Beveik niekada

Kemrina

Išgirstu Endrių beldžiant į duris. Staigiai trukteliu į save oro, palaikau gerą minutę plaučiuose ir vienu kvėptelėjimu išpučiu. Kartu nupučiu ir ant veido užkritusius iš kasos išsipešusius plaukus. Tai pasirengimas laikytis tvirtai ir nepalūžti.

Tarsi nieko nebūtų įvykę, kurgi ne.

Galiausiai atidarau duris ir pamačiusi jį stovint tokį ramų – ir geidžiamą, – neištveriu ir susileidžiu. Na, ne taip pasakiau – mane išpila raudonis, toks karštas, kad, atrodo, veidas liepsnote liepsnoja. Nudelbiu žvilgsnį į grindis, nes jeigu pakelsiu galvą ir pažiūrėsiu į jo besišypsančias akis bent sekundę ilgėliau, tai širdis tikrai suvirpės.

Po kelių sekundžių susivokiu, kad reikia pakelti galvą.

Dabar jis šypsosi plačiau ir iškalbingiau.

Ei! Mano galva, tokia išraiška iškalbingesnė už žodžius!

Endrius nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, įvertina, ar jau pasirengusi į kelią, tada lošteli galvą atgal ir su plačia šypsena veide paragina:

– Važiuojam.

Pasičiumpu kuprinę, rankinuką ir išseku paskui jį.

Susėdus į automobilį iš visų jėgų stengiuosi negalvoti apie patį geriausią mano gyvenime oralinį seksą ir ieškau kitų temų, kuriomis galėtume pasiplepėti. Šiandien jis kvepia itin maloniai: švaria oda, muilu ir kažkokiu šampūnu. Bet man nuo to nė kiek ne geriau.

– Ką darysim? Ir toliau važinėsim po motelius ir stoviniuosim pakelės blyninėse?

Man tas visiškai tinka, bet aš bandau įsprausti prasmę žodyje „pakelės“.

Endrius užsisega saugos diržą ir užveda variklį.

– Ne, turiu geresnį pasiūlymą, – atsisuka į mane.

– Šit kaip? – nustembu. Mane pagauna smalsumas. – Sulaužai pagrindinę mūsų kelionės taisyklę ir jau iš anksto kuri maršrutą?

– Ei, jeigu atvirai, ta taisyklė visai nerimta, – pareiškia jis, paneigdamas faktą.

Mes išvažiuojam iš stovėjimo aikštelės ir senovinis „Chevelle“ įsuka į greitkelį.

Endrius mūvi tuos pačius juodus šortus su daug kišenių kaip ir vakar, ir mano akis nejučia užkliūva už jo kietų kaip akmuo blauzdos raumenų, už pėdos, atsargiai spaudžiančios greičio pedalą. Tamsiai mėlyni marškinėliai puikiai aptempia pečius, pro audinį aiškiai matyti išsišovę raumenys.

– Tai koks tavo planas?

– Naujasis Orleanas, – šypsodamasis atsako jis. – Iki jo penkios su puse valandos kelio.

Mano veidas nušvinta.

– Aš dar niekada nebuvau Naujajame Orleane.

Jis nebyliai šypsosi, tarsi labai džiaugtųsi galimybe pirmas aprodyti man miestą. Aš džiaugiuosi nė kiek ne mažiau už jį. Tačiau iš esmės man nesvarbu, kur važiuosim, tegu ir į uodų pilnas Misisipės pelkes, kad tik Endrius būtų šalia.

Per dvi valandas išsėmus atsitiktines pokalbių temas, kurios buvo tik priežastis nekalbėti apie tai, kas nutiko vakar, nusprendžiu pirmoji pralaužti ledus. Ištiesiu ranką ir išjungiu radijo imtuvo garsą. Endrius smalsiai sužiūra į mane.

– Žinok, aš pirmą kartą gyvenime ištariau tau tuos žodžius, – pagaliau išpyškinu.

Endrius plačiai šypsosi, jo ranka nuslysta vairu žemyn ir dabar jis atsainiai vairuoja tik keliais pirštais. Atrodo visai atsipalaidavęs, kairė ranka ilsisi ant durelių palei stiklą, kairys kelis sulenktas ir pakeltas, o dešinė koja spaudžia akceleratoriaus pedalą.

– Betgi tau patiko, – sako jis. – Na, tarti tuos žodžius.

Hm, vakar nebuvo nieko, kas man nebūtų patikę.

Mano veidas tik truputį nukaitęs.

– Taip, iš tiesų patiko, – prisipažįstu.

– Tik nesakyk, kad niekada anksčiau mylintis tau neužeidavo noras imti ir garsiai tai pasakyti, – spiria Endrius.

Sudvejoju.

– Jeigu atvirai, tai užeidavo, – piktokai dirsteliu į jį, – bet tikrai nesėdžiu sudėjus rankų ir nesvajoju vien apie tai; kartais tik šmėsteli, ir tiek.

– Kodėl to nedarei anksčiau, net jeigu ir norėjai? – klausinėja jis, nors, man atrodo, ir taip jau žino visus atsakymus.

Gūžteliu pečiais:

– Turbūt gėdijausi.

Jis tyliai nusijuokia ir vėl pakėlęs ranką suima vairą, laiko tvirtai ir patikimai, nes šiuo metu greitkelis daro vingį.

– Turbūt galvodavau, kad taip kalba Dominika Starla ar Sainamon Drims filmuose „Teisėtas išpjaustymas“ ar „Penktadienio gražuolės“9.

– Matei šituos filmus?

Staigiai atsisuku į jį ir net žiopteliu:

– Ne! Aš… aš nežinau, ar iš viso tokie yra, tiesiog pati sugalvojau.

Endrius žaismingai šypsosi.

– Aš irgi nežinau, – pritaria jis ir aš vos nemirštu iš gėdos. – Bet neabejoju, kad yra. Ir dar puikiai suprantu, ką norėjai tuo pasakyti.

Lengviau atsikvėpiu.

– Na, tavo žiniai, tai užveda, – sako jis.

Dar labiau nukaistu. Galėtų tas raudonis ir nenueiti, nes jaučiu, kad šalia jo kasdien vis daugiau raudonuoju.

– Manai, kad pornožvaigždės yra geidžiamos? – viduje net susigūžiu vildamasi, kad jis atsakys neigiamai.

Endrius papučia lūpas ir taria:

– Nelabai. Matai, aistras kelia tai, ką jos daro.

Suraukiu kaktą.

– Ir ką jos daro?

– Na, kai tą daro Dominika Starla… – pasigauna jis šitą vardą, – tai ji tiesiog nori patenkinti eilinio vaikino įgeidžius. – Žalių akių žvilgsnis įsminga į mane. – O tam vaikinui nieko daugiau ir nereikia, tik jos veiduko savo klyne. – Vėl nusuka akis į kelią. – Bet kai tai daro… na, nežinau… miela, patraukli ir visai nepasileidusi mergina, vaikinui kyla noras turėti ją visą, o ne tik galvą sau tarp kojų. Ir tikriausiai jis apie tai net negalvoja, bent jau gilesne prasme.

Be jokios abejonės jo žodžiuose užčiuopiau slaptą reikšmę ir jis tą tikriausiai irgi pastebėjo.

– Mane tai varė iš proto, – sako jis, remdamas mane žvilgsniu, – sakau tam, kad žinotum.

Paskui greitai nusisuka ir apsimeta įdėmiai sekąs kelią. Gal nenori, kad priekaištaučiau „užvedus apie tai kalbą“, betgi aš pati viską ir pradėjau. Prisiimu visą kaltę ir nė kiek nesigailiu.

– O kaip tu? – klausiu nutraukdama trumpam stojusią tylą. – Ar bijojai kada nors išbandyti intymiame gyvenime tai, apie ką kartais pagalvodavai?

Pamąstęs Endrius sako:

– Taip, kai buvau jaunesnis, kokių septyniolikos. Bet aš tuomet bijojau neišbandytų dalykų su merginom, nes žinojau, kad jos…

– Ką jos?

Jis meiliai šypteli, sučiaupia lūpas ir aš ūmai pajuntu, kad tuoj rėžtels kokį palyginimą.

– Jaunos merginos, bent jau tos, su kuriomis draugavau, bodėjosi viskuo, kas būdavo nors kiek neįprasta. Jos turbūt buvo iš dalies panašios į tave. Slapčia žavėjosi sueitim, kitokia negu misionieriaus poza, bet bijodavo pasakyti garsiai. O tokiam amžiuje rizikinga imti ir išrėžti: „Ei, duokš patvarkysiu tave per užpakalį“, nes didelė tikimybė, kad mergina išsigąs ir palaikys tave seksualiniu iškrypėliu.

Pro mano lūpas išsprūsta juokas.

– Taip, ko gero, tu teisus, – pritariu jam. – Kai buvau jaunesnė, man būdavo klaiku klausytis Natali pasakojant, ką ji leisdavo Deimonui su ja išdarinėti. Man tai pradėjo darytis įdomu tik po to, kai būdama aštuoniolikos praradau nekaltybę, bet… – mano balsas nuslopsta, nes aš nejučia prisiminiau Ijaną. – …bet net ir paskui man būdavo nejauku. Norėdavau… a…

Man ir dabar nejauku apie tai kalbėti.

– Nagi, sakyk, nebijok, – ragina Endrius nė trupučio nesišaipydamas. – Jau turėtum žinoti, kad manęs niekuo nenustebinsi.

Tai mane truputį pribloškia (ir priverčia smarkiau plakti širdį). Negi man ant veido užrašyta, kad bijau pasirodyti prieš jį ne iš geriausios pusės? Jis man meiliai nusišypso, tarsi patikindamas, kad nors ir ką jam pasakočiau, vis tiek niekas nesumenkins mano įvaizdžio jo akyse.

– Gerai. Jeigu pasakysiu, ar nepalaikysi to tam tikru kvietimu?

Gal tai ir yra kvietimas, nors ir pati dar gerai nežinau, ar tikrai norėčiau, kad taip atsitiktų. Tikrai ne dabar, o gal net ir kada nors vėliau. Nežinau…

– Prisiekiu, – sako jis visai rimtai ir nė kiek neįsižeidęs. – Tikrai taip nepamanysiu.

Giliai atsikvėpiu.

Ak! Negaliu patikėti, kad rengiuosi jam atverti širdį. Niekada niekam to nepasakojau, na, nebent tik Natali, bet ir tai apylankom.

– Agresija. – Nutylu, nes man gėda toliau ką nors sakyti. – Dažniausiai svajodama apie seksą, aš…

Jo akys sužibo! Vos tik ištariau „agresija“, jo veide tarsi kažkas spragtelėjo, atrodo, lyg… ne, juk to negali būti…

Pastebėjus mano nuostabą, jo žvilgsnis tampa švelnesnis.

– Kalbėk, – paragina Endrius ir vėl man maloniai šypsosi.

Aš taip ir padarau, nes dėl kažkokios neaiškios priežasties man tapo drąsiau nei prieš kelias sekundes.

– Aš dažnai įsivaizduoju, kad su manim elgiamasi… brutaliai.

– Tave užveda šiurkštus seksas, – ramiai konstatuoja jis.

Linkteliu.

– Užveda tik mintyse, nes iš tiesų dar nesu tokio patyrusi. Bent jau tokio, kokį įsivaizduoju.

Jis, regis, truputėlį nustebo, o gal taip reiškia pasitenkinimą?

– Turbūt ne veltui tau prisipažinau vis susidedanti su romiais vaikinais.

Paskui man staiga topteli: Endrius jau Vajominge sumojo, ką turiu galvoje sakydama, kad „vis susidedu su romiais vaikinais“. Pati to nesuvokdama iš esmės prisipažinau, kad visos mano draugystės buvo nesėkmingos dėl to, kad nepatenkindavau savo lūkesčių. Jis turbūt iki šios akimirkos negalėjo tiksliai pasakyti, kokia prasme mano vaikinai būdavo „romūs“, bet jau tada anksčiau už mane sumetė, kad man reikia kažko kito.

Tačiau Ijaną aš mylėjau, ir man dabar nesmagu galvoti apie jį šitaip. Ijanas buvo seksualiai romus, todėl bet kokios neigiamos mintys apie jį verčia mane jaustis kalta.

– Vadinasi, tau patinka, kai pešami plaukai… – jis pradeda lyg ir klausimu, bet vėliau, pastebėjęs mano klausiamą išraišką, nutyla.

– Taip, net dar agresyviau, – pasufleruoju versdama jį užbaigti mintį už mane. Man ir vėl darosi nejauku.

Endrius sukteli smakrą į mane, kilsteli antakius ir klausia:

– Kaip? Pala. Kaip agresyviai?

Nugurgiu seilę ir nusisuku nuo jo.

– Turbūt su jėga. Na, ne prievartauti ar kaip nors ekstremaliai, panašiai į prievartavimą, bet aš, ko gero, turiu seksualinio nuolankumo kompleksą.

Po šių žodžių Endrius irgi negali pažvelgti man į akis.

Vogčiom žvilgtelėjusi į jį pamatau, kad jis truputį nustebęs, žvilgsnis paslaptingai įsitempęs. Adomo obuolys keliskart sukruta aukštyn žemyn jam ryjant seiles. Abiem rankom laiko suėmęs vairą.

Nusuku kalbą kitur.

– O tu man taip ir nepasakei, ko bijodavai prašyti savo merginų, – šypteliu jo pusėn, tikėdamasi sugrąžinti nerūpestingą nuotaiką, kokia tvyrojo anksčiau.

Endrius nusiramina ir atsisuka į mane.

– Pasakiau, – sako jis ir kiek palūkėjęs priduria: – Analinio sekso.

Kažkodėl jaučiu, kad jis bijodavo prašyti visai ne to. Negaliu tiksliai įvardyti kodėl, bet man atrodo, kad šitas prisipažinimas – tik dūmų užsklanda. Betgi kodėl Endriui būtų nesmagu prisipažinti tiesą? Juk kaip tik jis padeda man dorotis su seksualinėmis problemomis. Man atrodė, kad kas jau kas, o Endrius tai tikrai nebijotų nieko prisipažinti, ir štai dabar pradedu tuo abejoti.

Gaila, kad nesugebu skaityti jo minčių.

– Na, nori tikėk, nori ne, – tariu dirstelėjusi į jį, – bet mudu su Ijanu kartą tai pabandėm, bet man žiauriai skaudėjo, todėl neverta nė aiškinti, kad tai buvo tikrai tik vieną kartą.

Endrius negarsiai nusijuokia.

Paskui jis ima dairytis į kelio ženklus ir, regis, jo galvoje gimsta skubotas sprendimas. Mes nuvažiuojam nuo greitkelio ir pasukam į kitą. Dabar abipus driekiasi platūs laukai – medvilnės, ryžių, kukurūzų ir dar nežinia kokie. Aš visai nepažįstu lauko kultūrų, na, nebent tik kelias pagrindines. Žinau, kad medvilnė balta, o kukurūzai auga aukšti. Mes važiuojam ištisas valandas, kol saulė ima slinkti vakarop, o tada Endrius sukteli į šalikelę. Pakelės žvyras sugurgžda po automobilio ratais.

– Pasiklydom? – klausiu jo.

Jis palinksta prie manęs ir ištiesia ranką prie daiktadėžės. Alkūne ir apatine rankos dalimi atsiremia man į koją, atidaro dangtelį ir išsiima visai nučiupinėtą kelių žemėlapį. Sulankstytas bet kaip, panašu, kad kaskart išlanksčius niekada nebuvo sulenktas taip, kaip turėtų. Endrius išskleidžia žemėlapį ir pasidėjęs ant vairo įdėmiai žiūri, vesdamas per jį pirštu. Įsikanda dešinę pusę žando ir įtartinai sučepsi lūpomis.

– Pasiklydom, ar ne?

Mane ima juokas; ne iš jo, o apskritai iš šitos situacijos.

– Tu kalta, – sako jis apsimesdamas rimtas, bet jam tai nepavyksta, nes akys išdavikiškai šypsosi.

Aš garsiai atsidūstu.

– Ir kodėl gi aš kalta? – klausiu. – Juk vairas tavo rankose.

– Na, jeigu nebūtum blaškiusi manęs savo kalbomis apie seksą ir slapčiausias aistras, pornografiją ir tą kekšę Dominiką Starlą, tai jau seniai būčiau pamatęs, kad pasukau į 20-ąjį, užuot toliau važiavęs 59-uoju. – Endrius pabaksnoja pirštais per žemėlapio vidurį ir palingavęs galvą priduria: – Dvi valandas mynėm ne ta kryptimi.

– Dvi valandas? – mane suima juokas ir aš plekšteliu delnu per prietaisų skydelį. – O tu tik dabar pamatei?

Tikiuosi, jo ego smarkiai neužgavau. Be to, aš juk nei supykusi, nei nusiminusi, man nesvarbu – galim neteisinga kryptimi važiuoti nors dešimt valandų.

Endrius atrodo įsižeidęs. Esu tikra, kad apsimeta, bet aš pasinaudoju proga ir padarau tai, apie ką svajojau nuo tos akimirkos, kai mudu gulėjom po lietumi ant automobilio stogo Tenesyje. Pasisuku šonu, atsisegu saugos diržą ir nusliuogiu sėdynės kraštu prie jo. Truputį nustebęs Endrius žiūri į mane, bet paskui pakelia ranką ir leidžia man prisiglausti prie jo šono.

– Aš tik erzinu tave, kad bijau pasiklysti, – sakau ir padedu galvą jam ant peties. Man truputį neramu, bet jo ranka nusileidžia ir apkabina mane.

Kaip gera štai taip sėdėti šalia jo. Per daug gera…

Nuduodu nejaučianti, kaip mums abiem malonu taip sėdėti, o jis dedasi abejingas kaip anksčiau. Žiūriu kartu su juo į žemėlapį, pirštu vedu naujuoju maršrutu.

– Galim važiuoti štai šituo keliu, – pasiūlau braukdama pirštu į pietus, – ir 55-uoju greitkeliu pasiekti Naująjį Orleaną. Ar ne?

Kilsteliu galvą, kad pažvelgčiau jam į akis, ir man širdis suspurda krūtinėje, nes pamatau, kad mūsų veidai visai arti vienas kito. Nusišypsau ir laukiu jo atsakymo.

Jis man irgi nusišypso, bet kažkodėl jaučiu, kad negirdėjo, ką jam sakiau.

– Taip, pasuksim į 55-ąjį.

Jo akys, klaidžiojusios mano veidu, apsistoja prie lūpų.

Paimu žemėlapį ir pradedu lankstyti, paskui įjungiu radiją, o Endrius nuima nuo manęs ranką ir įjungia pavarą.

Kai išvažiuojam į kelią, jis uždeda man ant šlaunies delną ir mudu taip važiuojam ilgai ilgai, pakelia jį tik tuomet, kai reikia smarkiau pasukti vairą ar paieškoti muzikos, bet paskui ir vėl padeda atgal.

Ir man norisi, kad jis tai darytų.

9 Amerikietiški pornografiniai filmai „Legally Boned“ ir „Friday Nigh Dikes“.