteliu.

Ką, po šimts, aš sau galvojau?!

– Viskas gerai, – meiliai šypsodamasis sako jis ir iškelia rankas aukštyn delnais prieš save. – Niekada neversčiau merginos daryti tai, ko ji nenori, ar elgtis taip, kaip ji mano norinti, bet padauginusi išgerti.

Man regis, ką tik išvengiau mirtinos kulkos.

Įtampa pečiuose nuslūgsta ir aš jaučiu, kad jau vėl galiu kvėpuoti. Aišku, jis gali pritaukšti man visokiausių nesąmonių, kad tik juo pasitikėčiau, bet mano instinktai kužda, kad jis visai nepavojingas. Tiesiog reikia neprarasti budrumo ir elgtis apdairiai, nes esu viena su juo, tačiau galiu lengviau atsipūsti. Manau, jeigu jis norėtų manimi pasinaudoti, tai tikrai nebūtų kalbėjęs apie galimus pavojus.

Tyliai nusijuokiu prisiminusi tai, ką jis pasakė.

– Ko juokies?

Jis žiūri į mane, šypsosi ir laukia.

– Prisiminiau tavo užuominą apie „Vieno gyvenimo istoriją“, – atsakau jam ir jaučiu, kaip mano lūpose ima skleistis droviai nerami šypsena. – Žiūri tą šlamštą?

Mažumėlę susigėdęs jis nudelbia akis į šalį ir sako:

– Ne. Tiesiog geras, visiem suprantamas palyginimas.

– Manai? – paerzinu. – Nežinau. Tu mano pirmas sutiktas vaikinas, užsiminęs apie serialą „Vieno gyvenimo istorija“.

Jis visas nukaista, o aš imu save keikti už tai, kad širdyje džiūgauju tai regėdama.

– Tik niekam daugiau nepasakok, gerai? – patempęs lūpą prašo jis.

Nusišypsau ir atsisuku veidu į miesto šviesas, mintyse bandau įžvelgti viltį teikiančių lūkesčių, kurie galbūt nuskambėjo per mūsų trumpą, žaismingą pokalbį. Man nesvarbu, ar šitas vaikinas gražus, žavus, ar seksualus, man tai visai nerūpi. Nesiekiu iš jo nieko daugiau, tik to, ką mes dabar darom: kalbėtis draugiškai, nekaltai, be jokių intymių ketinimų ar tolesnių įsipareigojimų. To siekti su vaikinais labai sunku, nes jiems atrodo, kad po nekalčiausia šypsena slepiasi dar kai kas.

– Na, tai klok, – prašo jis, – kodėl atėjai čia viena?

– O, ne, – šypsodamasi purtau galvą ir pagrasau jam pirštu. – Į šitas lankas geriau nebriskim.

– Nagi, mestelk kauliuką. Paplepėkim. – Jis visu kūnu atsisuka į mane ir užsikelia ant stalo vieną koją. – Man nuoširdžiai smalsu. Jokių kėslų.

– Jokių kėslų?

– Taip, jokių. Nenoriu knaisiotis po tavo bėdas, kad išgirsčiau tai, dėl ko galėčiau apsimesti, jog man baisiai rūpi, ir taip kyštelt ranką tau už kelnaičių. Jeigu norėčiau jas numauti, pasakyčiau tiesiai šviesiai.

– Aha. Vadinasi, tu nenori numaut man kelnaičių? – kreivai šyptelėjusi pašnairuoju į jį.

Šiek tiek nugalėtas, bet nepalaužtas ir truputį atsileidęs jis man atšauna:

– Vėliau – gal. Būčiau visiškas beprotis, jeigu nesvajočiau su tavim permiegoti, bet jeigu būčiau norėjęs vien tik to ir tik tam būčiau atsivedęs tave čionai, tai jau apačioje, prieš tau sutinkant čia ateiti, būčiau apie tai pasakęs.

Man patinka jo nuoširdus atvirumas. Už tai dar labiau jį gerbiu, bet šypsena mano veide sustingsta vos tik išgirdus žodžius „jeigu būčiau norėjęs vien tik to“. Ko daugiau jis gali iš manęs norėti? Pasimatymo, po kurio užsimegztų rimta draugystė? A-a, na jau ne.

– Klausyk, – prabylu aš, mažumėlę atsileidusi ir leisdama jam tai pastebėti. – Man iš tavęs nereikia nei viena, nei kita.

– Ko nei viena, nei kita? – Staiga jis suvokia, ką reiškia ir viena, ir kita. Ima šypsotis ir linguodamas galvą sako: – Nebijok. Aš tavo pusėje. Ir atsivedžiau tave čia tik pasikalbėti. Nors tau ir labai sunku būtų tuo patikėti.

Nuojauta kužda, kad jeigu norėčiau vieno ar kito – sekso ar pasimatymo, – o gal ir abiejų iš karto, Bleikas nedvejodamas sutiktų, bet jis mandagiai to šalinasi, stengdamasis nebūti atstumtas.

– Atsakau į tavo klausimą, – prabylu tęsdama mūsų pokalbį. – Dabar esu viena, nes turėjau keletą nemalonių patirčių, todėl šiuo metu neieškau jokių vaistų nuo meilės.

Bleikas linkteli.

– Supratau.

Jis nuduria akis į šalį. Vėjas kedena jo šviesius plaukus, nupučia nuo kaktos pusilges sruogas.

– Vaistai nuo meilės nepadeda. Bent jau iš pradžių. Suvokimo procesas – tikras košmaras. – Kad būtų svariau, vėl atsisuka į mane. – Žinai, kai ilgai su žmogum draugauji, prie jo pripranti. Tai tarsi saugi zona. Įsitaisius tokioj zonoj bandymai mus iš jos ištraukti, nors aplink būtų ir vienas pragaras, prilygsta mėginimui ištempti iš namų didžiausią nutukėlį namisėdą ir priversti jį pakeisti gyvenimo būdą. – Turbūt supratęs, kad per greitai ir per giliai užkabino, Bleikas nusprendžia sušvelninti toną ir priduria: – Net tris mėnesius tampiausi su Džena, kol sugebėjau jos namų tualete pašikt.

Garsiai nusijuokiu ir kai jau turiu pakankamai drąsos pažvelgti jam į veidą, pamatau, kad jis šypsosi.

Kažkodėl apima jausmas, kad jis ne tiek gailisi savo sužadėtinės, kiek bando save įtikinti, jog jam jos gaila. Tad aš nusprendžiu padaryti jam paslaugą ir atgręžti skausmingą temą į save, kol jam nenušvito ta „eureka“ akimirka ir vėl nepradėjo žemė slysti iš po kojų.

– O mano vaikinas žuvo, – lepteliu jo paties labui. – Automobilio avarijoje.

Bleiko veidas ištįsta, jis žiūri man į akis, jo žvilgsnis kupinas gailesčio.

– Atleisk, nenorėjau…

Kilsteliu ranką.

– Ne, ne, viskas gerai. Tu nieko blogo nepadarei.

Jis linkteli ir laukia, ką pasakysiu. Tariu:

– Buvo likusi savaitė iki baigimo.

Jis uždeda man ant kelio ranką, bet aš žinau, kad tai daroma tik mane paguosti.

Pradedu jam pasakoti, kaip viskas įvyko, ir staiga girdžiu garsų tekšt! Bleikas nulekia nuo stalo ir griūva aukštielninkas. Viskas įvyko taip greitai, kad aš net nepastebėjau, kaip Deimonas prilėkė prie jo iš šono, o juo labiau neišgirdau, kaip jis įpuolė pro metalines duris, kurios yra vos už kelių žingsnių.

– Deimonai! – suklykiu iš visų jėgų, o jis puola gulintį Bleiką ir ima tvatyti kumščiais jam per veidą. – Liaukis! Deimonai! Dieve mano!

Kol aš atsipeikėju po šoko, pasipila dar viena smūgių kruša, o tada pripuolu prie jų ir bandau atplėšti Deimoną nuo Bleiko. Užvirstu Deimonui ant nugaros ir mėginu sugriebti jam už riešų, bet jis taip įnikęs tvatija Bleiką, kad pasijuntu lyg užsėdusi ant mechaninio buliaus. Staiga jis nusviedžia mane nuo savo nugaros ir aš atatupsta žnekteliu ant betono užpakaliu ir alkūnėmis.

Kirtęs stiprų smūgį Deimonui į veidą, Bleikas pagaliau pašoka nuo žemės.

– Kas, po perkūnais, tau pasidarė, žmogau? – sako stodamasis ant kojų. Viena ranka smarkiai trina sumuštą žandikaulį, lyg bandytų atstatyti jį į vietą. Kraujas srūva iš abiejų šnervių, viršutinė lūpa praskelta ir sutinusi. Tamsoje kraujas atrodo juodas.

– Pats žinai, kas, po perkūnais! – užriaumoja Deimonas ir vėl kėsinasi jį pulti, bet aš pribėgu prie jo ir bandau sulaikyti. Prilekiu iš šono ir įsiremiu delnais į jo kietą kaip akmuo krūtinę.

– Liaukis, Deimonai, sakau tau! Mes tik kalbėjomės! Kas tau pasidarė? – šaukiu ant jo taip garsiai, kad net užkimstu.

Neatitraukdama rankų nuo jo pasisuku per liemenį į Bleiką ir sakau jam:

– Man labai gaila, Bleikai. Aš… aš…

– Nesuk sau galvos, – sako jis rūsčiu, atkirčiui pasirengusiu veidu. – Aš dingstu iš čia.

Jis nusisuka ir išeina pro metalines duris. Orą sudrebina šiurpus trenksmas, nes jis smarkiai trinkteli jomis. Žaibuodama akimis staigiai atsisuku į Deimoną ir iš visų jėgų stumteliu jį į krūtinę.

– Šikniau tu neraliuotas! Negaliu patikėti, kad tu šitaip jį prikūlei! – klykiu kone prisiplojusi jam į veidą.

Deimonas sučiaupia lūpas ir sunkiai šnopuoja, vis dar negalėdamas atsigauti po muštynių. Tamsūs vyzdžiai išsiplėtę, žvilgsnis neramiai šokinėja lyg sulaukėjusio žvėries. Iš dalies jis man kelia įtarimą, bet, kita vertus, pažįstu jį jau dvylika metų, taigi nuginu tuos įtarimus šalin.

– Ką čia sau galvoji eiti viena ant stogo su vaikinu, su kuriuo ką tik susipažinai? Maniau, kad būsi protingesnė, Kem, net ir šiek tiek įkaušusi!

Žingteliu nuo jo atgal ir susidedu ant krūtinės rankas.

– Sakai, aš kvaila? Mudu tik kalbėjomės! – šaukiu taip garsiai, kad net plaukai užkrenta ant akių. – Aš dar puikiai gebu atskirti, kuris vaikinas absoliutus šiknius, o kuris doras. Bet dabar prieš save regiu visišką šiknių!

Deimonas kietai sučiaupia lūpas ir sugriežia dantimis.

– Vadink mane kaip nori, bet aš tave apgyniau, – stebėtinai ramiai ištaria jis.

– Nuo ko? – sušunku. – Nuo nepadoraus pokalbio? Nuo vaikino, kuris tiesiog norėjo pasišnekėti?

Deimonas šypteli.

– Nė vienas vaikinas nenori tik pasikalbėti, – tarsi didelis žinovas pareiškia jis. – Joks vaikinas nesives tokios merginos kaip tu ant kažkokio sušikto sandėlio stogo tik pasikalbėti. Dar dešimt minučių, ir jis būtų pasiguldęs tave ant šito stalo ir gerai patvarkęs. Ir niekas nebūtų girdėjęs tavęs šaukiant, Kem.

Sunkiai nuryju gale gerklės sukilusį gumulą, bet jo vietoje atsiranda kitas. Galbūt Deimonas teisus. Galbūt Bleiko nuoširdumas ir atvirumas mane taip apakino, kad pasidaviau taktikai, kurios iš anksto nenuspėjau. Aišku, anksčiau prisigalvodavau tokių situacijų, panašių regėjau ir per televiziją, bet gal Bleikas norėjo išbandyti su manim kažką naujo? Ne, nenoriu tuo tikėti. Jeigu būčiau paprašiusi, gal jis ir būtų parsivertęs mane ant to stalo, bet širdis sako, kad šiaip tikrai nebūtų to daręs.

Atsuku Deimonui nugarą, nes nenoriu, kad jis pamatytų mano veide bent menkiausią užuominą, jog trumpą akimirksnį aš vis dėlto juo patikėjau. Velniškai pykstu ant jo už tokį elgesį, betgi negaliu visą gyvenimą nešioti akmens užanty vien dėl to, kad jis norėjo mane nuo kažko apginti. Neabejotinai plūstelėjo vyriškasis testosteronas, betgi vis tiek mane gynė.

– Kem, būk gera, atsisuk į mane.

Palaukiu kelias sekundes ir atsisuku į jį, bet rankos vis tiek lieka sukryžiuotos.

Deimonas jau kiek švelniau įdėmiai žvelgia man į akis.

– Atsiprašau. Aš tik… – giliai atsidūsėja ir nusuka akis į šalį, tarsi žiūrėdamas į mane negalėtų pasakyti to, ką ketina. – Kemrina, aš negaliu net pagalvoti, kad tu galėtum būti su kitu vaikinu.

Atrodo, lyg kas būtų kirtęs man į paširdžius. Nė nepajuntu, kaip garsiai žiopteliu, o akys pačios išsprogsta ant kaktos.

Susinervinusi žvilgteliu į metalines duris, paskui vėl į jį.

– Kur Natali?

Man žūtbūt reikia nusukti kalbą kitur. Ką, po paraliais, jis čia tauškia? Ne, negali būti, jis tik svaičioja. Turbūt negerai kažką nugirdau. Taip, esu įkaušusi ir negaliu blaiviai mąstyti.

Deimonas prieina prie manęs ir suima delnais man už alkūnių. Man instinktyviai norisi nuo jo atšokti, bet lieku stovėti kaip įkalta ir negaliu pajudinti nė vieno raumenėlio, tik akis.

– Aš rimtai, – sako jis. Balsas skamba visiškai tyliai, kaip kuždesys. – Trokštu tavęs jau nuo septintos klasės.

Ir vėl smūgis žemiau juostos.

Galiausiai įstengiu pasitraukti nuo jo.

– Ne. Ne. – Imu purtyti galvą ir bandau ką nors suprasti. – Gal tu girtas, Deimonai? Ar prisiuostęs? Tau kažkas negerai. – Pakeliu rankas ir skėsteliu ore. – Reikia susirasti Natali. Nesakysiu jai, ko tu man prišnekėjai, nes rytoj vis tiek nieko neprisiminsi, bet mums iš tiesų reikia eiti. Tuojau pat.

Žengiu artyn prie dabar jau uždarytų durų, bet staiga pajuntu Deimono pirštus sugniaužiant man žastą. Jis greitai atsuka mane į save, man užima kvapą, ir tas keistas įtarimas sugrįžta vėl ir smogia visa jėga, iš esmės nubraukdamas visus tuos metus, kai jį pažinojau ir juo pasitikėjau. Dabar jis žiūri į mane dar labiau sulaukėjusiu žvilgsniu, bet kartu įžvelgiu jame ir baugštų švelnumą.

– Aš negirtas ir nuo anos savaitės nieko neuosčiau.

Vien tiktai tai, kad jis vartoja kokainą, daro jį atgrasų, bet jis vis tiek man nuo senų laikų yra artimiausias draugas, todėl į jo polinkį narkotikams nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau šitas senas artimas draugas man rėžė tiesą į akis ir aš juo tikiu.

Pirmą kartą gyvenime imu gailėtis, kad jis neprisiuostęs, nes tada galėtume ramiai užmiršti, kas tarp mūsų įvyko.

Pažvelgiu žemyn į jo pirštus, įsikirtusius man į ranką, ir galiausiai pajuntu, kaip smarkiai jis juos spaudžia. Mane tai gąsdina.

– Deimonai, būk geras, paleisk mano ranką.

Užuot paleidęs, ji dar smarkiau sugniaužia pirštus, ir aš bandau ištrūkti iš jo gniaužtų. Deimonas trukteli mane artyn savęs ir nespėjus man sušukti, įsisiurbia į lūpas, laisva ranka apkabina kaklą, kad negalėčiau pajudinti galvos. Bando liežuviu įsibrauti man į burną, bet man pavyksta atlošti galvą tiek, kad iš visų jėgų trenkčiau kakta jam į kaktą. Jis apstulbsta – lygiai kaip ir aš – ir akimirksniu paleidžia mane iš glėbio.

– Kem! Palauk! – išgirstu atsivejant jo balsą, bet aš pasprunku nuo jo ir neriu pro metalines duris.

Girdžiu įkandin aidint jo žingsnius, kai jis leidžiasi vytis mane skambiais metaliniais laiptais, bet man pavyksta nuo jo atsiplėšti ir aš įsmunku į liftą, užtrenkiu metalines grotas ir puolu spaudyti mygtuką su užrašu „Pagrindinis aukštas“. Prie durų stypso tas pats mus įleidęs milžinas, bet aš pralekiu pro jį ir net truputį stumteliu, nes jis pasipainioja man po kojų.

– Ei, ramiau, pupa uoga! – sušunka jis, bet aš jau kuriu šaligatviu tolyn nuo to nelemto sandėlio.

Pėsčia nusigaunu į „Shell“ degalinę ir išsikviečiu taksi, kad parvežtų mane namo.