Beveik niekada

21

– Ar mes tikrai važiuojam 55-uoju? – jau sutemus klausiu Endriaus, nes gan seniai nei viena, nei kita kryptimi nebuvo matyti nė vienos mašinos.

Pro langą skrieja tik nesibaigiantys laukai, medžiai ir kur ne kur viena kita karvė.

– Taip, mažule, mes vis dar lekiam 55-uoju. Esu tuo tikras.

Iškart po jo žodžių mums prieš akis švysteli kelio ženklas su nuoroda, patvirtinančia, kad mes tikrai esame 55-ajame greitkelyje.

Atšlyju nuo Endriaus rankos, kur pastarąją valandą gulėjo mano galva, ir pradedu miklinti rankas, kojas ir nugarą. Pasilenkusi į priekį trinu apstingusias blauzdas ir man atrodo, kad visi kūno raumenys ant kaulų sukietėjo lyg cementas.

– Nori išlipti ir pamankštinti kojas? – klausia Endrius.

Jo veidas skendi prietemoje, apšviestas tik blausios melsvos švieselės. Tamsoje dar labiau išryškėja dailūs skruostų kontūrai.

– Taip, – atsakau ir pasilenkusi arčiau prietaisų skydelio bandau pro langą įžiūrėti kraštovaizdį. Be abejonės, vien laukai ir medžiai – o, štai ir dar viena karvė. Galėjau numanyti. Bet paskui pakeliu akis į dangų. Dar labiau prisiploju prie prietaisų skydelio ir žiūriu į juodame danguje spindinčias žvaigždes, pastebiu, kad jos puikiai matomos, kad jų čia nepaprastai daug ir kad aplinkui toli toli nematyti jokio kito šviesos šaltinio.

– Nori išlipt ir pasivaikščiot? – klausia jis ir laukia mano atsakymo.

Šį tą sugalvojusi nusišypsau jam ir linkteliu.

– Taip, būtų išties nuostabu – ar turi bagažinėje kokį patiesalą?

Jis smalsiai žiūri į mane.

– Taip, turiu, visada vežiojuos su būtiniausiais daiktais avarijos atveju. O kodėl klausi?

– Na, gal nuskambės ir nuvalkiotai, – tariu jam, – bet aš visada svajojau apie vieną dalyką. Ar tau teko kada nors miegoti po žvaigždėmis?

Man truputį nesmagu šito klausti, nes tai tikrai nuvalkiota, o Endriui nė iš tolo nebūdingi įprasti ir nuvalkioti dalykai.

Jo veidą nušviečia maloni šypsena.

– Jeigu atvirai, tai ne. Man dar tikrai niekada neteko miegoti po žvaigždėmis. Ar tik neperši man romantiškų minčių, Kemrina Benet? – ir valiūkiškai dėbteli į mane.

– Ne! – nusijuokiu. – Baik, aš visai rimtai. Tiesiog manau, kad dabar tam puikiausia proga. – Skėsteliu rankom į priekinį langą. – Tik pažvelk, kokie laukai.

– Taip, bet negi tiesim paklodę vidury medvilnės ar kukurūzų lauko? – nustemba jis. – Be to, šiuose laukuose dažniausiai būna iki kulkšnių vandens.

– Tik ne tuose, kur želia žolė ir primėtyta karvės bombų, – atšaunu.

– Nori miegoti lauke, kur šika karvės? – atsainiai, bet akivaizdžiai juokaudamas klausia jis.

Prunkšteliu.

– Ne. Tik ant žolės. Nagi… – paskui bandau paerzinti: – Negi išsigandai paprasto mažo karvašūdžio?

– Cha cha, – purto galvą. – Kemrina, mažų karvašūdžių nebūna.

Prisislenku prie jo ir padedu galvą jam ant kelių. Papučiu lūpas ir žiūriu jam į akis.

– Labai prašau, – suklapsiu akimis.

Ir beviltiškai bandau nekreipti dėmesio į tai, į ką remiasi mano pakaušis.