Beveik niekada

8

– Dar dešimt minučių, – sakau aš, – ir ištrūksim lauk iš šitos skardinės.

Endrius plačiai nusišypso, atplėšia nugarą nuo sėdynės atlošo ir įsikiša krepšin MP3 grotuvą.

Nesuprantu, kodėl man užėjo noras jam tai pasakyti.

– Ar geriau miegojai? – paklausia užsegdamas krepšį.

– Taip, visai neblogai, – atsakau aš ir atsukusi ranką pasitrinu sprandą, kurio šįkart jau nebeskauda. – Ačiū už neprašytą gerą idėją.

– Nėr už ką, – atšauna jis ir plačiai nusišypso.

– Denveris? – kilstelėjęs galvą po kiek laiko paklausia.

Suprantu, kad jis nori sužinoti, ar mano kitas sustojimas bus Denveryje.

– Taip. Dar liko septynios valandos kelio.

Endrius palinguoja galvą, lygiai taip pat nepatenkintas tokiu ilgu tarpsniu kaip ir aš.

Po dešimties minučių autobusas įlinguoja į Garden Sičio stotį ir sustoja. Čia triskart daugiau žmonių nei prieš tai buvusioje, todėl aš pradedu nervintis. Prasibraunu pro aikštelę ir krentu į pirmą laisvą vietą, nes jų jau tuoj nebeliks. Endrius šmurkšteli už kampo prie užkandžių automatų ir netrukus ateina nešinas skardinėle „Mountain Dew“ ir pakeliu bulvių traškučių.

Klesteli šalia manęs ir spragteli skardinėlės dangtelį.

– Kas yra? – klausia atsisukęs į mane.

Nė nepajutau, kad pasibaisėjusi žiūriu, kaip jis geria tą bjaurų limonadą.

– Nieko, – atsakau ir nusisuku. – Man tiesiog šlykštu.

Girdžiu, kaip jis tyliai šalia manęs prunkšteli, ir tada pasigirsta atplėšiamo traškučių pakelio garsas.

– Kaip matau, tau daug kas šlykštu.

Vėl atsisuku į jį, kuprinę užsikeliu ant kelių.

– Kada pastarąjį kartą valgei ko nors… mažiau prišaukiančio širdies smūgį?

Jis sukramto kitą traškutį ir nuryja.

– Valgau tą, ką noriu. O kas tu tokia? Gal viena iš tų pasipūtėlių vegetarių, kurios skelbia, kad greitas maistas tukina mūsų piliečius?

– Aš ne iš tų, – atšaunu. – Vis dėlto manau, kad tos pasipūtėlės vegetarės skelbia tiesą.

Jis sučiaumoja dar kelis traškučius, užsigeria gazuotu gėrimu iš skardinėlės ir atsisukęs man šypsosi.

– Greitas maistas žmonių netukina, – ramiai toliau sau kramtydamas pareiškia. – Kiekvienas gali rinktis tą, ką nori. Greito maisto restoranai tiesiog naudojasi neišprusimu tų kvailų amerikiečių, kurie nemoka tinkamai pasirinkti, ką valgyti.

– Tai tu vadini save kvailu amerikiečiu? – šypteliu jam.

Endrius gūžteli pečiais.

– Ko gero, taip, nes dabar galiu rinktis tik užkandžių automatus ir mėsainių užkandines.

Užverčiu akis.

– Ak, galima pamanyti, kad turėdamas galimybę pasirinktum sveikesnį maistą. Nesinori tuo tikėti.

Man turbūt geriau sekasi atsikirsti nei jam.

Endrius garsiai nusijuokia.

– Po galais, aišku, kad pasirinkčiau ką nors geresnio. Su mielu noru vakarykštį mėsainį išmainyčiau į penkiasdešimt dolerių kainuojantį kepsnį, o šitą birzgalą – į bokalą alaus.

Pakraipau galvą, bet negaliu susilaikyti nenusišypsojusi.

– Beje, o ką tu pati dažniausiai valgai? – klausia jis. – Salotas ir sojų varškę?

– Nesąmonė, – neskaniai susiraukiu. – Nė už ką gyvenime nevalgyčiau sojų varškės, o salotos yra tiems, kurie meta svorį. – Patylėjusi šypteliu jam ir klausiu: – Sakyt atvirai?

– Taip. Rėžk, – paragina.

Jis žiūri į mane taip, lyg būčiau koks keistas ar įdomus, gilesnės analizės vertas egzempliorius.

– Man patinka spagečiai su mėsos kukuliais ir sušiai.

– Kaip tai? Viskas kartu? – dabar jau jis pasibjaurėjęs susiraukia.

Kurį laiką nesuprantu, ką jis turi omeny.

– Oi, ne, – susizgrimbu ir imu purtyti į šalis galvą. – Viskas kartu tikrai būtų bjauriai neskanu.

Dabar jis patenkintas šypsosi.

– Kepsnių aš nelabai mėgstu, – tęsiu. – Bet jei kas pavaišintų, tai gal ir neatsisakyčiau.

– Aha. Vadinasi, siūlaisi pakviečiama į pasimatymą?

Jo šypsena dabar nuo ausies iki ausies. Iš nuostabos išverčiu akis ir net išsižioju.

– Ne! – pradedu rausti. – Aš tik sakau, kad…

Endrius pradeda juoktis ir gurkšteli gėrimo.

– Gerai jau, gerai, – ramina. – Nesijaudink. Aš niekada nekviesiu tavęs į pasimatymą.

Aš dar labiau išsižioju ir nukaistu kaip žarija. Jis garsiai juokiasi.

– Po galais, mergaite, – prabyla jis nesiliaudamas juoktis, – tu nelabai supranti juokus, ar ne?

Susiraukiu. Jis irgi susiraukia, bet jo veidas vis dar pastebimai linksmas.

– Žinai, ką pasakysiu? – surimtėjęs taria. – Jeigu kurioj nors stoty pasitaikys padorus restoranas, kur galėtų kepsnį iškepti per penkiolika minučių, kad spėtume sugrįžt į autobusą, aš būtinai tave juo pavaišinsiu, o tu, kol valgysim važiuodami autobusu, galėsi spręsti, ar tai pasimatymas, ar ne.

– Na, aš jau dabar galiu pasakyti, kad tai tikrai nebus pasimatymas.

Jis man kreivai šypteli.

– Na ir tegu nebūna, – sako. – Man nuo to nebus blogiau.

Spėju, kad tema išsisėmė, bet jis staiga atsisuka ir klausia:

– O kaip tada pavadintum, jei ne pasimatymu?

– Kaip tai? – nesuprantu jo. – Tiesiog draugiškas pavalgymas, ir tiek. Du žmonės drauge skaniai papietauja.

– Aha, – žybteli akimis. – Vadinasi, mes jau draugai?

Nejučia išsigąstu. O jis gudrus. Neskubu atsakyti ir sučiaupusi lūpas galvoju.

– Kodėl gi ne, – atsakau. – Bent jau iki Vajomingo tikrai galime likti draugais.

Jis ištiesia man ranką. Nenoriai, bet paimu ir spusteliu. Jo delnas švelnus, bet tvirtas, o šypsena nuoširdi, maloni.

– Gerai. Vadinasi, draugai iki Vajomingo, – patvirtina jis ir spustelėjęs ranką paleidžia.

Nelabai suvokiu, kas ką tik įvyko, bet nemanau, kad dėl savo poelgio paskui tektų gailėtis. Kas čia blogo kelionėje įsigyti draugą. Galėčiau įsivaizduoti Endrių vienu iš šimto kitos rūšies žmonių, ir tai būtų blogiau. Bet man jis atrodo nepavojingas, be to, prisipažinsiu, su juo įdomu bendrauti. Jis ne kokia pagyvenusi moteriškė, ieškanti progos papasakoti apie savo gyvenimą, kai buvo mano metų, ar koks kvanktelėjęs seniokas, įsivaizduojąs esantis toks patrauklus, koks buvo septyniolikos, ir manąs galįs prisivilioti mane, nes viliasi esąs toks pat žavus, koks buvo anksčiau. Ne, auksaplaukis Endrius sėdi štai čia ir dabar. Aišku, dėl daugelio priežasčių man būtų geriau, jeigu jo vietoj būtų mergina, bet bent jau jis mano amžiaus ir nėra bjaurus. Ne, Endrius Perišas tikrai ne Pilypas iš kanapių.

Jeigu atvirai, tai jis labiau panašus į Gražuoliuką, ir turbūt kaip tik dėl to man šis reikalas darosi pavojingas.

Visi gerai žinom, kad nė kiek nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, ko ką tik netekai, kaip baisiai nekenti pasaulio ar kaip nepadoru kuo nors susižavėti, kol širdis dar visai nepagijo. Betgi tu vis tiek esi žmogus, ir vos tik akis pamato kitą patrauklų žmogų, nieko negali padaryti – imi ir prilimpi prie jo. Juk taip gamtos surėdyta.

Tačiau elgtis, kaip liepia gamta, yra visai kas kita. Aš čia dedu tašką.

Šito tai jau tikrai nebus. Tegu nors dangus griūva.

Kita vertus, mane labai nervina tai, kad jis be galo patrauklus, o tai reiškia, kad turėsiu dar labiau stengtis, jog mano veiksmai ar žodžiai nepadėtų jam susidaryti netinkamo įspūdžio apie mane. Patrauklūs vaikinai ir taip žino, kad jie tokie. Net ir tie, kurie viešai to nedemonstruoja. Be to, patraukliems vaikinams įgimta iš karto susidaryti nuomonę, kad nekalta šypsena ar ilgiau nei tris minutes trunkantis pokalbis be nejaukios pauzės jau yra susižavėjimo ženklas.

Šita „draugystė“ privers mane smarkiai paprakaituoti. Noriu pasirodyti mandagi, bet ne per daug. Noriu šypsotis, kai reikia, bet turiu sekti, kad tos šypsenos nebūtų per daug. Noriu juoktis, kai jis pasako ką nors juokingo, bet bijau, kad nepagalvotų, jog mano juokas reiškia „dieve, kaip tu man patinki“.

Taip, man iš tiesų reikės gerokai paplušėti. Gerai pagalvojus, su senute gal ir būtų lengviau…

Kone valandą stotyje laukiam su Endrium kito autobuso. Ir, kaip tikėjomės, neatrodo, kad šitam galėsim abu įsitaisyti per dvi vietas. Eilutė nutįso tokia, kad panašu, jog visiems ir vietų gali nebeužtekti. Dilema. Velnias. Staiga mudu su Endriumi tampame laikinais draugais, bet aš negaliu prisiversti pakviesti jo sėstis kartu. Tai gali būti viena iš dingsčių susidaryti apie mane netinkamą įspūdį. Taigi, eilutei vis slenkant artyn prie autobuso, o jam mindžikuojant man iš paskos, viliuosi, kad jis pats susipras ir atsisės greta manęs. Verčiau jau sėdėti su juo, nei su kokiu nepažįstamu pakeleiviu.

Einu į autobuso vidurį, kur matau dvi laisvas vietas, ir praėjusi pro kraštinę atsisėdu prie lango.

Jis įsitaiso šalia manęs ir man gerokai palengvėja.

– Kadangi esi mergina, – sako jis numesdamas ant grindų kelionkrepšį, – leisiu tau sėdėti prie lango.

Ir nusišypso.

Kai autobusas jau sausakimšas ir ankštoje erdvėje jau jaučiu nuo daugybės žmonių sklindančią šilumą, pasigirsta uždaromų durų cypimas ir autobusas pajuda iš stoties.

Kelionė nebeatrodo tokia ilga ir kankinamai sunki, nes jau turiu su kuo pasikalbėti. Per valandą nepertraukiamo pokalbio mudu aptariam, kokios jam patinka klasikinio roko grupės, kodėl aš mėgstu Pink ir kodėl jos dainos geresnės už „Boston“ ar „Foreigner“, nes man jų muzika skamba vienodai. Gal dvidešimt minučių dėl to abu karštai ginčijamės. Jis užsispyręs kaip ožys, bet, anot jo, aš irgi nė kiek ne geresnė, tad išeina – abu labu tokiu. Vėliau aš jam papasakoju, kas ta Nat, bet apie siaubingus mūsų draugystės epizodus neužsimenu.

Sutemus pastebiu, kad per visą pokalbį, kai įlipom į autobusą ir jis atsisėdo prie manęs, nebuvo nė vienos nejaukios pauzės.

– Ar ilgai ketini pasilikti Aidahe?

– Keletą dienų.

– Tada vėl grįši atgal autobusu?

Keista, Endriaus veide neliko nė kruopelytės linksmumo.

– Taip, – atsakau. Nenoriu plačiau liesti šitos temos, nes iš anksto dar neturiu paruošusi atsakymų.

Girdžiu jį atsidūstant.

– Aišku, čia ne mano reikalas, – atsigręžęs į mane sako jis, ir aš pajuntu, kad tarpas tarp mudviejų gerokai sumažėjo, nes jis dabar sėdi labai arti, – bet tau nederėtų vienai keliauti tokį tolimą kelią.

Nežiūriu į jį.

– Na, bet reikia.

– Kodėl? – klausia jis. – Ginkdie, nesiperšu į kompaniją, bet tokiai jaunai ir velniškai žaviai merginai kaip tu be galo pavojinga vaikštinėti vienai po apšiurusias Amerikos autobusų stotis.

Pajuntu, kaip mano veidą papuošia šypsena, bet labai stengiuosi to neparodyti. Pažvelgiu į jį ir sakau:

– Matau, kad į kompaniją nesiperši, bet pavadinai mane „velniškai žavia“ ir dar tame pačiame sakinyje išpyškinai tradicinę frazę‚ „ką tokiai jaunai ir gražiai merginai veikti apleistose stotyse“.

Jis truputį užsigavo.

– Aš kalbu rimtai, Kemrina, – sako, ir mano veide šypsena akimirksniu dingsta. – Tave kas nors gali smarkiai nuskriausti.

Mėgindama nuvyti šalin nemalonaus pokalbio temą, nusišypsau jam ir sakau:

– Dėl manęs nesijaudink. Nuoširdžiai tikiu, kad užpulta rasiu jėgų taip garsiai paleisti gerklę, jog visi apkurs.

Jis pakraipo į šalis galvą ir atsidūsta, pamažėl pasiduodamas mano norui praskaidrinti pokalbį.

– Papasakok apie savo tėvą, – paprašau.

Vos pastebima šypsena visai dingsta nuo jo veido ir jis nusisuka nuo manęs. Ne atsitiktinai aš jo to paprašiau. Nežinau, bet kažkodėl jaučiu, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kai dar Kanzase jis man trumpai užsiminė apie merdintį tėvą, atrodė, kad jam tai nelabai rūpi. Tačiau jis leidosi į tokią tolimą kelionę ir dar autobusu, kad prieš mirtį pasimatytų su tėvu, taigi, matyt, labai jį myli… Atleiskite, bet dar nesutikau nė vieno, kuris būtų abejingas mylimo žmogaus mirčiai ar jam sunkiai sergant.

Keistos mintys sukasi mano galvoje. O juk aš nemoku verkti.

– Geras jis žmogus, – prabyla Endrius žvelgdamas tiesiai prieš save.

Jaučiu, kad dabar jam prieš akis stovi tėvo atvaizdas, nes jo žvilgsnis blausus, paskendęs prisiminimuose. Paskui jis atsisuka į mane ir nusišypso. Bet po jo šypsena slepiasi ne skausmas, o malonūs prisiminimai.

– Užuot nusivedęs į beisbolą, tėvas nutempė mane į bokso ringą.

– Šit kaip? – pajuntu, kaip veide nušvinta šypsena. – Papasakok.

Jis ir vėl nuduria akis prieš save, bet veidas spinduliuoja malonia šiluma.

– Tėvas norėjo, kad mes išmoktume kautis… – dirsteli į mane. – Ne kaip boksininkai ar kieti mušeikos, nors ir tam nebūtų priešinęsis, bet turiu galvoje kautis plačiąja prasme. Už gyvenimą. Metaforiškai.

Linkteliu nuduodama, kad suprantu.

– Aštuonerių metų sėdėjau prie ringo ir apstulbęs žiūrėjau, kaip du vyrai talžo vienas kitą, o tėvas šalia manęs garsiau už žiūrovus be perstojo kartojo: „Jie nieko nebijo, sūnau… Jų kiekvienas judesys gerai apskaičiuotas. Kerta smūgį – ir jis arba pasiekia tikslą, arba ne, tačiau jie mokosi iš kiekvieno kirčio, kiekvieno savo priimto sprendimo.“

Endrius trumpam sugauna mano žvilgsnį ir jo šypsena išblėsta. Veidas surimtėja.

– Jis man aiškino, kad tikras kovotojas niekada neverkia ir nesileidžia bet kokio smūgio parklupdomas. Išskyrus tą lemiamą, neišvengiamą kirtį, bet ir po jo kovotojas palieka ringą kaip tikras vyras.

Man irgi visai nebejuokinga. Sunku pasakyti, kokios mintys dabar sukasi Endriaus galvoje, bet mus apninka ta pati niūri nuotaika. Noriu paklausti, kaip jis jaučiasi, nes matau, kad jam nelabai gera, bet tam dar neatėjo laikas. Jaučiuosi keistai, nes dar jo nepažįstu taip gerai, kad drįsčiau kapstytis po jo emocijas.

Tyliu.

– Turbūt laikai mane visišku mulkiu, – prabyla jis.

Nustebusi sumirksiu.

– Ne, – skubu atsakyti. – Kodėl taip manai?

Jis iškart pasikeičia ir jo veide vėl šmėsteli rimta išraiška, paskui ją pakeičia palengva pražystanti šypsena.

– Aš dar spėsiu jį pamatyti, kol neatidavė galų, – sako jis, o jo žodžiai mane truputį sukrečia. – Juk visiem taip bus, ar ne? Įprastas dalykas, kaip čiaudinčiam pasakyti „į sveikatą“ ar pasiklausti, kaip prabėgo savaitgalis, nors tau visai nė motais.

Viešpatie, iš kur visa tai?

– Reikia gyventi šia akimirka, – tęsia jis. Sėdžiu nustebusi ir tyliu. – Ar tau taip neatrodo?

Atsigręžia į mane ir žiūri. Atsitokėju tik po kelių akimirkų, bet ir tada nežinau, ką jam pasakyti.

– Gyventi šia akimirka, – pakartoju jo žodžius, o pati svarstau apie „mylėti šią akimirką“. – Ko gero, tu teisus.

Bet man vis tiek neaišku, ar jis pats tiki tuo, ką kalba.

Atsisėdu tiesiai ir kilsteliu galvą, kad galėčiau įdėmiau į jį pažiūrėti. Staiga man užeina nenumaldomas noras sužinoti visa, kuo jis tiki. Sužinoti viską apie jį.

– O ką tau reiškia gyventi šia akimirka? – paklausiu.

Pastebiu, kaip krusteli vienas jo antakis, veido išraiška pasikeičia, nes mano klausimas jį nustebina, o gal pribloškia jo rimtumas ar mano smalsumas. O gal ir viena, ir kita.

Jis irgi atsisėda tiesiai ir kilsteli galvą.

– Tikra nesąmonė gyventi pagal planą, – sako jis. – Knaisiojies po praeitį ir negali žengti į priekį. Daugybę laiko sugaišti planuodamas ateitį ir vis žengi atgal, o geriausiu atveju visą gyvenimą trypčioji vietoje. – Įremia žvilgsnį į mane. – Reikia gyventi šia akimirka, – sako jis, tarsi konstatuotų rimtą faktą, – kur viskas teisinga. Niekur neskubėk, perkratyk ir atsijok blogus prisiminimus, o tada keliausi pirmyn gerokai sparčiau ir neklupčiosi kelyje pasitaikančiose duobėse.

Tarp mūsų stoja tyla, nes dvi galvos savaip interpretuoja pasakytas mintis. Įdomu, ar jo mintys sutampa su maniškėmis? Dar man labiau, nei galiu sau pripažinti, įdomu, kodėl klausydamasi jo minčių jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į jį lyg į veidrodį.

Autobusas sunkiai rieda greitkeliu, visąlaik burgzdamas ir retai aprimdamas. Tačiau po tokios ilgos kelionės jau pradedi pamiršti, kaip nemalonu kratytis autobusu, ir nebelygini jo su lengvojo automobilio prabanga. O kai imi rikiuoti mintyse teigiamus, o ne neigiamus kelionės autobusu aspektus, tai lengvai pamiršti, kad neigiamų apskritai esama. Šalia manęs sėdi vaikinas žaviom žaliom akim ir dailiu veideliu bei puikia mąstysena. Kai važiuoji su maloniu žmogum, kelionė negali būti nemaloni.

Dieve, neturėčiau čia būti…