Beveik niekada

25

Gal man padaryti tai su Kemrina. Kodėl turiu kankintis ir neleisti sau to, ko neapsakomai trokštu, juo labiau dabar tas metas, kai galiu mėgautis tuo, ko labiausiai nusipelniau? Gal viskas pasisuks kitaip ir ji neliks užgauta? O aš galėsiu vėl nueiti pas Mastersą. Kas bus, jeigu ją paleisiu ir daugiau niekada nebepamatysiu, o Mastersas pasirodys neteisus?

Perkūnai trenktų! Oi, atsiprašau.

Mudu su Kemrina aplankom dar porą barų prancūzų kvartale ir abiejuose jai pavyko prasmukti kaip pilnametei. Tik vienam paprašė parodyti asmens dokumentą, bet kadangi jos gimtadienis gruodį, tai padavėja nusprendė nekreipt dėmesio.

Tačiau dabar ji gerokai įkaušusi ir aš abejoju, ar įstengs grįžti į viešbutį.

– Iškviesiu taksi, – pasiūlau spausdamas ją prie savęs ant šaligatvio.

Į barą ir iš jo grūdasi poros ir grupelės žmonių, kai kurie stoviniuoja tarpdury.

Laikau tvirtai apkabinęs Kemriną per liemenį. Ji pakelia ranką ir apkabina man kaklą iš priekio, pati vos nulaiko galvą ant pečių.

– Taksi gal būtų ir visai neblogai, – vos atplėšdama besimerkiančias akis sutinka ji.

Vargšelė arba tuoj smigs, arba apsivems. Viliuosi, kad dar spėsime parlėkti į viešbutį.

Taksi priveža mus iki pat viešbučio durų ir aš padedu jai išlipti, paskui paimu ant rankų, nes ji visai nebegali paeiti, ir nešu iki lifto. Jos kojos tabaluoja man ant rankos, o galva padėta ant krūtinės. Žmonės spokso į mus.

– Gerai pasilinksminot? – mesteli vyras lifte.

– Aha, neblogai, – linkteliu. – Vieni pakelia daugiau, kiti mažiau.

Pasigirsta skambtelėjimas ir durims atsidarius vyras išeina. Dar du aukštai ir aš taip pat išnešu ją iš lifto, einu prie mūsų kambarių.

– Kur tavo raktas, mažule?

– Rankinuke, – išveblena ji.

Gerai, kad dar susikalbėt galima.

Nepaleisdamas iš rankų, prisitraukiu jos rankinuką ir atsegu užtrauktuką. Paprastai suskelčiau kokį šmaikštų juokelį apie tai, ką jinai jame nešiojasi, ir ar kas neįkąs man į ranką, bet žinau, kad jai dabar ne iki juokų. Jai baisiai bloga.

Regis, naktis bus sunki ir ilga.

Man už nugaros trinkteli durys ir aš nešu ją tiesiai prie lovos, paguldau.

– Dieve, kaip man bloga, – vaitoja ji.

– Suprantu tave, mažule. Išsimiegosi, ir praeis.

Nuaunu basutes ir pastatau ant grindų.

– Oi, aš tuoj… – Kemrina pasilenkia per lovos kraštą ir pradeda lupti ožius.

Griebiu prie spintelės šalia lovos stovinčią šiukšlių dėžę ir pakišu jai po burna, bet vis tiek valytoja rytoj pyks. Kemrina išvemia viską iki paskutinio lašo, ir mane tai truputį nustebina, nes ji visą dieną praktiškai nieko nevalgė. Baigusi vemti atsilošia ir vėl krenta ant pagalvės. Akių kampučiais nuo vėmimo rieda ašaros. Bando pažiūrėti į mane, bet ji tokia girta, kad negali sutelkti žvilgsnio.

– Čia labai tvanku, – sako ji.

– Supratau, – sakau aš ir nustatau kondicionierių ant aukščiausios padalos.

Paskui nueinu į vonią ir po šaltu vandeniu sudrėkinu rankšluostį, išgręžiu, grįžtu į kambarį ir atsisėdęs šalia Kemrinos šluostau jai veidą.

– Atleisk man, – burbteli ji. – Po degtinės reikėjo daugiau nebegerti. Dabar tu turi valyti mano vėmalus.

Šluostau jai kaktą, skruostus, patraukiu nuo akių išsidraikiusius ir prie veido prilipusius plaukus, paskui drėgnu rankšluosčiu nuvalau burną.

– Neatsiprašinėk, – liepiu. – Svarbu, kad tau buvo linksma, – šypsodamasis priduriu. – Be to, dabar galėčiau daryti su tavim, ką tik noriu.

Ji nusišypso ir pabando pakelti ranką, norėdama man suduoti, bet yra tokia silpna, kad net nepajuda. Kreiva šypsena ūmai dingsta nuo veido, jame šmėsteli rūpestis, kaktą išpila prakaito lašeliai.

– O, ne, – sušunka ji ir vėl kilsteli nuo pagalvės. – Man reikia į tualetą. – Kemrina įsitveria manęs ir bando atsistoti, aš, aišku, jai padedu.

Palydžiu ją į tualetą, čia ji puola prie klozeto ir užsikniaubia, abiem rankom įsitveria jo kraštų. Smarkiai žiaukčiojant jos nugara kilnojasi, iš akių rieda ašaros.

– Reikėjo kartu su manim valgyt kepsnį, mažule.

Stoviu jai už nugaros ir laikau suėmęs kasas, kad nepakliūtų po čiurkšle, spaudžiu prie sprando šaltą drėgną rankšluostį. Man jos gaila – regiu, kaip skausmingai trūkčioja kūnas, vargšelė nori vemti, o skrandis tuščias. Žinau, paskui jai perštės gerklę, skaudės krūtinę ir suks vidurius.

Išsitąsiusi Kemrina sukniumba ant šaltų vonios grindų.

Noriu ją pakelti, bet ji priešinasi.

– Ne, nereikia, nekelk. Noriu gulėti čia. Šaltos grindys gerai gaivina.

Kvėpavimas jos lėtas, o vos vos įdegusi oda išblyškusi, kaip plaučių uždegimu sergančio ligonio. Paimu švarų rankšluostį, suvilgau ir nuvalau jai burną, veidą, kaklą, nuogus pečius. Atsegęs džinsus numaunu, kad nespaustų pilvo, šlaunų ir blauzdų.

– Nebijok, neišprievartausiu, – pajuokauju, bet ji man nieko neatsako.

Kemrina smigo gulėdama ant šono ir padėjusi galvą ant grindų.

Žinau, kad jeigu ją dabar pajudinsiu, tai ji atsibus ir vėl ims žiaukčioti, bet nenoriu palikti jos vienos prie unitazo, todėl atsigulu šalia ir dar ilgai šluostau jai kaktą, pečius ir rankas, kol galiausiai pats užmiegu kartu su ja.

Niekada nepagalvojau, kad galėtų tekti blaivam miegoti tualete ant grindų, bet buvau teisus sakydamas, kad su ja galėčiau miegoti bet kur.