Beveik niekada

16

Kalbant apie seksualinį nusivylimą ankstų rytą. Tiek to, teks su ja truputį atsargiau, kitaip dar ims ir pamanys, kad aš iš tiesų iš jos to siekiu. Su kita mergina jau seniai būčiau iššokęs iš lovos ir lėkęs išmesti tualetan panaudoto prezervatyvo, bet su Kemrina visai kitaip. Reikalas „kietas“ (kalbu dviprasmiškai), bet teks nuo flirto susilaikyti. Šita kelionė svarbi mums abiem. Turiu vieną vienintelę progą pasielgti tinkamai, todėl negaliu sau leisti jos prarasti.

– Kokie tolesni mūsų spontaniškos kelionės tikslai? – klausia ji.

– Pirmiausia pusryčiai, – atsakau ir pasiimu nuo grindų daiktus. – Bet jeigu turėčiau numatęs tikslą iš anksto, tai kelionė nebebūtų spontaniška.

Ji paima nuo spintelės prie lovos savo mobilųjį, pasitikrina, ar nėra naujų pranešimų ar praleistų skambučių, ir įsimeta rankinėn.

Išeinam.

Lipk, užsispyrėle, nenuorama Kemrina.

– Endriau, susimildamas. Negaliu valgyti šitose klaikiose užeigose, – inkščia ji nuo keleivio sėdynės.

Miestelis mažas, tad visos užkandinės yra arba greito maisto restoranai, arba dar neatsidarė.

– Aš visai rimtai, – suraukusi dailų veidelį niurzga ji, o man taip norisi suimti jai už skruostų ir laižyti tol, kol ji pasibjaurėjusi ims klykti. – Nebent nori turėti niurzgančią kelionės draugę, visą laiką sėdinčią susiėmusią už pilvo ir aimanuojančią. Na neversk manęs valgyti to šlamšto, juo labiau tokį ankstyvą metą.

Atlošiu galvą ir sučiaupęs lūpas žvilgteliu į ją.

– Eik jau, neperlenk lazdos.

Paskui pradedu manyti, kad ji tikrai nemeluoja.

Kemrina pakraipo galvą, įremia alkūnę į durelių stiklą ir atsiremia nykščiu į priekinius dantis.

– Klausyk, aš tikrai kalbu rimtai. Kiekvienąkart užvalgius greito maisto man pasidaro bloga. Patikėk manim, nenoriu tau įkyrėti, bet tai tampa didžiausia problema, kai kur nors išvažiuoju su mama ar Natali. Jos turi man nusileisti ir ilgai ieškoti padorios vietos, kur pavalgius manęs nesupykintų.

Ką gi, ji sako tiesą.

– Gerai, aš tikrai nenoriu, kad tau būtų bloga, – nusijuokiu, – todėl pavažiuokim dar truputį ir gal pakely surasim ką nors tinkama. Po poros valandų atsidarys visos normalios maitinimo įstaigos.

– Ačiū, – ji meiliai man šypteli.

Nėr už ką…

Po dviejų su puse valandos privažiuojam Ovasą Oklahomoje.

Kemrina žiūri į didžiulį geltonų ir juodų raidžių restorano pavadinimą ir turbūt svarsto, ar norėtų čia valgyti, ar ne.

– Pusryčiauti labiausiai tinka vienoj vietoj, – sakau jai, statydamas automobilį. – Juo labiau pietinėse valstijose – kaip kitur „Starbucks“ kavinės, čia kone ant kiekvieno kampo po blyninę „Waffle House“.

Kemrina linkteli.

– Manau, čia tiks. Ar ten būna žalėsių?

– Klausyk, sutikau neversti tavęs valgyti to riebaus šlamšto, – palenkiu galvą į šoną ir atsisuku į ją, – bet žalėsiai jau peržengia ribą.

Kemrina papučia lūpas ir kramto vidinę skruosto dalį, paskui linktelėjusi taria:

– Gerai, nevalgysiu žalėsių, nors juos duoda su vištiena ir kitais sveikais produktais, apie kuriuos tokie kaip tu turbūt nė nesusimąsto.

– Tiesiog spjauk į viską, ir kvit, – ryžtingai atkertu jai ir tai patvirtindamas dar kresteliu galva. – Eime, labai jau noriu valgyti. Mirštu iš bado. O kai esu alkanas, pradedu niurzgėti.

– Tu jau dabar niurzgi, – burbteli ji.

Čiumpu ją už rankos ir patraukiu prie savęs. Kemrina bando paslėpti nukaitusį veidą.

Man patinka blyninės kvapas. Čia kvepia laisve, tolyn besidriekiančios kelionės ilgesiu žinant, kad bene devyniasdešimt procentų čia užkandžiaujančių žmonių yra tavo bendrakeleiviai. Vilkikų vairuotojai, keliautojai pravažiuojančiomis mašinomis, besipagiriojantys – visi tie, kurie nepasiduoda monotoniškai visuomeninio gyvenimo vergijai.

Užkandinė beveik pilna žmonių. Mudu su Kemrina susirandam laisvą staliuką už pertvaros netoli židinio, bet atokiau nuo didelių aukštų langų. Prie vieno lango stovi senas mokamas muzikos aparatas – simbolinis blyninių kultūros atributas.

Padavėja pasitinka mus su šypsena ir sustoja prie staliuko vienoj rankoj laikydama bloknotą, o kitoj rašiklį priglaustu galu prie popieriaus lapo, pasirengusi priimti mūsų užsakymą.

– Gal atnešti kavos? – klausia.

Žvilgteliu į Kemriną, bet ji jau varto valgiaraštį, pasidėjusi priešais save ant stalo.

– Man stiklinę saldžios arbatos, – sako ji.

Padavėja užsirašo ir žiūri į mane.

– Kavos.

Linktelėjusi nueina atnešti mums gėrimų.

– Kai kurie patiekalai visai neblogi, – pareiškia Kemrina ir toliau studijuoja valgiaraštį, parėmusi skruostą sulenkta ranka. Kitos rankos pirštu braukia laminuotu paviršiumi, kol šis stabteli prie neilgo žalėsių sąrašo. – Žiūrėk, matai? – kilsteli akis į mane. – Čia yra salotų su ant ugnies kepta vištienos krūtinėle ir salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.

Negaliu atsispirti tam viltingam didelių melsvų akių žvilgsniui.

Pasiduodu. Tiesiog susileidžiu.

– Užsisakyk, ko širdis geidžia, – sakau jai. – Tikrai. Neketinu tau ko nors drausti.

Maloniai nustebusi, kad nesipriešinu, ji dukart sumirksi, tada meiliai šypsodamasi padėkoja man žvilgsniu. Užvertusi valgiaraštį padeda į stovelį virš stalo, nes padavėja sugrįžta su mūsų gėrimais.

– Jau išsirinkot? – padėjusi gėrimus klausia. Rašiklio galiukas tarsi priklijuotas prie lapo ir toliau budi pasirengęs tuojau pat kibti į darbą.

– Aš norėčiau omleto „Fiesta“, – sako Kemrina ir jos žvilgsnyje regiu pašaipėlę, kai ji įsmeigia į mane akis ir įdėmiai žiūri.

– Su bandele ar skrebučiu? – klausia padavėja.

– Su bandele.

– Su kruopom, skrudintom bulvėm ar pomidorais?

– Su bulvėm.

Padavėja užsirašo Kemrinos pageidavimus ir atsisuka į mane.

Akimirką lukteliu, paskui drąsiai ištariu:

– Aš norėčiau salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.

Šypsena Kemrinos veide dingsta akimirksniu ir ji sustingsta netekusi amo. Pamerkęs jai akį užkišu savo valgiaraštį už josios.

– Tampot už ūso likimą, ką? – mesteli padavėja ir nuplėšia užsakymų lapelį.

– Tik šiandien, – atšaunu jai ir ji kraipydama galvą nueina.

– Kas čia per velnias? – sušunka Kemrina ir kilsteli rankas delnais į viršų. Nežino, kaip elgtis – juoktis ar supykti, tad pabando ir viena, ir kita.

– Pagalvojau, kad jeigu tu aukojiesi dėl manęs, tai ir aš galiu atsilyginti tuo pačiu.

– Nemanau, kad salotom gali man atsidėkoti.

– Taip, tu teisi, – sutinku, – bet būkim dori ir sąžiningi.

Kemrina tyliai purkšteli ir atsilošia į minkštasuolio atkaltę.

– Nematau nieko sąžiningo, kad įsėdus į automobilį vėl teks klausytis tavo niurzgėjimo, kad esi alkanas, nes juk pats sakei, kad išalkęs pradedi niurgzti.

Su ja aš niekada negalėčiau niurzgėti, bet ji teisi: vien salotų man tikrai neužteks. Be to, nuo žalėsių man pučia pilvą. Ji tikrai nenorės važiuoti su manim vienoj mašinoj, jeigu prisišveisiu šito šlamšto. Bet niekis, ištversiu. Tikiuosi, suvalgysiu visą porciją ir nepareikšiu nė vieno priekaišto, nors jau dabar niežti liežuvį jai įgelti.

Žada būti įdomu.

Po kelių minučių padavėja atneša Kemrinos patiekalą, o prieš mane pastato lėkštę kažkokio nesuprantamo kratinio, vėl įpila mums gerti, pasiteirauja, ar nieko netrūksta, ir nueina prie kitų klientų.

Kemrina įdėmiai varsto mane akimis.

Nudelbia žvilgsnį į savo lėkštę, perdeda bandelę į kitą lėkštės pusę šalia apkepintų bulvių, tada apsuka lėkštę, kad pasiektų šakute omletą. Paėmęs šakutę knebinėju salotas, apsimesdamas, kaip ir Kemrina, kad ruošiuosi valgyti.

Abu pakeliam viens į kitą akis ir laukiam, kuris pirmas ką nors pasakys. Ji papučia lūpas. Aš padarau tą patį.

– Nori apsikeisti? – klausia.

– Taip, – nedvejodamas atsakau ir mudu susikeičiame lėkštėmis.

Mūsų veidus nušviečia palengvėjimas.

Pats nebūčiau to užsisakęs, bet vis tiek geriau nei salotos.

Baigiant valgyti – tikriau, jai baigiant, nes aš jau seniai viską pabaigiau, – užsisakau gabalėlį šokoladinio pyrago ir paprašau įpilti dar kavos. Mes visą laiką kalbamės apie jos buvusią draugę Natali, plakam liežuviais jos biseksualias pažiūras ir didžiulius papus. Bent jau tiek man pavyko išpešti iš Kemrinos apie jos draugę.

– Kaip baigėsi nuotykis tualete? – klausiu kąsdamas pyrago.

– Nuo to karto daugiau su ja nė kojos nekeliu į viešus tualetus, – sako ji. – Ji tikra begėdė.

– Atrodo, tau su ja linksma.

Kemrina susimąsto, paskui atsako:

– Buvo linksma.

Vogčiom ją apžiūrinėju. Ji sėdi paskendusi prisiminimuose ir baksnoja šakute paskutinį gabalėlį vištienos. Toptelėjus minčiai, dzingt padedu šakutę ant lėkštutės krašto. Nusišluostau servetėle lūpas ir išsliuogiu iš už staliuko.

– Kur tu dabar? – klausia nustebusi.

Nusišypsau jai ir patraukiu prie muzikos automato, stovinčio prie lango. Įmetu monetą ir bėgu akimis per dainų pavadinimus. Galiausiai išsirenku ir spusteliu mygtuką. Grįžtant prie staliuko pasigirsta dainos „Razinos mano bandelėje“7 melodija.

Visos trys padavėjos ir virėjas smaigo mane piktais, negailestingais žvilgsniais. O aš jiems šypsausi.

Kemrina sėdi kaip lediniu vandeniu perlieta. Nugara tiesi, akys baltakiuoja į mane, o kai pradedu pusbalsiu niūniuoti šeštojo dešimtmečio dainos žodžius, ji susmunka ant minkštasuolio ir visa nukaista kaip žarija.

Atsisėdu į savo vietą ir toliau linksmai niūniuoju.

– Dieve šventas, Endriau, liaukis dainavęs!

Iš visų jėgų stengiuosi nesusijuokti, bet vis tiek traukiu dainą su plačiausia šypsena veide. Kemrina užsidengia rankomis akis, jos smulkūs pečiai po plonyčiais baltais marškinėliais trūkčioja, kai ji stengiasi užgniaužti juoką. Atlošęs galvą lyg to meto dainininkas sulaižytais plaukais spragsiu pirštais į muzikos taktą, o kai pasigirsta aukštos natos, bandau jas ištempti suraukęs veidą nuo tariamai stiprių emocijų. Paskui nuleidžiu galvą ir traukiu kiek žemesniu balsu, visas rimtas ir susikaupęs. Ir visą laiką spragsiu pirštais. Kuo toliau, tuo daugiau lieju į dainą savo emocijų, o įpusėjus jau nebenustygsta ir Kemrina, ji pratrūksta kvatotis ir juokiasi taip garsiai, kad net apsiašaroja.

Dabar ji sėdi taip žemai susmukusi ant minkštasuolio, kad jos smakras kone remiasi į stalo kraštą.

Dainai pasibaigus – didžiam personalo džiaugsmui – pasigirsta vieno žmogaus plojimai. Man ploja senyva moteriškė, sėdinti už pertvaros už Kemrinos. Niekam nė motais, tačiau Kemrinai atrodo, kad visi restorano lankytojai žiūri į mus ir iš mūsų juokiasi. Nepaprastai linksma. Be to, susigėdusi ji tokia miela.

Susikeliu rankas ant stalo ir atsiremiu alkūnėmis.

– Ai, visai neblogai išėjo, ar ne? – patraukiu per dantį.

Ji perbraukia pirštu sau po akimis ir nusišluosto nutekėjusį blakstienų tušą, nes intuityviai žino, kad išsitepliojo. Rimstančią krūtinę sudrebina dar keli juoko protrūkiai.

– O tu visai gėdos neturi, – sako ji ir darsyk nusijuokia.

– Buvo labai gėda, bet man to reikėjo.

Kemrina nuspiria batus ir susikelia kojas ant sėdynės.

Mes vėl kelyje ir vadovaujamės Kemrinos piršto nuorodomis, kur sukti. Traukiame rytų kryptimi 44-uoju greitkeliu. Regis, tuoj lėksime apatine Misūrio valstijos dalimi.

– Džiugu, kad pasitarnavau.

Ištiesiu ranką ir įjungiu kompaktinių plokštelių leistuvą.

– Oi, ne, – susiraukia ji. – Įdomu, kokį aštunto dešimtmečio repertuaro gabalą užleisi šįkart.

Pasuku į ją galvą ir kreivai šypteliu.

– Čia labai gera daina, – pagarsinu ir imu belsti pirštais taktą į automobilio vairą.

– Taip, šitą jau esu girdėjusi, – sako ji ir atlošia galvą į sėdynės kraštą. – „Sūnus paklydėlis“.

– Beveik atspėjai. „Nepasiduok, sūnau paklydėli“, – pataisau ją.

– Atspėjau beveik tiksliai. Galėjai netaisyti, – apsimeta įsižeidusi, bet jai tai nelabai sekasi.

– Kas atlieka? – pradedu egzaminuoti.

Nustebusi sušunka:

– Iš kur man žinot?!

– „Kansas“, – atsakau išmaningai kilstelėjęs antakius. – Mėgstamiausia mano grupė.

– Tu apie visas grupes taip sakai, – burbteli papūtusi lūpas ir sumirksi.

– Na ir kas, – nusileidžiu. – Bet esmė ta, kad „Kansas“ grupės dainos labai jausmingos. Pavyzdžiui, „Dulkės vėjyje“. Neįsivaizduoju, kokia daina geriau tiktų laidotuvėms už šitą. Ji padeda įveikti mirties baimę.

– Padeda įveikti mirties baimę? – nustebusi pakartoja ji.

– Na, ko gero, taip. Tarsi Stivas Volšas būtų ta baisioji giltinė, raginanti nieko nebijoti. Velnias, jeigu man leistų rinktis, kokiai dainai skambant turėčiau numirti, tai grojaraščio viršuje būtų šitoji.

Kemrina nepatikliai dirsteli į mane.

– Patologiniai nukrypimai ne mano smegenims.

– Nelygu kaip pažiūrėsi. Galbūt.

Ji atsisuka į mane visu kūnu, kojos sukeltos ant sėdynės, keliai prispausti prie krūtinės, galva ir vienu petimi atsirėmusi į atlošą. Ant dešiniojo peties ištikimai guli ta šviesi kasa, kuri jos veidelį daro itin mielą.

– „Viešbutis „Kalifornija“, – sako ji. – Grupė „The Eagles“.

Sužavėtas žvilgteliu į ją.

– Vienintelė man patinkanti klasikinė daina.

Patenkintas šypteliu:

– Tikrai? Nepaprastai gera daina, su siaubo elementais. Klausydamas jos jautiesi taip, lyg būtum sename nespalvotame siaubo filme. Puikus pasirinkimas.

Iš tiesų, mane ji nepaprastai žavi.

Dar kurį laiką patuksenu pirštais per vairą į dainos „Nepasiduok, sūnau paklydėli“ ritmą ir staiga išgirstu garsų pokšt!, o po jo – nesiliaujantį šlep šlep šlep šlep, klink klank klink, ir tada greitai pasuku į šoną ir sustoju kelkraštyje.

Kemrina skubiai nuleidžia ant grindų kojas ir dairosi, iš kur galėtų sklisti šitas keistas garsas.

– Ar tik ne padangą nuleido? – klausia ji, nors balso tonas labiau reikštų: „Eik tu šikt, padangą nuleido!“

– Taip, – atsakau jai ir įjungęs stovėjimo pavarą užgesinu variklį. – Gerai, kad bagažinėje turiu atsarginį ratą.

– Tą bjaurų mažą, iš bėdos?

Nusijuokiu.

– Ne, normalaus dydžio ratą su ratlankiu ir visa kita, patikėk, niekuo nesiskirs nuo anų trijų.

Atrodo, ji nusiramino, bet kai pamato, kad aš iš jos šaipausi, kyšteli man liežuvį ir pažvairakiuoja. Nežinia, kodėl užeina noras tuoj pat parsiversti ją ant užpakalinės sėdynės, bet susilaikau.

Suimu už durelių rankenos, o ji vėl užsikelia kojas ant sėdynės.

– Ko čia taip patogiai susiraitei?

Kemrina suklapsi akimis:

– O ką?

– Greičiau aukis, – kinkteliu galva batų pusėn ir paraginu, – lipk iš mašinos ir padėk man.

Ji žiūri į mane išpūstomis akimis ir nesijudina, lyg lauktų, kada aš šyptelsiu ir pasakysiu, kad pajuokavau.

– Aš… aš nemoku keisti rato, – prisipažįsta supratusi, kad nejuokauju.

– Moki moki, – pataisau ją ir ji dar labiau nustemba. – Šimtus kartų matei, kaip tai daroma, ir kine, ir realiam gyvenime, tad patikėk manim, tikrai mokėtum pakeisti ratą. Visi tą darbą moka.

– Aš dar gyvenime nesu keitusi nė vieno rato, – papučia apatinę lūpą.

– Tai šiandien bus pirmas, – nusišypsau jai ir vos praveriu dureles, kad jų nenuplėštų pro šalį skriejantis vilkikas.

Dar po kelių sekundžių Kemrina jau leidžia ant žemės kojas ir aunasi sportinius batelius, paskui išlipa iš mašinos ir užtrenkia paskui save dureles.

– Ateik čia, – pakviečiu ją ir mes abu einam prie automobilio galo. Rodau jai nuleistą užpakalinį ratą keleivio pusėje. – Jeigu būtų sprogęs vairuotojo pusėje, tai tu būtum galėjusi išsisukti.

– Tu tikrai ketini priversti mane pakeisti ratą?

Maniau, kad šita tema jau išsemta.

– Taip, mažule, aš iš tiesų ketinu priversti tave pakeisti ratą.

– Bet automobilyje prašei tik padėti, o ne atlikti visą darbą.

Linkteliu.

– Na, iš esmės tai padėsi, bet dabar ateik čia.

Ji prieina prie bagažinės ir aš išimu iš jos atsarginį ratą, paguldau ant žemės.

– Išimk domkratą ir metalinį raktą ir atnešk čia.

Ji padaro, kaip liepiama, tyliai kažką burba po nosim, rodos, skundžiasi, kad išsiteplios rankas. Vos susilaikau nuoširdžiai iš jos nepasijuokęs ir nuridenu ratą prie nuleistojo, paskui paguldau jį ant žemės. Pro šalį prašvilpia kitas vilkikas ir mūsų automobilis net susiūbuoja į šonus.

– Tai pavojinga, – sako ji ir numeta man prie kojų domkratą su laužtuvu. – O jeigu vilkikas suktels į šalį ir mus partrenks? Ar niekada nežiūrėjai laidos „Kvailiausi pasaulio nuotykiai“?

Viešpatie aukštielninkas! Ji irgi tai žiūri?

– Jeigu atvirai, tai žiūriu, – prisipažįstu. – O dabar eikš čionai ir kimbam į darbą. Jeigu ateisi čia, pasilenksi ir pasislėpsi už mašinos, tai tikrai bus mažiau tikėtina, kad ant mūsų kas užlėks.

– Kodėl mažiau tikėtina?

Jos kakta suraukta, antakiai sutraukti.

– Na, jeigu stovėsi prie kelio tokia išsitempusi ir patraukli, tai aš tikrai užsižiopsočiau ir suktelėčiau į šalį.

Ji piktai į mane pabaltakiuoja ir pasilenkia paimti rakto.

– Vajetau! – piktai suburba ir kimba atsukinėti varžtų. – Kaip smarkiai užsukta!

Aš tik padedu jai – atlaisvinu, bet leidžiu atsukti pačiai, nė akimirką neišleisdamas iš akių keliu važiuojančių mašinų, bet darau taip, kad ji nematytų, jog truputį nervinuos. Jeigu būsiu akylas, turėsiu daugiau galimybių laiku ją sugriebti ir nustumti į šalį, nes ji pati to tikrai nepadarytų.

Toliau imamės domkrato. Padedu jai pastatyti jį ant žemės, nuleisti iki apačios, o tada surasti tinkamą tašką, kur atremti, nors ji ir pati tą puikiai žino, be mano pagalbos. Iš pradžių jai nelabai sekasi sukti rankeną, bet netrukus įgunda ir veikiai mašina kilsteli aukštyn. Aš tuo tarpu apžiūrinėju jos užpakaliuką, nes jeigu to nepadaryčiau, tai būčiau arba visiškas kvailys, arba gėjus.

Ir tada, be jokio išankstinio ženklo ar perspėjimo, be griaustinio ir be jokio žaibo, iš dangaus kaip iš kibiro pasipila lietus.

Kemrina pradeda šaukti, kad visa permirks, ir jau nebenori keisti rato. Strykteli nuo žemės ir lekia prie durelių, bet staiga sustoja kaip įgelta, nes suvokia, kad į domkratu pakeltą mašiną vis tiek negalės įlipti.

– Endriau!

Ji visa šlapia kaip išmaudyta, laiko iškėlusi rankas virš galvos, tarsi tokiu būdu galėtų bent kiek apsisaugoti nuo pliaupiančio lietaus.

Aš kvatoju kaip pamišęs.

– Endriau!

Ji pyksta, o mane ima juokas.

Suimu jai už pečių ir sakau lietui žliaugiant man per veidą:

– Aš pabaigsiu keisti.

Man sunku sulaikyti juoką ir aš net nesistengiu jo slėpti.

Po kelių minučių atsarginis ratas jau prisuktas, o senąjį kartu su domkratu ir raktu numetu į bagažinę.

– Palauk! – sušunku Kemrinai pamatęs, kad ji jau rengiasi lipti į mašiną.

Ji sustoja, visa kiaurai perlyta ir drebanti nuo šalčio. Užtrenkiu bagažinę ir einu prie jos, batuose žliugsi vanduo, kojos šlapios, nes aš be kojinių, šypsausi jai ir tikiuosi, kad ji man atsakys tuo pačiu.

– Tai tik lietus.

Ji truputį atsileidžia, neabejotinai mintyse laukdama iš manęs žaismingesnio paaiškinimo.

– Eikš, – ištiesiu jai ranką ir ji paduoda man savąją.

– Kas yra? – nedrąsiai klausia.

Jos kasa permirkusi lietuje, kelios palaidų plaukų sruogos, kurios paprastai gaubia veidą, dabar sušlapusios, prilipusios prie kaktos ir kaklo. Veduosi ją prie bagažinės ir šasteliu ant jos. O ji stovi šalia ir mirksta lietuje. Aš vėl paduodu jai ranką, ji nedrąsiai suima man už pirštų, ir aš užkeliu ją ant bagažinės. Mudu drauge užlipam ant automobilio stogo, o ji visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių, tarsi aš būčiau koks beprotis ir ji manęs bijotų.

– Gulkis, – sakau jai perrėkdamas lietaus šniokštimą, ir atsigulu ant stogo, nuleidžiu kojas ant priekinio stiklo.

Nieko neklausinėdama ir nesipriešindama – nors jos veide įrašytas ir klausimas, ir prieštaravimas, – ji įsitaiso šalia manęs.

– Tai beprotybė, – sušunka Kemrina. – Tu beprotis.

Jai turbūt patinka bepročiai, nes jaučiu, kad jai būti su manim malonu.

Išmetęs iš galvos ankstesnįjį planą, tą, kuriuo buvau įsipareigojęs tvardyti šalia jos savo jausmus, ištiesiu kairiąją ranką ir ji instinktyviai padeda ant jos galvą.

Nugurkiu seilę. Tikrai šito iš jos nesitikėjau. Bet džiaugiuosi, kad ji taip padarė.

– O dabar atsimerk ir žiūrėk į dangų, – liepiu jai ir pats tą darau.

Pro mus pralekia sunkvežimis, jam įkandin dar keli lengvieji automobiliai, bet mums tai nė motais. Paskui prašvilpia vilkikas ir mūsų mašina siūbteli į šoną, bet mes ir tada nekreipiam į tai dėmesio.

Iš pradžių, kai vanduo teška į akis, ji susigūžia, bet paskui pradeda markstytis, muistytis ir slėpti veidą man po kaklu, visą laiką tyliai kikendama. Paskui prisiverčia atgręžti veidą lietui, bet užsimerkia ir truputį prasižioja. Aš žiūriu į jos lūpas, stebiu, kaip lietaus srovelės teka jomis, ir kaip ji krūpteli, kai šalti lietaus lašai pataiko į gerklę, kaip slėpdama veidą kilsteli pečius, bet vis tiek merkiama lietaus šypsosi ir juokiasi.

Taip žiūriu į ją, kad net nebejaučiu žliaugiančio lietaus.

7 „Raisins In My Toast“– populiari blyninių tinklo „Waffle House“ muzikos aparatų daina, gerokai įkyrėjusi darbuotojams, nes ją labai mėgsta vaikai ir paaugliai. Jai skambant šokama prasimanant keistus ir kvailokus judesius.