Beveik niekada

13

Po jo žodžių ištisoms penkioms sekundėms man atima žadą. Ranka nusvyra prie šono.

– Mano galva, tavo padėtis dabar gerokai sunkesnė nei mano, – atsakau jam.

– Tikrai? – meta jis. – O vienai trankytis autobusu nežinia kur ir kodėl, ir statyti save į didžiausią pavojų – tau tai neatrodo taip pat neišvengiamai svarbu?

Regis, jis supyko. Aiškiai matau, kad pyksta, bet visa širdimi jaučiu, kad dėl to, jog tenai viršuje merdi jo tėvas, o Endrius neišmano, kaip su tuo susitaikyti. Man jo labai gaila. Gaila, kad jis buvo auklėjamas draudžiant rodyti tikruosius jausmus atsidūrus panašiose situacijose, nes kitaip jis nebūtų tikras vyras.

Aš taip pat nemoku rodyti jausmų, bet aš buvau auklėta kitaip, mane net vertė tai daryti.

– Ar tu kada nors verki? – klausiu jo. – Dėl kitų dalykų? Ar tu apskritai esi kada nors verkęs?

Endrius piktai purkšteli.

– Aišku, kad verkiu. Visi verkia, net ir tokie kietuoliai kaip aš.

– Gerai, pasakyk nors vieną atvejį.

Jis skubiai man išberia:

– Kartą verkiau žiūrėdamas filmą, – bet staiga susigėsta, ir turbūt gailisi dėl tokio atsakymo.

– Kokį?

Jis nedrįsta pažvelgti man į kis. Jaučiu, kaip mūsų nuotaika skaidrėja, palengva pamirštant tai, kas ją sukėlė.

– Koks skirtumas? – nepasiduoda jis.

Šypsodamasi žengiu žingsnelį artyn jo.

– Na nesikuklink. Pasakyk. Bijai, kad pradėsiu juoktis ir išvadinsiu skystablauzdžiu?

Truputį iš drovumo nukaitusiam veide šmėsteli šypsena.

– „Užrašų knygelė“.

Ištaria taip tyliai, kad aš vos nugirstu.

– Kaip sakei? „Užrašų knygelė“?

– Taip! Aš verkiau žiūrėdamas filmą „Užrašų knygelė“. Įsivaizduoji?

Jis atsuka man nugarą ir aš iš visų jėgų bandau susilaikyti nesusijuokus. Man juokinga visai ne dėl to, kad jis verkė žiūrėdamas „Užrašų knygelę“, o kaip nusižeminęs tai prisipažino.

Pratrūkstu juoktis. Tiesiog nebesusivaldau ir pradedu kvatotis.

Endrius staiga atsisuka į mane, akys didelės kaip kukuliai, valandėlę piktai spokso į mane. Garsiai aikteliu, nes jis čiumpa mane ant rankų, persimeta per petį ir išneša iš ligoninės į lauką.

Aš taip nuoširdžiai juokiuos, kad net ašaros ištrykšta. Aišku, juoko ašaros, o ne tos, kurių jau niekada nebelieju po Ijano mirties.

– Paleisk! – daužau kumščiais jam nugarą.

– Sakei, nesijuoksi!

Po šito mane dar labiau suima juokas. Aš taip kvatojuos ir leidžiu tokius keistus garsus, kad nė pati nežinojau gebanti juos skleisti.

– Endriau, labai prašau! Paleisk mane!

Pro marškinėlius pirštais įsikertu jam į nugarą.

Pagaliau po kojomis pajuntu žemę. Pažvelgiu į jį ir liaujuosi kvatojusis, nes noriu, kad jis su manim pasikalbėtų. Negaliu leisti jam palikti tėvo.

Bet jis prabyla pirmas:

– Aš gi sakiau, kad negaliu verkti prie tėvo.

Švelniai paliečiu jam ranką.

– Tada neverk, tik pabūk prie jo.

– Negaliu pasilikti, Kemrina.

Jis įdėmiai žiūri man į akis, ir iš jo žvilgsnio suprantu, kad ne mano valioje jį perkalbėti.

– Dėkoju, kad bandai man padėti, bet šito padaryti aš vis tiek neįstengsiu.

Nenoriai, bet linkteliu.

– Gal kada nors mūsų kelionėje, kuriai tu pasirašei, mes ir galėsime vienas kitam papasakoti tai, ko dabar nedrįstam sakyti, – ištaria jis, o širdis, išgirdus jo balsą, kažkodėl keistai sutvaksi.

Krūtinėje kažkas suplazdena, čia pat, tarp krūtų, iškart po krūtinkauliu.

Endrius žvaliai man šypsosi, žalios dailios formos akys spindi švelnių bruožų veide.

Jis išties įspūdingas…

– Na, tai ką nusprendei? – klausia jis, stovi sukryžiavęs rankas ir smalsiai žiūri į mane. – Ką man daryti? Pirkti tau lėktuvo bilietą ar vis tik nusprendei keliauti autobusu į Teksasą, į Niekur?

– Ar tu tikrai nori keliauti su manim?

Negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką girdžiu, o tuo pačiu ir labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo.

Šyptelėjęs jis taria:

– Taip, tikrai noriu.

Plazdenimas krūtinėje staiga virsta kunkuliavimu, mano veidą nušviečia plati šypsena ir aš dar ilgai negaliu jos suvaldyti.

– Tik aš turiu vieną didelį nusiskundimą, – taria jis ir pakelia pirštą.

– Kokį?

– Man baisiai nepatinka važiuoti tuo sumautu autobusu.

Tyliai prunkšteliu, išdrįstu mintyse prisipažinti, kad tai ir man nepatinka.

– O kaip tuomet keliausime?

Jis šypteli puse lūpų ir sako:

– Galime važiuoti mano automobiliu. Aš vairuosiu.

Net nesudvejojusi atsakau:

– Gerai.

– Gerai? – nustemba jis ir nutyla. – Ir viskas? Sėsi į mašiną su vaikinu, kurio beveik nepažįsti, ir tikėsi, kad jis tavęs neišprievartaus kur pakely? Man regis, mes apie tai jau kalbėjom, ką?

Pakreipiu į šoną galvą ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas.

– Argi būtų kitaip, jei būtume susipažinę kur nors bibliotekoje, o po dienos kitos sutikčiau viena važiuoti su tavim automobiliu? – Paskui kryptelėjusi galvą į kitą pusę kalbu toliau: – Visi pradeda draugauti nuo pažinties, Endriau, bet ne kiekvienam lemta susipažinti su žmogum, kuris išgelbėja tave nuo prievartautojo, o paskui – kone tą patį vakarą – dar nusiveža aplankyti savo mirštančio tėvo. Mano galva, tu pasitikėjimo testą išlaikei jau gerokai anksčiau.

Šyptelėjęs kaire puse lūpų jis nutraukia mano nuoširdų prisipažinimą ir taria:

– Vadinasi, šita kelionė buvo mūsų pasimatymas?

– Kas? – prajunku. – Ne! Čia tik palyginimas.

Suprantu, kad jis pastebi mano nukaitimą, todėl skubu nukreipti kalbą kitur, kad nematytų mano kaistančių skruostų.

– Juk žinai, ką turiu omeny.

Jis šypsosi.

– Taip, žinau, bet tu man esi skolinga „draugišką“ vakarienę su geru kepsniu.

Tardamas žodį „draugišką“ suklapsi dviem abiejų rankų pirštais, parodydamas kabutes. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido.

– Taip, skolinga, prisipažįstu.

– Vadinasi, sutarta, – sako jis, paima mane už parankės ir veda į taksi, laukiantį prie automobilių aikštelės. – Paimsime iš stoties tėvo automobilį, užlėksim trumpam į jo namus, aš paimsiu keletą daiktų ir leisimės į kelią.

Endrius atidaro užpakalines taksi dureles ir įsodina mane pirmą, paskui pats įsliuogia šalia ir užtrenkia.

Taksi išvažiuoja iš aikštelės.

– Oi, pirmiausia turbūt reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių.

– Šit kaip? – atsisuku į jį ir smalsiai žiūriu. – Kokios tos taisyklės?

Jis šypsosi.

– Pirmoji: mano automobilis, mano ir muzika. Tikiuosi, smulkiau aiškinti nereikia.

Užverčiu aukštyn akis.

– Vadinasi, turėsiu sėdėt šalia tavęs vienam automobily ir visą laiką klausytis klasikinio roko?

– Niekis, priprasi.

– Visą vaikystę teko klausytis klasikinio roko ir vis tiek nepripratau.

– Antroji, – sako jis ir iškelia du pirštus, visai nekreipdamas dėmesio į mano priekaištą. – Turėsi daryti viską, ką liepsiu.

Staigiai lošteliu atgal ir suraukusi kaktą atšaunu:

– Ką? Kokią nesąmonę čia sumąstei?

Jis šypsosi dabar nuo ausies iki ausies.

– Sakei, kad manim pasikliauji, tad teks pasikliauti iki galo.

– Na, tau teks man paaiškinti smulkiau. Aš rimtai, be juokų.

Jis atsilošia ant sėdynės ir suneria pirštus tarp savo ilgų, laibų kojų.

– Prisiekiu, neliepsiu daryti nieko blogo, nepadoraus, pavojingo ar nepriimtino.

– Vadinasi, tu neprašysi manęs pačiulpti pimpio už penkis šimtus žalių ir panašiai?

Endrius atkragina galvą ir skaniai juokiasi. Vairuotojas nejaukiai pasimuisto priekinėje sėdynėje. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu, kaip jis nuduria akis į šalį, kai aš pažvelgiu į jį.

– Ne, tikrai nieko panašaus. Prisiekiu, – vis dar juokiasi jis.

– Gerai, o ką tu man gali liepti daryti?

Šita jo mintis man kelia baisų įtarimą. Prisipažįstu, aš juo tikrai pasitikiu, bet vis tiek man truputėlį baugu, kad kokį rytą neatsibusčiau su pripieštais ant veido ūsais.

Jis paplekšnoja man per šlaunį ir nuramina:

– Kad būtų ramiau, pasakysiu, jog tu galėsi pasiųsti mane velniop, jeigu tau tai nepatiks, bet, manau, taip neatsitiks, nes aš iš tiesų noriu tau parodyti, kaip reikia gyventi.

Oho, šitai mane tikrai išmuša iš vėžių. Jis kalba visai rimtai: jo žodžiuose nė kruopelytės humoro ir aš dar kartą pasijuntu jo apžavėta.

– Kaip reikia gyventi?

– Per daug klausinėji.

Jis darsyk paplekšnoja man per šlaunį ir patraukęs ranką nuleidžia sau tarp kelių.

– Žinai, jeigu susikeistume vietomis, tai ir tu klausinėtum nė kiek ne mažiau už mane.

– Galbūt.

Nusijuokiu puse lūpų.

– Tu labai keistas žmogus, Endriau Perišai, bet aš vis tiek tavim pasikliauju.

Jo šypsena kaskart darosi vis šiltesnė, jis atremia galvą į sėdynės viršų ir žiūri į mane.

– Daugiau taisyklių nebus? – klausiu.

Jis trumpam susimąsto ir kramtydamas žandą iš vidaus sako:

– Ne, – pakreipia galvą ant šono. – Lyg ir visos.

Dabar mano eilė.

– Ką gi, aš irgi turiu keletą taisyklių.

Jis smalsiai kilsteli galvą, bet rankos su sunertais pirštais vis tiek lieka ant pilvo.

– Gerai, varyk, – paragina šypsodamasis, pasirengęs išklausyti viską, ką ketinu jam pasakyti.

– Pirmoji: jokiomis aplinkybėmis nedrįsk lįsti man į kelnaites. Nesvarbu, kad esu tavo draugė ir pasižadu toliau tokia likti – Dieve, nieko kvailesnio dar nesu iškrėtusi, – iš anksto noriu tave įspėti, kad manęs į lovą neparversi ir aš tavęs niekada nepamilsiu (dabar jis šypsosi nuo ausies iki ausies ir mane tai labai trikdo), nieko panašaus. Aišku?

Stengiuosi kalbėti labai rimtai. Kaip tik galiu. Ir nė trupučio neperlenkiu. Bet jo šypsena mane prajuokina ir aš ant jo supykstu.

Jis susimąstęs sučiaupia lūpas. Sako:

– Aišku kaip dieną.

Jis sutinka, bet aš matau, kad už jo žodžių slypi dar kažkas.

– Puiku, – linkteliu. Šitai pasakius man smarkiai palengvėja.

– Kas dar? – klausia jis.

Valandėlę pamirštu antrąją taisyklę.

– Antroji: daugiau jokių „Bad Company“ dainų.

Jis žiūri į mane truputį nepatenkintas.

– Kas čia per taisyklė?

– Mano taisyklė, ir tiek, – vyptelėjusi atšaunu. – Kas nors nepatinka? Tu gali į valias klausytis klasikinio roko, o man neleidžiama klausytis mano mėgstamų, tad nieko blogo nematau, jei įvykdysi šitą mažulytį mano reikalavimą. – Iškėlusi smilių ir nykštį labai arti vienas kito parodau, koks jis mažas.

– Man šita taisyklė nepatinka, – burbteli jis. – „Bad Company“ – puiki grupė. Kodėl tu jos taip nemėgsti?

Jis atrodo įsižeidęs. Ir man tai patinka.

Sučiaupiu lūpas. Klausiu:

– Nori atvirai?

Turbūt vėliau teks gailėtis.

– Taip, rėžk atvirai, – paragina jis ir susideda ant krūtinės rankas.

– Jie per daug dainuoja apie meilę. Nebemadinga.

Endrius vėl garsiai nusijuokia ir aš pradedu manyti, kad taksi vairuotojui darosi vis linksmiau mus vežti.

– Atrodo, kai kas labai ja nusivylęs, – Endriaus lūpose žaidžia maloni šypsena.

Taip, dabar jau gailiuosi.

Nusisuku nuo jo, nes nenoriu, kad pamatytų, jog aš su juo sutinku dėl pastarojo manęs įvertinimo. Bent jau turint omeny mano buvusį draugą Kristijaną, sugebėjusį įstatyt man ragus. Juo aš tikrai karčiai nusivyliau. Meilė Ijanui baigėsi tragiškai, nepelnytai skausmingai.

– Na, visa tai galima išgydyti, – ramiai sako jis.

Grįžteliu į jį.

– Labai jums ačiū, daktare Filai, bet man tokių paslaugų nereikia.

Pala pala, po perkūnais! Kas sakė, kad mane riekia „gydyti“?

– Šit kaip? – smalsiai kilsteli smakrą.

– Taip, – atšaunu. – Kita vertus, tokia pagalba priverstų nusižengti mano pirmajai taisyklei.

Endrius sumirksi ir nusišypso.

– Oi, tu iš karto pamanei, kad siūlysiuosi kaip jūrų kiaulytė?

Iš juoko jam net pečiai ėmė kilnotis.

Opa!

Stengiuosi neišsiduoti užsigavusi. Neišmanydama, ar gerai elgiuosi, pasirenku kitą taktiką:

– Tikiuosi, kad ne, – suklapsiu akimis. – Nes esi ne mano skonio.

O taip, vienas nulis mano naudai. Jis, regis, net susigūžė!

– Kuo aš tau blogas? – klausia jis, bet aš nelinkusi tikėti, kad mano pastaba jį įskaudino. Paprastai įsižeidę žmonės nesišypso.

Visu kūnu atsisuku į jį, nugara atsiremiu į taksi dureles ir nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Smarkiai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man nepatinka tai, ką regi mano akys. Kol kas neįžvelgiu nieko, kas būtų ne mano skonio. Tiesą pasakius, jeigu dabar nebūčiau nusistačiusi prieš seksą, pasimatymus, draugystę ar meilę, tai Endrius Perišas būtų kaip tik tas vaikinas, kuriam nedelsdama pulčiau į glėbį ir dėl kurio Natali neabejotinai varvintų seilę.

Jo vardą dėvėtų ant savo papų.

– Niekuo tu ne „blogas“, – tariu. – Tik aš linkusi susidėti su… ramesniais.

Endrius trečią kartą atlošia galvą ir garsiai juokiasi.

– Ramesniais? – pakartoja kvatodamasis. Keliskart linktelėjęs galvą priduria: – Taip, ko gero, tu teisi, aš nesu iš ramiųjų. – Kilsteli vieną pirštą aukštyn, lyg norėtų pasakyti kai ką labai svarbaus. – Bet man iš viso to, ką pasakei, keisčiausia yra tai, kuo viskas baigiasi. Kaip manai, kodėl?

Kaip jam pavyko atsirevanšuoti? Aš šito tikrai nesitikėjau.

Žiūriu į jį ir laukiu atsakymo, nors klausimą uždavė jis, o ne aš. Endrius ir toliau šypsosi, tačiau dabar jo šypsnys švelnesnis, jautresnis, ne toks atsainus.

Jis tyli ir nieko nesako.

– N-nežinau, – tyliai ištariu ir pakeliu į jį akis. – Koks skirtumas?

Endrius vos pastebimai palinguoja galvą ir žiūri tiesiai prieš save, o mūsų taksi įvažiuoja į stoties stovėjimo aikštelę. Joje stirkso vienintelis Endriaus tėvo 1969-ųjų „Chevy Chevelle“. Akivaizdu, kad jie abu pametę galvas dėl senovinių automobilių.

Endrius užmoka vairuotojui ir mes išlipam.

– Labanakt, – palinki jam ir pamoja nuvažiuojančiam ranka.

Susimąsčiusi ir tyli važiuoju į Endriaus tėvo namus, mintyse perkratau visa, ką jis kalbėjo, bet veikiai liaujuosi, vos tik mes įriedam į nepriekaištingai tvarkingą tėvo namo kiemą.

– Oho, – išsižiojusi net aikteliu ir išlipu iš automobilio. – Tai bent nemažas namas.

Jis užtrenkia dureles.

– Taip, mano tėvas turi sėkmingai verslą plėtojančią statybos ir dizaino kompaniją, – ramiai atsako jis. – Eime, nenoriu gaišti laiko, nes Eidanas gali mus užklupti.

Einu kartu su juo vingiuotu, vaizdingu takeliu prie paradinių triaukščio namo durų. Čia viskas taip prabangu, nepriekaištingai tvarkinga, kad man sunku įsivaizduoti jo tėvą gyvenant tokiame name. Žmogelis atrodo toks paprastas, toli gražu ne koks materialistas kaip mano motina.

Pamačiusi tokį namą mano mama nualptų.

Endrius susiranda reikiamą raktą ir įkišęs į spyną pasuka.

Durys atsirakina.

– Nenoriu smalsauti, bet kodėl tavo tėvas nori gyventi tokiam milžiniškam name?

Fojė kvepia cinamono aromatų mišiniu.

– Ne, čia jo buvusiosios užgaida, ne jo. – Nuseku įkandin jo prie baltų laiptų, nuklotų kiliminiu taku. – Linda buvo puiki moteris. Ta, apie kurią jis kalbėjo ligoninėje. Bet ji su tėvu ilgai neištvėrė, ir aš jos nė kiek nekaltinu.

– Maniau, pasakysi, kad ji tekėjo už jo dėl pinigų.

Lipdamas laiptais Endrius pakrato galvą.

– Ne, nieko panašaus. Mano tėvas tiesiog nesugyvenamas.

Endrius įsikiša raktus į priekinę džinsų kišenę.

Jam lipant prieky manęs žvilgteliu į jo dailų džinsais aptemptą užpakaliuką. Įsikandu apatinę lūpą, o paskui už tai mintyse save išbaru.

– Štai mano kambarys.

Įeinam į pirmą kambarį kairėje. Jis beveik tuščias ir veikiau primena sandėlį nei kambarį, tik kelios dėžės riogso sukrautos viena ant kitos palei rausvai pilką sieną, kažkokie treniruokliai ir keista indėno statula, nustumta į tolimiausią kampą ir iki pusės uždengta plastiko plėvele. Endrius eina per kambarį prie sieninės drabužių spintos ir uždega joje šviesą. Aš lieku stovėti vidury kambario sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir slapčiom dairausi, nes nenoriu pasirodyti pernelyg smalsi.

– Sakai, kad čia tavo kambarys?

– Taip, – patvirtina jis iš spintos. – Kai parvažiuoju namo, o gal kada sumanysiu čia apsigyventi.

Prieinu prie spintos ir matau jį kažko ieškantį tarp drabužių, sukabintų lygiai taip, kaip pati kabinu.

– Matau, tu irgi pedantas.

Jis klausiamai žiūri į mane.

Bedu pirštu į drabužius, sukabintus pagal spalvą ant vienodų juodų pakabų.

– Oi, ne, nė iš tolo, – paneigia jis. – Ateina tėvo namų tvarkytoja ir sukabina. Dėl manęs drabužiai gali būt ir nekabinti, juo labiau pagal spalvą. Tai per… Pala… – jis išlenda iš spintos ir šnairuoja į mane. – Tu šitaip kabini drabužius? – Endrius ištiesia ranką ir brauko pirštu pirmyn atgal per sukabintus marškinius.

– Taip, – atsakau jam, bet man nesmagu tai pripažinti. – Man patinka tvarka ir kai kiekvienas daiktas savo vietoj.

Endrius nusijuokia ir toliau stumdo pakabus su marškiniais. Beveik nesirinkdamas nutraukia kelias poras marškinių ir džinsų ir užsimeta ant rankos.

– Ar tavęs tai nenervina? – klausia.

– Kas? Tvarkingai sukabinti drabužiai?

Šypsodamasis atsisuka ir meta man į glėbį surinktą krūvelę.

Droviai dirsteliu į ją, paskui pakeliu akis į jį.

– Tiek to, – sako jis ir rodydamas man už nugaros paprašo: – Ar negalėtum sumesti jų į ana tą kelionkrepšį, kabantį ant treniruoklio?

– Tuoj, – tariu jam ir nueinu.

Pirmiausia pasidedu drabužius ant juodo vinilinio treniruoklio suolo, tada nusikabinu nuo svarmenų stovo kelionkrepšį.

– Kur trauksim pirmiausia? – klausiu dėdama ant viršaus sulankstytus marškinėlius.

Jis vis dar rausiasi drabužių spintoje.

– Ne, ne, – sušunka iš ten drabužių prislopintu balsu. – Jokių maršrutų, Kemrina. Tiesiog sėsime į mašiną ir važiuosime. Be žemėlapio, be maršruto, be nieko… – Jis iškiša iš spintos galvą ir jau aiškiu balsu nustebęs klausia: – Ką čia darai?

Pakeliu galvą, rankose laikydama nebaigtus lankstyti marškinėlius.

– Lankstau drabužius.

Pasigirsta bilstelėjimas į grindis, kai jis numeta ant žemės juodus sportbačius ir išlindęs iš spintos eina prie manęs. Priėjęs sustoja ir žiūri į mane taip, lyg būčiau prasikaltusi, paima man iš rankų marškinėlius.

– Nesivargink, mažule. Tiesiog grūsk viską į maišą.

Ir parodo, kaip tai daroma.

Nežinau, dėl ko labiau susijaudinu: ar dėl to, kad moko mane netvarkos, ar kad pavadino „mažule“.

Gūžteliu pečiais ir leidžiu jam elgtis su drabužiais kaip tinkamam.

– Juk visai nesvarbu, ką apsirengsi, – sako jis grįždamas į spintą. – Svarbu, kur keliausi ir ką nuveiksi, o ne kuo apsivilksi.

Paskui jis po vieną meta man juodus sportbačius ir aš juos sugaunu.

– Jei gali, tai sukišk į maišą ir juos.

Padarau kaip prašoma. Sumetu batus į krepšį kaip papuola ir net krūpteliu. Gerai, kad batelių padai švarūs, kaip nauji, kitaip būčiau pasipriešinusi.

– Žinai, kada man mergina atrodo seksualiai?

Jis stovi iškėlęs vieną ranką virš galvos ir kažko ieško tarp dėžių, sukrautų ant viršutinės lentynos. Mano akis užkliūva už apatinės tatuiruotės dalies ant kairio šono, kyšančios iš po marškinėlių krašto.

– Hm, nežinau, – atsakau. – Gal kai vilki suglamžytus drabužius? – spėju suraukusi nosį.

– Ogi kai šoka iš lovos ir apsivelka kas po ranka pakliūva, – atsako jis ir nukelia batų dėžę.

Išeina iš spintos nešinas ja ant delno.

– Kai pašoka iš lovos ir nė kiek nesijaudina, kaip atrodo, – va tada man mergina patraukli.

– Aišku, – tariu. – Tu esi iš tų, kurie nemėgsta nei dažų, nei kvepalų ir apskritai visko, kas merginą daro mergina.

Jis paduoda man batų dėžę ir aš klausiamai žiūriu į ją, lygiai kaip ką tik žiūrėjau į drabužius.

Endrius šypteli.

– Ne, ne nemėgstu, o tiesiog manau, kad seksualu tai, kas paprasta.

– Ką man su ja daryti? – klausiu baksnodama pirštu per dangtį.

– Atidaryk.

Droviai dirsteliu į dėžę, paskui vėl į jį. Jis linkteli man padrąsindamas.

Nukeliu raudoną dėžės dangtį ir pamatau joje krūvą kompaktinių plokštelių originaliuose dėkliukuose.

– Tėvas patingėjo įsitaisyt automobilyje MP3 grotuvą, – pradeda aiškinti Endrius, – o keliaujant sunku pagauti tinkamą radijo stotį, kartais iš viso nepagausi jokios bangos.

Paima man iš rankų dangtį.

– Čia bus mūsų oficialus grojaraštis.

Ir plačiai nusišypso, parodydamas visus savo baltus, tiesius dantis.

O manęs juokas neima. Susiraukiu, nutaisau rūgščią miną.

Čia yra visų grupių, kurias jis minėjo važiuojant autobusu, ir dar man negirdėtų, dainos. Esu visiškai tikra, kad devyniasdešimt procentų čia esančių dainų man jau girdėtos, kai gyvenau su tėvais, bet jeigu kas paklaustų, kaip vadinasi viena ar kita, ar iš kokio albumo ir kas ją atlieka, tikrai nepasakyčiau.

– Nuostabu, – atsakau jam sarkastiškai, suraukusi nosį ir nelinksmai šypsodamasi.

O jis dar plačiau nusišypso. Man regis, jam patinka mane kankinti.