Beveik niekada

19

Po sekundės pašoku nuo lovos ir puolu prie durų.

– Kemrina, sustok.

Pajutusi, kad jis rengiasi mane vytis, lekiu dar greičiau, čiumpu už durų rankenos, atlapoju ir sprunku į koridorių.

– Palauk, prašau, po galais! – šaukia jis bėgdamas paskui mane ir jo balse girdėti nusivylimas.

Nekreipiu į jį dėmesio, kyšteliu ranką užpakalinėn šortukų kišenėn, ištraukiu atrakinimo kortelę ir įkišu į duris. Puolu į kambarį ir jau noriu uždaryti duris, bet Endrius spėja įsmukti paskui mane.

Durys trinkteli jam už nugaros.

– Paklausyk gi tu manęs, po galais! – pyktelėjęs šaukia jis.

Nenoriu į jį žiūrėti, bet vis tiek žiūriu.

Jo akys didelės, nuožmios, bet kai pagaliau atsisuku į jį, sušvelnėja.

Jis eina prie manęs ir švelniai suima virš alkūnių. Paskui pasilenkia prie manęs ir atsargiai priglunda lūpomis prie manųjų. Suvirpu ir nežinau, kaip tinkamai jam atsakyti. Esu priblokšta, sutrikusi, o širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi.

Endrius kiek atšlyja nuo manęs ir žiūri. Veide – nepaprastas nuoširdumas, jis krypteli galvą ant šono ir … šypsosi.

– Kas tau čia juokinga? – mesteliu piktokai ir atšlyju nuo jo.

Jis laiko mane už rankų, atremdamas gėdingą žvilgsnį, kuriame pamažu jau ryškėja pasipiktinimas.

– Sakau, kad negaliu tau padėti, Kemrina, dėl to, kad… – jis nutyla, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, stabteli prie lūpų, tarsi svarstytų, ar nepabučiuoti dar kartą, – … kad tu esi ne iš tų, su kuriom galėčiau permiegoti tik vieną kartą.

Jo žodžiai išsklaido mano galvoje visas mintis, o širdis dar labiau spurda krūtinėje. Niekaip negaliu suvokti, ką jis kalba, ir, užuot bandžiusi tai išsiaiškinti, pamėginu susikaupti, atgauti savitvardą, kurią praradau galvotrūkčiais išlėkdama iš jo kambario.

– Klausyk, – sako jis, prieidamas iš šono ir viena ranka apkabindamas liemenį. Pajutus jo pirštų prisilietimą ant odos, mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Kas, po paraliais, man darosi? Aš iš tiesų jo geidžiu. Šiuo metu kelio atgal jau nebėra, galiu it kekšė pulti jam ant kaklo, kad tik priversčiau jį pasilikti mano kambaryje bent šią naktį. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl aš iš jo trokštu kai ko daugiau, ne vien tik sekso…

– Kemrina? – jo balsas sugrąžina mane į tą akimirką, kai jis norėjo man kažką pasakyti. Nuvedęs prie lovos pasodina, o pats priklaupia ant grindų prie mano kojų. Pakėlęs galvą įdėmiai žiūri man į akis ir sako: – Vienos nakties nuotykio aš tau nesuteiksiu, bet, jeigu leisi, padėsiu patirti pasitenkinimą.

Stipri elektros srovė nudilgina pilvo apačią ir nuvilnija į tarpkojį.

– Ką? – nieko daugiau neįstengiu išveblenti.

Jis meiliai šypsosi, skruostuose susimetusios gilios duobutės, rankas laiko padėjęs išilgai mano šlaunų, delnais suėmęs už klubų.

– Be jokių įsipareigojimų, – priduria. – Aš tave patenkinsiu, o rytoj rytą, kai atsibusi, lauksiu tavęs savo kambary greta tavojo, pasirengęs drauge su tavim traukti į kitą mūsų kelionės punktą. Tarp mūsų niekas nepasikeis – aš nei juokais, nei rimtai niekada tau nepriminsiu to, kas bus įvykę, visa tai liks tarp mūsų taip, tarsi nieko nė nebuvo.

Aš vos begaliu kvėpuoti. Ištaręs tik kelis žodžius jis privertė mano slaptąjį taškelį tarp kojų sudrėkti.

– O… kaipgi tu? – vos išlemenu.

– O ką aš?

Jis spusteli pirštais man klubus, aš nuduodu nieko nepajutusi.

– Betgi taip… nesąžininga.

Aš iš tiesų nebesuvokiu, ką plepu. Negaliu atsigauti po patirto šoko.

O Endrius maloniai man šypsosi, nesutrinka dėl mano pastabos, paskui ūmai pakyla nuo grindų, atsiklaupia, įsispraudžia man tarp kojų ir stumteli mane atbulą ant lovos toliau nuo krašto. Pats atsisėda ir užsikelia mane ant kelių, mano kojomis apglėbia sau klubus. Sėdžiu iš nuostabos išsproginusi akis ir įsikandusi apatinę lūpą. Jis elgiasi taip paprastai, atsainiai, kad vien nuo tokio netikėto veiksmų posūkio man dar labiau sudrėksta apačioje.

Tvirtai apkabinęs man nugarą palinksta į priekį ir glosto burna man smakrą. Mano kūną nuo galvos iki pirštų galiukų daigo šaltos adatos. Paskui jis prisitraukia mane dar arčiau ir tyliai sukužda:

– Viskas gerai. Aš noriu, kad tu pasitenkintum. Ir patikėk manim, aš taip pat neliksiu nuskriaustas.

Jo balse justi šypsena, palenkusi galvą žiūriu į jį ir negaliu atsispirti jo žvilgsniui. Jeigu Endrius lieptų dabar man klauptis keturiomis, nė nedvejodama tą padaryčiau.

Jis glusteli lūpomis prie kito mano skruosto.

– Ar ne geriau tau su manim permiegojus? – tyliai klausiu jo, paskui bandau paaiškinti savo mintį kitais žodžiais: – Jeigu nori man padaryti… kai ką kita…

Jis truputį atšlyja nuo mano veido ir priglaudžia tris pirštus prie mano lūpų, duodamas suprasti, kad nekalbėčiau.

– Pasakysiu tau vieną dalyką ir daugiau nekartosiu, – prabyla jis, o jo žvilgsnis toks gilus ir įdėmus, kad gali jame nuskęsti. – Tik būk gera, nieko nekomentuok, gerai?

Aš nervingai linkteliu galva.

Endrius patyli, apsilaižo lūpas ir kalba toliau:

– Jeigu norėtum, kad aš tave išdulkinčiau, turėtum man visiškai atsiduoti.

Mano kūną supurto nevaržomai malonus pasitenkinimas. Jo žodžiai mane galutinai nuginkluoja. Širdis liepia pasakyti vienus žodžius, o protas – kitus. Tačiau aš nebesuvokiu nei vieno, nei kito, nes tą jausmą tarpukojy darosi vis sunkiau ir sunkiau ištverti.

Sunkiai nuryju išdžiūvusioj burnoj seiles. Regis, visi organai, gaminantys skysčius, nustojo funkcionavę, nes visa mano kūno drėgmė susikaupė viename centriniame taške.

Vis dar negaliu normaliai atsikvėpti.

Dieve mano, jis dar nė nepalietė manęs, o aš jau nebegaliu susiturėti.

Nejaugi sapnuoju?

– Gal man tau pagelbėti su ranka ar dar kaip?

Prisipažinsiu, nuo tokio savo pasiūlymo truputį susigėstu.

Jis krypteli į šoną galvą, kreivai šypteli, o mane apima baisus noras jį godžiai išbučiuoti.

– Aš juk tavęs prašiau nieko nekomentuoti.

– Na, aš… aš… nekomentuoju, o tiesiog…

Jis pakiša pirštus po plonučiukėm mano kelnaitėm ir paliečia. Aš aikteliu ir pamirštu, ką norėjau pasakyti.

– Nurimk, – švelniai, nors gan įsakmiai, paliepia jis. Sučiaupiu lūpas, bet netrukus vėl aikteliu, nes jis įkiša į mane du pirštus ir laiko, o nykščiu spusčioja gaktikaulį. – Ar pažadi nurimti ir nieko nekalbėti, Kemrina?

Drebėdama išstenu taip ir vėl sukandu apatinę lūpą.

Jis ištraukia pirštus, aš noriu maldauti jo to nedaryti, neištraukti, betgi jis liepė man tylėti, ir pasakė tai taip, kad aš dar labiau jo geidžiu ir trokštu jam paklusti, todėl tyliu. Plačiai atmerkiu akis, kai jo šlapi pirštai ima braukti per mano lūpas ir aš instinktyviai apsilaižau, bet nedaug, o tada jis patraukia pirštus ir priglaudžia prie savo lūpų, nulaižo tai, kas dar ant jų likę. Palinkstu prie jo, priglundu lūpomis prie jo burnos, užsimerkiu ir trokštu kuo greičiau pajusti jo lūpų ir savo skonį jo burnoje. Jis liežuviu glosto manąjį, bet paskui, užuot ėmęs karštligiškai bučiuoti, ko aš beprotiškai trokštu, atsargiai paguldo mane ant lovos.

Užkišęs abi rankas už šortukų, kartu su trumpikėmis nusmaukia juos nuo klubų ir numovęs nuo kojų numeta kažkur ant grindų.

Tada užlipa ant lovos ir atsigula šalia manęs, vieną ranką pakiša po marškinėliais. Kaip gerai, kad neužsisegiau liemenėlės. Jis švelniai spusteli vieną spenelį, paskui kitą ir vėl bučiuoja skruostą. Jam liežuviu glostant ausies išlinkimus, man ant sprando pasišiaušia visi alei vieno gyvaplaukiai.

– Ar nori, kad paliesčiau? – šiltas jo alsavimas kutena man veidą.

– Taip, – dusliai ištariu.

Endrius suima dantimis mano ausies spenelį, o jo ranka ima slysti pilvu žemyn, bet prie bambos stabteli.

– Pasakyk, ką norėtum, kad paliesčiau? – ištaria man į ausį.

Aš negaliu net akių atmerkti.

– Noriu, kad paliestum ten…

Jo ranka ima slysti dar žemiau, ir mano širdis dar smarkiau ima tvinkčioti krūtinėje, bet kai manau, kad tuoj tuoj mane palies, jo ranka staiga nuslysta prie šlaunies.

– Praskėsk kojas.

Aš lengvai praskečiu kojas, bet jis stumteli jas rankomis dar plačiau vieną nuo kitos, pirštų galiukai sminga man į kūną ir aš jau nebegaliu daugiau tverti.

Endrius pakyla nuo lovos ir palinksta virš manęs, pakelia marškinėlius, kad matytųsi krūtys, tada atsargiai vieną po kito krimsteli dantimis spenelius. Drėgnu liežuviu lyžteli per jų viršų, apžioja lūpomis ir ima pakaitomis godžiai bučiuoti. Suleidžiu pirštus jam į plaukus. Man norisi juos suspausti ir smarkiai truktelėti, bet aš to nedarau. Endriaus lūpos slysta mano krūtine ligi šonkaulių, jis bučiuoja, glosto liežuviu kiekvieną atskirai ir galiausiai sustoja prie bambos.

Pusiau primerktomis akimis jis valdingai žiūri man į veidą ir prispaudęs lūpas man prie pilvo švelniai taria:

– Turi pasakyti, ko nori, Kemrina.

Lėtai laižo man bambą, taip lėtai, kad mano kūnu viena po kitos ritasi virpuliukų bangos.

– Negausi nieko, kol nepasakysi, ko nori, taip, kad patikėčiau.

Trūkčiojančia krūtine įtraukiu į plaučius oro ir sunkiai ištariu:

– Labai prašau, paliesk man ten…

– Netikiu tavo prašymu, – gundančiai atsako jis ir lyžteli klitorį. Vieną kartą. Paskui stabteli, pažvelgia į mane nepakeldamas galvos nuo mano kūno ir laukia.

Nedrįsdama ištarti to žodžio, tyliai sukuždu:

– Labai prašau… Aš noriu, kad lyžteltum man putę, – bet jis nuduoda neišgirdęs.

– Ką sakei? – klausia jis ir darsyk palaižo man klitorį, šįsyk ilgiau, o mano kūno apačią nupurto drebulių lavina. – Nelabai supratau…

Kiek garsiau jam pakartoju, bet vis dar gėdinuosi ištarti tą nepadorų žodį, kuris man visada atrodė nešvankus ir neteisingas, ir kuris tinka tik pornografiniams filmams.

Endrius lėtai nuleidžia ranką man tarp kojų ir dviem pirštais praskečia lūpas. Lyžteli. Tik kartelį. Mano klubai ima trūkčioti dar smarkiau.

Nebežinau, kiek ilgai tai tversiu.

– Moteris, kuri žino savo seksualinius troškimus, – jis darsyk lyžteli mano lytį, nė akimirkai neatplėšdamas akių nuo mano veido, – ir nesidrovi to pasakyti garsiai, yra velniškai geidžiama, Kemrina. Pasakyk man, ko nori, Kemrina, kitaip aš tau nepadėsiu. – Jis ir vėl mane palaižo, o aš jau nebetveriu savam kaily.

Ištiesiu rankas ir įsikimbu saujom jam į plaukus, spaudžiu rankomis jo galvą sau tarp kojų tiek, kiek jis leidžia, ir žvelgdama jam į akis tariu:

– Laižyk mano putę, Endriau! Po perkūnais, palaižyk mano supistą putę!

Akies krašteliu pamatau jo veide šmėstelint pačią nešvankiausią šypseną, ir mano vokai smarkiai užsimerkia, atlošusi galvą išsiriečiu lanku, nes tuo metu jis įnirtingai ir nesustodamas ima laižyti mano lytį. Įsisiurbia lūpomis į klitorį ir tuo pat metu kaišioja pirštus, o aš kone alpstu. Negaliu atsimerkti, nes akys iš malonumo nepakeliamai apsunkusios. Smukteliu klubais arčiau jo ir dar tvirčiau įsikimbu jam į plaukus, bet jam tai nė motais. Jis aistringai ir greitai laižo mane, kartkartėm stabteli, pačiulpia ir pabraukia nykščio pagalvėle per išburkusį mano klitorį, ir vėl įninka viską iš pradžių. Pajutusi, kad daugiau nebeištversiu nė akimirkos, bandau atsiplėšti nuo jo veido, pasislinkti į šalį, jis griebia man už šlaunų ir prispaudžia prie lovos, o aš pakylu į didžiausią orgazmą, kojos nenumaldomai trūkčioja, o rankos iš visų jėgų įsikimba jam į plaukus. Iš lūpų išsprūsta aimana, rankos švysteli virš galvos, pirštai įsitveria galvūgalio ir aš bandau kaip nors atsiplėšti nuo visa siurbiančios Endriaus burnos. Bet jis dar stipriau spaudžia mane, rankomis apglėbęs šlaunis ir klubus, užgula mane su tokia jėga, kad net skauda, pirštai giliai susminga man į kūną, bet man vis tiek tai patinka.

Traukulių krečiamam kūnui pamažėl rimstant, trūkčiojančiam kvėpavimui palengva lėtėjant, nors vis dar stringant, Endrius pradeda laižyti mane lėčiau ir švelniau. Kūnui nurimus, jis pabučiuoja abi šlaunis ir žemiau bambos, paskui iš lėto pakyla prie burnos, atsiremia savo tvirtomis rankomis į čiužinį man iš abiejų pusių ir šiltomis, minkštomis lūpomis ima bučiuoti man kaklą, skruostus, paskui kaktą, galiausiai ilgai ir įdėmiai žiūri man į akis, o tada pasilenkia ir švelniai pakšteli į lūpas.

Tada pakyla ir nulipa nuo lovos.

Aš negaliu pajudėti.

Noriu ištiesti ranką ir jį sugriebti, vėl užsiversti ant savęs, bet negaliu pajudėti. Mano dar ne tik kūnas apsvaigęs nuo ką tik patirto orgazmo, bet ir protas negali atsigauti po išgyvento potyrio.

Žiūriu į jį ir tik vos vos kilstelėjusi nuo lovos galvą matau jį žengiant prie durų. Jis dirsteli į mane ir uždeda delną ant durų rankenos.

Bet aš suskumbu prabilti pirmoji:

– Kur išeini?

Juk žinau, kur jis eina, bet nieko gudriau nesumoju pasakyti, kad jį sulaikyčiau, kad neskubėtų išeiti iš mano kambario.

Endrius man švelniai nusišypso.

– Į savo kambarį, – atsako taip, lyg pati turėčiau susiprasti.

Durims atsidarius, į kambarį iš koridoriaus plūsteli šviesa, apgaubia jo kūną ir nušviečia veidą, ką tik buvusį tamsoje. Noriu jam kažką pasakyti, bet nežinau ką. Pasikeliu nuo lovos ir atsisėdu, pirštai įnirtingai gniaužo paklodę tarp kelių.

– Na, iki rytojaus, – sako jis ir darsyk prasmingai šypteli, tada uždaro duris ir kambaryje vėl stoja tamsa. Tačiau ne aklina, nes aš buvau palikusi lempelę prie lovos. Prisiminusi ją kilsteliu galvą. Juk ji visą laiką degė. Lovoje aš labai drovi, ir net mylėdamasi su Ijanu leisdavau įjungti tik televizorių, niekada jokios lempos. Bet šįkart aš jos tiesiog nepastebėjau.

Ir dar nepajutau, kaip ištariau tuos siaubingus žodžius… Niekada nesu to sakiusi. O jau ginkdie žodį iš p raidės. Net dabar negaliu jo pakartoti. Aišku, ne kartą esu prašiusi Ijano „išdulkinti mane“ ar „smarkiau paniurkyti“, bet tuo mano pornografinis žodynėlis ir baigdavosi.

Ką Endrius Perišas su manim daro?

Kad ir ką darytų, noriu, jog tai nesiliautų.

Pašoku nuo lovos, užsimaunu trumpikes ir šortukus, tada nueinu prie durų, pasirengusi bėgti paskui jį… bet nežinau ko.

Sustoju prie durų prieš atidarydama ir žvelgiu į savo basas kojas ant tamsiai žalio kilimo. Nežinau, ką ten nuėjusi jam pasakyčiau, nes ir pati gerai nežinau, ko noriu ar, tiksliau, nenoriu. Paskui abejingai nusvarinu prie šonų rankas ir iš mano lūpų išsprūsta gilus atodūsis.

– Tarsi nieko nebūtų įvykę, – ironiškai pakartoju jo žodžius. – Na, nesi toks kietas, kad tau tai lengvai pavyktų.