Beveik niekada

9

Negaliu patikėti, kad ji užvedė kalbą apie tėvą. Ne, dėl to visai nepykstu, tiesiog stebiuosi, kad jai rūpi apie jį klausinėti. Kad apskritai jį prisiminė. Nekamantinėjo manęs, kuo verčiuosi, kad suskaičiuotų mano uždirbamus pinigus, neprunkštė, neraudo ir nevaidino kvailutės liesdama mano tatuiruotes, ir tai darydama neieškojo dingsties paliesti mane. Siaubingas bodėjimasis. Na taip, nebloga būtų dingstis, jeigu nori parsiversti į lovą – taip viskas paprasčiau, – bet kažkodėl labai džiaugiausi, kad Kemrina to nepadarė.

Kas, po galais, šita mergina?

Ir kodėl mano galvoje sukasi tokios mintys?

Ji užmiega anksčiau už mane, atrėmusi galvą į autobuso stiklą. Bandau atsispirti norui žiūrėti į ją, bet vis tiek matau, kokia miela ir nekalta ji man atrodo, ir dėl to aš tik dar labiau noriu ją saugoti.

Tas iškrypėlis liovėsi į ją spoksojęs, kai pamatė, kad per paskutinį sustojimą laukimo salėje mudu sėdėjom drauge. Vyriškai kalbant, jis dabar ją regi kaip „mano teritoriją“, mano nuosavybę. O tai jau gerai, nes tai reiškia, kad nelįs prie jos tol, kol būsime kartu. Deja, jeigu po teisybei, tai mes būsime drauge tik iki Vajomingo, o tai mane labai gąsdina. Tikiuosi, kad tas senis persės į kitą autobusą, kol mudu su Kemrina pasuksime skirtingais keliais. Nuo čia iki Denverio dar dvi tarpinės poilsio stotelės, todėl aš velniškai tikiuosi, kad Denveryje jis išlips ir nebegrįš, o jeigu sugrįš, teks nenuleisti nuo jo akių iki pat Vajomingo.

Iki Aidaho jis tikrai nenuvažiuos. Nudėsiu tą šiknių kaip šunį.

Nutilusiam autobuse spoksau į tamsą. Vyriokas užmigo atrėmęs galvą į kraštinės sėdynės atlošą. Greta jo prie lango sėdi moteris, bet per sena, kad jis kreiptų į ją dėmesį. Jam patinka jaunos, turbūt net labai jaunos. Mane net ima pykinti pagalvojus, ką jis jau galbūt yra padaręs jaunoms merginoms.

Nors autobusas visąlaik garsiai burzgia, metaliniais jo šonais švilpia vėjas, o guminiams ratams greitai riedant asfaltu nuolat girdėti gurgždėjimas, galingas variklis įkyriai ūžia, nes jam tenka traukti keliu didžiulę metalo krūvą, šiaip viduje ramu. Kone tylu. Na, taip tylu, kaip gali būti važiuojant autobusu.

Susikišu į ausis MP3 grotuvo kištukus ir įsijungiu, pasirenku funkciją „Išmaišytai“. Kas pasigirs? Kas gi pasigirs? Paprastai pirmoji daina užduoda man nuotaiką. Šiame daikčiuke telpa per tris šimtus dainų. Trys šimtai skirtingų nuotaikų. Sakyčiau, mano grotuvas man pataikauja, nes dažniausiai pirma daina būna arba grupės „Kansas“ gabalas „Dulkės vėjyje“, arba „Zeppelin“ – „Pakeliui į Kaliforniją“, arba kas nors iš „The Eagles“.

Kantriai laukiu, į dainų sąrašą nežiūriu, tarsi žaisčiau spėliones ir nenorėčiau savęs apgaudinėti. O, puikiai parinkta. „Aerosmith“ daina „Pasvajokime“. Atremiu galvą į kėdės atlošą ir užsimerkiu. Pats nepajuntu, kaip pirštu nevalingai spusčioju garso pritildymo mygtuką. Aš juk nenoriu prižadinti Kemrinos.

Atmerkiu akis ir matau, kaip net per miegus ji smarkiai spaudžia ant kelių pasidėtą kuprinę. Įdomu, kas joje galėtų būti, pagalvoju. Gal ten esantys daiktai galėtų man daugiau apie ją papasakoti. Gal ten yra kaip tik tai, kas padėtų sužinoti apie ją tiesą.

Bet tiek to. Vajominge mes išsiskirsime ir ji turbūt net mano vardo neprisimins. Tačiau aš žinau, kad taip bus geriau. Mano gyvenimo istorija labai sudėtinga, o jai, kaip draugei, nebūtina dalytis šita našta. Niekam to nelinkėčiau.

Žemas, melodingas Stiveno Tailerio balsas mane beveik užmigdo. Bet pasigirdus tam jo spiegimui plonu balsu palaukiu, kol nutils, ir tada visą kelią ramiai snaudžiu.

– Ei, žmogau, – staiga išgirstu balsą.

Kažkas man smarkiai spaudžia petį. Atsibundu ir matau Kemriną, savo mažomis rankutėmis stumiančią mane nuo savęs. Juokingai atrodo iš ryto atsibudusiame veide kreivas žvilgsnis, kai ji iš visų jėgų bando mane nustumti, bet esu toks sunkus, kad neįstengia nė pajudint.

– Atleisk, – atsiprašau vis dar iki galo neatsibudęs. Sutrikęs atsisėdu tiesiai ir pasičiupinėju kietą kaip pliauska sprandą. Visai nenorėjau, kad mano galva atsidurtų ant jos peties, bet aš dėl to taip labai nesikremtu, kaip ji nuduoda esanti. Galvą dedu, kad apsimetinėja. Labai stengiasi neprajukti.

Nieko, aš jai padėsiu.

Plačiai nusišypsau.

– Tau labai juokinga? – klausia ji nustebusi. Dailioje kaktoje suraukia antakius.

– Taip, man iš tiesų labai juokinga, – šypsausi nuo ausies iki ausies, ir galiausiai jos veidą taip pat nušviečia švelni šypsena. – Bet vis tiek atleisk man. Tikrai.

Kalbu iš širdies. Ji primerkia vieną akį ir pašnairuoja į mane, spėlioja, ar tikrai kalbu nuoširdžiai. Mane tai labai žavi.

Nusisuku nuo jos ir iškėlęs virš galvos rankas imu rąžytis, paskui nusižiovauju.

– Fe, kaip bjauru! – sako ji, bet tas žodis manęs nebestebina. – Tau dvokia iš burnos kaip iš arklio užpakalio.

Garsiai nusijuokiu ir atšaunu:

– Po galais, mergyt, iš kur tau žinoti, kaip dvokia arklio užpakalis?

Tai ją užčiaupia. Aš vėl nusijuokiu ir, įmetęs MP3 grotuvą į kelionkrepšį, susirandu jame dantų pastos tūtelę, atvožiu dangtelį ir, išspaudęs truputėlį, nugriebiu liežuvio galiuku, gerai pavolioju po burną ir nuryju. Aišku, Kemrina stebi mane su pasidygėjimu, bet aš kaip tik to ir siekiau.

Didžioji autobuso keleivių dalis, regis, pabudo anksčiau už mane. Pats stebiuosi, kaip taip ilgai išmiegojau ir nė karto neatsibudau, kad pakeisčiau kūno padėtį į patogesnę, ko niekada nepavyksta padaryti.

Laikrodis rodo dvi minutes po devintos.

– Kur mes dabar esam? – klausiu žiūrėdamas pro langą, prie kurio sėdi Kemrina, ir dairydamasis kokių nors kelio ženklų.

– Iki Denverio dar keturios valandos kelio, – atsako ji. – Vairuotojas ką tik pranešė, kad po dešimties minučių stosim pailsėti.

– Puiku, – tariu ir ištiesęs koją iškišu ją į tarpą. – Reikia pasivaikščiot. Sustingau į kuolą.

Pastebiu, kad ji šypsosi, bet greitai nusisuka į langą. „Sustingau į kuolą.“ Aišku. Jos galvoj – irgi „plaukuotos“ mintys. Apie tai pagalvojęs, net garsiai nusijuokiu.

Kito sustojimo vieta nė kiek nesiskiria nuo prieš tai buvusių. Abiejose kelio pusėse kelios degalinės ir du greito maisto restoranai. Negaliu patikėti, kad šitos merginos dėka imu svarstyti, ar verta ten eiti, ką anksčiau būčiau daręs nė nesudvejojęs. Sunku pasakyti, kaip iš tiesų yra: ar dėl to, kad noriu jai įrodyti, jog galiu, kai noriu, pasirinkti ir sveikesnį maistą, ar dėl to, kad bijau, jog ji vėl mane apšauks.

Pala pala. Kieno galva sprendžiamas šitas klausimas?

Aiškiai jos. Po paraliais!

Visi kulniuojam iš autobuso, Kemrina žengia prieky manęs. Apėjusi autobusą iš priekio, stabteli, grįžteli atgal ir susidėjusi ant krūtinės rankas, sučiaupusi lūpas žiūri į mane.

– Na, jeigu tokia protinga, – prabylu kaip koks trečiaklasis, – pažiūrėsim, ar tau katroj iš šitų skylių pavyks rasti kokio nors sveikesnio maisto nei šūde pamirkytas gumos gabalas.

Vienam jos lūpų kamputy susirango šypsena.

– Ot ir pažiūrėsim, – priima mano mestą iššūkį.

Nuseku jai įkandin į milžinišką degalinės parduotuvę, o ji pirmiausia patraukia prie gėrimų šaldytuvų. Kaip ta blondinė iš televizijos žaidimo (nežinau kokio, nes tokių nežiūriu, bet visi tą blondinę žino), Kemrina skėsteli rankomis į šaldytuvo duris, tarsi pirmą kartą supažindindama mane su vaisių sulčių ir geriamo vandens pasaulio turtais.

– Kaip matai, galima rinktis iš gausybės visokiausių sulčių, – tikru TV žaidėjos balsu taria ji. – Bet kokios sultys yra geriau už limonadą. Rinkis.

– Aš sulčių nemėgstu.

– Nenusišnekėk. Žiūrėk, kokia čia jų gausa. Neabejoju, kad rasi tai, ką tavo skrandis mielai suvirškins.

Paskui ji žengia porą žingsnių atgal ir parodo kelias dešimtis įvairaus skonio geriamo vandens buteliukų, išrikiuotų už kitų durų.

– O čia vanduo, – sako ji. – Tik nelabai tikėtina, kad toks kaip tu galėtų gerti paprastą vandenį.

– Ne, būtų didžiausia kvailystė.

Iš esmės aš nieko prieš gerti ir vandenį, bet man patinka mūsų pradėtas žaidimas.

Ji šypsosi, nors stengiasi atrodyti rimta.

Suraukęs nosį žiūriu į ją, papučiu lūpas ir imu dirsčioti tai į ją, tai į sultis.

Sunkiai atsidusęs žengiu prie sulčių šaldytuvo, apmetu akimis įvairiausias jų rūšis bei skonius ir pagalvoju, kokio velnio toks didelis braškių, kivių ar braškių ir kivių pasirinkimas. Man nepatinka nei viena, nei kita.

Galiausiai atsidarau dureles ir pasiimu paprastas apelsinų sultis.

Ji net krūpteli.

– Kas? – klausiu įsitvėręs durelių rankenos.

– Apelsinų sultimis užgerti maistą nėra sveika.

Garsiai atsidūstu ir įremiu žvilgsnį į ją.

– Išsirinkau sultis, o tu sakai, kad jos nesveika.

Norėčiau nusijuokti, bet knieti priversti ją pasijusti kalta.

Regis, man pavyksta. Mergina susiraukia.

– Na, matai… Šiose sultyse yra daug vitamino C ir jos tinka gerti vienos, bet po jų tik dar labiau troškins.

Dabar ji tikrai atrodo susikrimtusi, kad mane užgavo, ir mane tai ganėtinai nustebina. Nusišypsau. Ji man atsako tuo pačiu.

Ji šypsosi man it velniūkštis.

O, kokia ji šauni…