Beveik niekada

20

Atsibudau aštuntą ryto ir nebegaliu užmigti. Paskambino Ešeris, bijojau atsiliepti, nes pamaniau, kad gali pranešti „žinią“ apie tėvą. Bet jis tik norėjo pasakyti, kad Eidanas siunta ant manęs, kam paėmiau jo gitarą. Man nusispjauti ant jo. Ką jis padarys – atlėks į Birmingamą manęs už tai prikulti? Suprantu, kad gitara čia niekuo dėta, Eidanas tiesiog pyksta, kad išvažiavau iš Vajomingo tėvui dar gyvam esant.

O Ešeris norėjo pasidomėti, kaip laikausi.

– Tau viskas gerai, brol? – paklausė.

– Taip, regis, viskas kuo puikiausiai.

– Ar čia sarkazmas?

– Ne, – paneigiau. – Sakau tau atvirai, Ešeri, dabar kaip niekad mėgaujuosi gyvenimu.

– Tai dėl tos merginos, ar ne? Kuo ten ji vardu? Kemrina?

– Taip, jos tikrai toks vardas ir tikrai dėl jos.

Mintyse smagiai nusišiepiau, detaliai prisiminęs vakarykštį nuotykį, bet paskui, pagalvojęs apie Kemriną iš esmės, ramiai sau šyptelėjau.

– Na, jeigu reikės, žinai, kur manęs ieškoti, – tarė Ešeris, ir jo balse išgirdau užslėptą žinią, kurią norėtų perduoti, bet nedrįsta garsiai jos išsakyti. Liepiau niekada nekelti jos aikštėn, kitaip išvanosiu jam kailį.

– Taip, žinau, ačiū tau, broli. Beje, kaip tėvas?

– Nei geriau, nei blogiau, kaip ir tada, kai pats matei.

– Sakyčiau, gera žinia.

– Taigi.

Mes atsisveikinom ir aš paskambinau mamai pasakyti, kad man viskas gerai. Dar diena, ir ji būtų puolusi ieškoti manęs su policija.

Atsikeliu iš lovos ir susimetu kelionkrepšin daiktus. Praeidamas pro televizorių, stukteliu delnu į sieną toj vietoj, kur kitapus turėtų ant pagalvių gulėti Kemrinos galva. Jeigu ji dar miegojo, tai dabar tikrai turėtų pabusti. Na, gal ir ne, nes ji miega labai kietai, išskyrus tuomet, kai skamba muzika. Greitai palendu po dušu, išsivalau dantis ir prisimenu, kaip vakar liečiau ją savo burna, todėl dabar truputį gaila, kad tenka jos skonį nuplauti dantų pasta. Ai, tiek to, gal kada nors vėl tą padarysiu. Žinoma, jeigu ji norės. Velnias, aš nieko apie tai neišmanau, na, gal tik tiek, kad paskui turiu pasirūpinti savimi, bet juk nieko čia blogo. Verčiau jau aš tai padarysiu, nei rizikuosiu leisti jai mane paliesti. Žinau, kad jeigu ji mane palies, viskas bus baigta. Bent jau man. Aš velniškai jos geidžiu, bet paimsiu ją tik tada, kai abu to norėsime. Tačiau dabar, man regis, ji dar pati gerai nežino, ko nori.

Apsirengiu ir basnirčias apsiaunu juodus sportbačius. Gerai, kad spėjo išdžiūti po to siaubingo lietaus. Užsimetu abu krepšius ant pečių ir paimu už grifo Eidano gitarą. Išėjęs į koridorių patraukiu tiesiai prie Kemrinos durų.

Viduje girdžiu burzgiant televizorių, todėl aišku, kad jau pakirdusi.

Įdomu, ar dar ilgai ji laužysis.