Beveik niekada

11

Dabar prisiminiau dar vieną priežastį, kodėl nemėgstu limonado: nuo jo mane verčia dažniau šlapintis. Vien pagalvojusi, kad reikės tupėti ankštoje kaip degtukų dėžutė autobuso tualeto kabinoje, kaip kulka šaunu į stoties išvietę. Pakeliui išmetu šiukšlių dėžėn pusiau nugertą skardinėlę.

Praėjusi pro pirmąsias tris kabinas, nes jose baisiai prišnerkšta, užsirakinu ketvirtojoje ir pasikabinu kuprinę su rankinuku ant kablio mėlynų durų viršuje. Ant klozeto pasitiesiu storą sluoksnį tualetinio popieriaus, kad nepasigaučiau kokios bacilos ir, skubiai atlikusi reikalą, pasirengiu sunkiausiajai daliai. Viena koja prispaudusi klozeto kraštą, kad dėl jutiminių daviklių nepradėtų žliaugti vanduo, užsisegu džinsų sagą, nusikabinu nuo kablio savo daiktus ir atsidarau kabinos duris, tebelaikydama vieną koją ant klozeto krašto.

O tada skubiai iššoku iš kabinos, kad neaptėkštų plūstelėjęs vanduo.

Kaltinkit mitų griovėjus. Kelis mėnesius negalėjau atsigauti po laidos, kurioje savo akimis mačiau, kad tualete iš tiesų gali aptėkšti nematoma čiurkšlė mikrobų, paleistų su nuplaunama vandens srove.

Tualetuose apšvietimas gerokai blausesnis nei laukimo salėje. Man virš galvos mirksi viena lemputė. Ant sienos kampe du vorai slepiasi už voratinklio spąstuose nugaišusių musių. Čia baisiai dvokia. Prieinu prie veidrodžio ir akimis ieškau sauso lopinėlio ant praustuvo, kur galėčiau pasidėti savo daiktus, ir nusiplaunu rankas. Na va! Nėra popierinių rankšluosčių. Vienintelis būdas išsidžiovinti rankas – pakišti jas po tuo bjauriu, ant sienos kabančiu džiovintuvu, kuris paprastai ne tik nenudžiovina rankų, bet dar daugiau jas aptaško. Jau noriu šluostytis rankas į džinsus, bet staiga nuspaudžiu didžiulį sidabrinį mygtuką ant džiovintuvo ir šis garsiai kriokdamas atgyja. Krūpteliu. Nekenčiu šito garso.

Kol neva džiovinuosi rankas po juo (nors gerai žinau, kad paskui vis tiek teks jas šluostytis į džinsus), mano akis užkliūva veidrodyje už kažkokio tamsaus judančio šešėlio man už nugaros. Staigiai grįžteliu atgal ir tą pačią akimirką išsijungia džiovintuvas, patalpoje stoja visiška tyla.

Tualeto tarpdury stovi vyras ir žiūri į mane.

Širdis apmiršta, burna išdžiūva.

– Čia moterų tualetas, – sakau jam.

Metu akį į savo krepšius ant praustuvo. Ar turiu kokį nors ginklą? Taip. Laimė, įsimečiau peilį. Bet iš jo mažai naudos, nes guli už kelių žingsnių užsegtoje kuprinėje.

– Atsiprašau, apsirikau. Maniau, vyrų.

Puiku. Atsiprašymas priimtas. O dabar tuojau pat iš čia nešdinkis.

Bet vyras, avintis senais purvinais sportbačiais ir mūvintis išblukusiais džinsais su dažų dėmėmis ant šlaunų, stovi vietoje ir nejuda. Tai jau negerai. Jeigu jis iš tiesų apsirikęs ne ten užėjo, be abejonės turėtų susigėsti ir pabrukęs uodegą sprukti lauk.

Drąsiai einu prie savo krepšių ant praustuvo ir akies krašteliu pastebiu, kaip jis žengia kelis žingsnius artyn manęs.

– Aš… aš nenorėjau jūsų išgąsdinti, – sako jis.

Greitai atsegu kuprinę ir puolu ieškoti joje peilio, nė sekundei neišleisdama iš akių to vyro.

– Pamačiau jus autobuse, – kalba jis ir vis artinasi prie manęs. – Mano vardas Robertas.

Staigiai grįžteliu į jį.

– Klausykit, jums nederėtų čia būti. Tokiems pokalbiams čia ne vieta, ir aš patariu jums išeiti. Tuojau pat.

Pagaliau užčiuopiu peilį ir tvirtai suspaudžiu saujoj, slėpdama ranką kuprinėje. Pirštais paliečiu mažą, smulkų metalinį mygtuką, kurį spustelėjus iššauna geležtė. Girdžiu, kaip ji spragteli ir užsitvirtina.

Vyras sustoja priešais mane už kelių žingsnių ir šypsosi. Juodi riebaluoti jo plaukai žvilga sušukuoti aukštyn. Taip, dabar prisimenu; jis važiuoja su manim visais autobusais nuo pat Tenesio.

Dieve mano, negi jis visą laiką mane stebėjo?

Ištraukiu iš kuprinės peilį ir laikau tvirtai spausdama saujoj, nutaikiusi į jį, pasirengusi bet kada smogti ir duodama jam suprasti, kad nedvejodama ginsiuosi.

O jis ir toliau šypsosi. Mane tai gąsdina.

Širdis it pašėlusi daužosi krūtinėje.

– Po perkūnais, pasitrauk nuo manęs! – iškošiu pro sukąstus dantis. – Garbės žodis, paskersiu kaip kiaulę.

– Aš nieko blogo tau nepadarysiu, – sako jis baugiai šypsodamasis. – Ir dar sumokėsiu – gana dosniai – tik tu pačiulpk mano pimpį. Daugiau nieko neprašau. Išeisi iš šito tualeto penkiais šimtais dolerių turtingesnė, o aš pagaliau išmesiu tave iš galvos. Abu iš to turėsim naudos.

Pradedu klykti kaip skerdžiama ir staiga pamatau dar vieną tamsų šešėlį. Endrius puola vyrą ir visu kūnu užvirsta ant jo, priremia prie prausyklų stalo. Nugara vyras trenkiasi į veidrodį ir šis pažyra į šipulius, stiklo šukėmis nusėdamas grindis. Klykdama šasteliu atatupsta, prisiglaudžiu prie rankų džiovintuvo ir netyčia nuspaudžiu paleidimo mygtuką. Kažkuriuo metu man iš rankos išsprūsta peilis. Matau jį ant grindų, bet esu tokia išsigandusi, kad bijau ir pasijudinti.

Nuo sudužusio veidrodžio varva kraujas, kai Endrius, suėmęs už krūtų, nutraukia nuo prausyklos vyrą, ir atsivėdėjęs kita ranka smogia kumščiu jam į veidą. Išgirstu šleikštulį keliantį garsą trrrrakšt! Jam iš nosies plūsteli kraujas. Endrius talžo jį kumščiais, vieną smūgį po kito, kol vyras nebenulaiko galvos ir ši ima tabaluoti ant pečių nuo vieno šono ant kito. Tačiau Endrius nesiliauja, abiem rankomis stveria vyrą už pečių ir pakėlęs nuo žemės du kartus smarkiai trenkia jį į plytelių sieną.

Šis susmunka it maišas.

Endrius jį paleidžia ir vyras sudrimba ant žemės. Išgirstu, kaip jo galva žnekteli į grindų plyteles. Endrius stovi pasilenkęs virš jo, turbūt laukia, ar tas nesumanys keltis, bet jo laikysena ir įsiūčio iškreiptas veidas gąsdinamai sulaukėję, jis be gailesčio žiūri į sąmonės netekusį vyrą.

Vos atgaudama kvapą tariu jam:

– Endriau, kaip tu?

Jis ūmai atsikvoši ir staigiai grįžteli į mane.

– Ką?

Prisimerkęs pakrato galvą ir, netikėdamas tuo, ką išgirdo, priėjęs prie manęs klausia:

– Kaip aš? Kas čia per klausimas?

Tvirtai suėmęs virš alkūnių įdėmiai žiūri man į akis ir sako:

– Kaip tu? Ar sveika?

Bandau nusukti akis į šalį, nes įdėmus jo žvilgsnis tiesiog nepakeliamas, tačiau jis seka akimis mano veidą ir papurtęs priverčia atsisukti.

– Taip… Man viskas gerai, – pagaliau išstenu. – Labai tau ačiū.

Endrius priglaudžia mane sau prie kietos it akmuo krūtinės ir rankomis apkabina nugarą, taip suspaudžia, kad vos begaliu kvėpuoti.

– Reikia iškviesti policiją, – sako atsiplėšdamas.

Aš linkteliu, jis suima mane už rankos ir išsivedęs iš tualetų nusitempia niūriu koridorium į lauką.

Kol atvyksta policija, to vyro jau ir pėdos ataušusios.

Mudu su Endriumi nusprendžiam, kad jis tikriausiai dėjo į kojas, vos tik mes išėjom. Turbūt išsmuko pro kitas duris, kai Endrius kalbėjo telefonu. Abu su Endriumi apibūdinam užpuoliką ir pateikiam policijai parodymus. Policininkai pagiria Endrių – labai jau paviršutiniškai – už tai, kad laiku sutramdė užpuoliką, bet šis, regis, visai nenori leistis su jais į gilesnes šnekas.

Mano autobusas į Teksasą išvyko prieš dešimt minučių, ir štai aš vėl įstringu Vajominge.

– Regis, traukei į Aidahą? – sako Endrius.

Netyčia išsprūdo, kad „autobusas į Teksasą“ tiesiog išvažiavo be manęs.

Sukryžiuoju kojas ir imu nevalingai kramtyti apatinę lūpą. Sėdime priešais lauko duris stotyje ir pro didelius langus stebime įeinančius ir išeinančius keleivius.

– Na, dabar traukiu į Teksasą, – tariu jam, nors gerai žinau, kad įkliuvau, ir jaučiu, kad netrukus vis tiek turėsiu atskleisti jam tiesą. – O tu, man regis, nuvažiavai taksi? – bandau nukreipti kalbą kitur.

– Taip, – sako jis,– bet neužkalbėk man dantų, Kemrina. Kodėl nusprendei nebevažiuoti į Aidahą?

Atsidūstu. Žinau, kad jis nesiliaus klausinėjęs tol, kol išpeš atsakymą, todėl pasiduodu.

– Aidahe aš neturiu jokios sesers, – prisipažįstu. – Tiesiog keliauju, ir tiek. Ką čia pridursi.

Girdžiu, kaip jis šalia manęs irzliai atsidūsta.

– Visada yra ką pridurti. Pabėgai iš namų?

Galiausiai pakeliu į jį akis.

– Ne, aš ne pabėgėlė. Ne iš namų pabėgusių nepilnamečių prasme.

– Tuomet kokia?

Gūžteliu pečiais.

– Tiesiog norėjau trumpam palikti namus.

– Vadinasi, vis tiek pabėgai iš namų, ar ne?

Giliai kvėpteliu oro ir pažvelgiu į jo įdėmias skvarbias žalias akis.

– Aš ne pabėgau, o tiesiog išėjau iš namų.

– Ir viena sėdai į autobusą?

– Taip, – tas kamantinėjimas jau pradeda mane erzinti.

– Turėsi man plačiau viską paaiškinti, – atkakliai pareiškia jis.

– Klausyk, aš tikrai labai tau dėkinga už tai, ką tu dėl manęs padarei, tikrai, bet nemanau, kad išgelbėjęs man gyvybę turi teisę kištis į mano asmeninius reikalus.

Jo veide šmėsteli vos pastebima užgauto žmogaus grimasa.

Staiga man pasidaro negera, bet tiesa ta, kad aš neprivalau jam ko nors pasakoti.

Jis nutyla ir žiūri prieš save, užsikelia koją ant kojos.

– Kai Kanzase įlipau į autobusą, iškart pastebėjau tą šmikį nuolat žvilgčiojantį į tave, – prabyla jis ir aš suklustu. – Tu to nematei, o aš mačiau, todėl ėmiau jį stebėti.

Jis vis dar į mane nežiūri, bet aš sėdžiu atsisukusi į jį ir nenuleidžiu akių, kol jis aiškina.

– Mačiau, kaip jis prieš mane įsėdo į taksi ir nuvažiavo, ir tik tada supratau, kad jau galiu palikti tave čia ir išvažiuoti. Bet pakeliui į ligoninę mane ėmė graužti bloga nuojauta. Paprašiau vairuotojo išleisti mane prie restorano, kur užėjau pavalgyti. Bet vis tiek negalėjau rasti sau vietos.

– Pala, – skubiai jį nutraukiu, – tu nenuvažiavai į ligoninę?

Jis atsisuka į mane ir sako:

– Ne. Supratau, kad jeigu nuvažiuosiu, – ir jis vėl nuduria akis prieš save, – negalėsiu išmesti iš galvos blogos nuojautos, kurią visąlaik jaučiau, ir negalėsiu ramiai žiūrėti į merdintį tėvą.

Viską suprantu, bet nieko jam nesakau.

– Taigi nuvažiavau į tėvo namus ir pasiėmiau jo automobilį, apsukau kelis ratus po miestą, ir kai jau nebegalėjau ilgiau tverti, sugrįžau čia. Sustojau kitoj gatvės pusėj ir laukiau. Žinoma, kur buvęs, kur nebuvęs, privažiavo taksi ir iš jo išlipo tas šmikis.

– Kodėl neužėjai į stotį, užuot laukęs automobilyje?

Jis susimąstęs žiūri žemyn.

– Nenorėjau išgąsdinti tavęs.

– Kodėl aš būčiau tavęs išsigandus? – susivokiu jam besišypsanti.

Endrius žiūri tiesiai į mane ir aš matau, kaip į jo veidą palengva sugrįžta ta žaisminga, valiūkiška šypsena.

Endrius skėsteli delnais į viršų ir taria:

– A… nepažįstamas vaikinas, su kuriuo važiavai vienam autobuse, staiga po kelių valandų sugrįžta ir prisėda šalia tavęs? – Suraukia kaktą ir kalba toliau: – Tai beveik taip pat baugu, kaip ir išgirsti prašymą pačiulpti pimpį už penkis šimtus dolerių, tiesa?

Nusijuokiu:

– Ne, man taip visai neatrodo.

Jis bando paslėpti šypseną, bet pasiduoda.

– Ką dabar darysi, Kemrina?

Jo veidas vėl rimtas ir manęs jau nebeima juokas. Papurtau galvą ir prisipažįstu:

– Nežinau. Turbūt teks laukti čia kito autobuso į Teksasą. Sėsiu į jį ir išvažiuosiu.

– Kodėl į Teksasą?

– O kodėl ne?

– Rimtai?

Plekšteliu delnais sau per šlaunis.

– Nes namo aš dar nenoriu!

Mano proveržis jo visai nenustebina.

– Kodėl tu dar nenori grįžti namo? – ramiai ir įdėmiai klausia jis. – Verčiau geruoju prisipažink, nes aš vis tiek nepaliksiu tavęs vienos šitoj stoty, juo labiau po to, kas ką tik įvyko.

Ryžtingai susidedu ant krūtinės rankas ir įsistebeiliju priešais save.

– Spėju, kad tau teks ilgai laukti, kol įsėsiu į autobusą.

– Ne, aš turiu omeny, kad niekur nepaleisiu tavęs vienos. Nei į Teksasą, nei į tą sušiktą Aidahą. Niekur. Tai pavojinga, o tu, kaip matau, esi protinga mergina, tad padarysime štai kaip…

Keliskart suklapsiu akimis, nes mane nustebina jo autoritetingas balso tonas.

Endrius kalba toliau:

– Palauksiu čia su tavimi iki ryto. Per tą laiką tu galėsi apsispręsti, ar leisi man nupirkti tau lėktuvo bilietą skristi namo, arba gali paskambinti kam nors, kas atskris čia ir parsiveš tave atgal. Rinkis, kas labiau prie širdies.

Žvelgiu į jį kaip į pamišėlį.

Jo žvilgsnis man byloja: kalbu visai rimtai.

– Į Šiaurės Karoliną aš negrįšiu.

Endrius pašoka nuo kėdės ir atsistoja prieš mane.

– Gerai, tuomet važiuosime kartu.

Sumirksiu. Žvelgiu į jo gilias akis, dailiai lenktus skruostikaulius, kurie žiūrint šiuo kampu atrodo dar aštresni, o žvilgsnis – atšiauresnis. Per kūną pereina šiurpuliukai.

– Nesąmonė, – bandau nuleisti juokais, bet žinau, kad jis kalba rimtai, ir todėl gerokai griežčiau klausiu:

– O kaip tavo tėvas?

Jis sugriežia dantimis, o įdėmus žvilgsnis tampa dar nelaimingesnis.

Bando nudurti akis į šalį, bet staiga šmėsteli mintis.

– Tuomet važiuojam drauge.

Ką? Na jau ne…

Dabar kiek sutrikęs jis viltingai žiūri į mane. Vėl atsisėda šalia manęs ant mėlynos plastikinės kėdės.

– Pernakvosim čia ir sulauksim ryto, – kalba jis, – nes sutemus tu juk nenorėsi niekur eiti iš stoties su nepažįstamu vaikinu, tiesa?

Suktelėjęs smakrą į šalį pašnairuoja į mane.

– Ne, nenorėsiu, – sakau.

Nors jaučiu, kad tikrai galiu juo pasikliauti. Dieve mano, juk jis išgelbėjo mane nuo išprievartavimo. Be to, aš nė trupučio nejaučiu tos baimės, kokią man sukėlė Deimonas, elgdamasis panašiai. Ne, Deimono žvilgsnyje, kai jis žiūrėjo tą vakarą į mane ant stogo, buvo kažkas tamsaus. O Endriaus akyse regiu tik nuoširdų susirūpinimą.

Bet vis tiek niekur nenorėčiau su juo iš čia eiti.

– Gerai atsakyta, – sako jis, tikriausiai apsidžiaugęs, kad tikrai esu tokia „protinga“, kokią jis mane ir manė esant.

– Palauksime, kol prašvis, o tada, kad tau būtų ramiau, užuot sodinęs į savo automobilį, iškviesiu taksi ir mes nuvažiuosime tiesiai į ligoninę.

Nudžiugusi dėl tokio jo sprendimo, linkteliu galva. Negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi. Jeigu atvirai, tai aš jau ir taip juo pasikliauju, bet jam turbūt norisi įsitikinti, kad taip nėra, tarsi aplinkiniais keliais bandytų mane pamokyti atsargumo.

Man gėda prisipažinti, kad jam reikia mokyti mane tokių dalykų.

– O tada iš ligoninės vėl sėsime į taksi ir atlėksime čionai. Tada aš važiuosiu su tavim ten, kur tu panorėsi.

Jis ištiesia man ranką ir priduria:

– Sutarta?

Sutrikusi dar kiek pagalvoju, bet kartu ir nepaprastai juo žaviuosi. Iš pradžių linkteliu nenoriai, paskui – gerokai užtikrinčiau.

– Sutarta, – sakau jam ir paduodu ranką.

Prisipažinsiu, ir pati nežinau, ar iki galo pritariu jo pasiūlymui. Kam jam to reikia? Argi jis neturi savų rūpesčių? Vis dėlto aišku, kad jam namie nėra tiek problemų, kiek man.

Kažkokia nesąmonė! Kas šitas vaikinas?

Kelias valandas sėdime stotyje ir šnekučiuojamės apie nereikšmingus dalykus, bet man patinka kiekviena mūsų pokalbio minutė. Papasakoju jam, kaip suskydau ir išgėriau skardinėlę gazuoto gėrimo ir kad kaip tik dėl to atsidūriau tualete su tuo vyriškiu. Endrius iš manęs pasijuokia ir sako, kad mano pūslė netvirta. Paskui mes tyliai apšnekam įeinančius ir išeinančius keleivius, vienus pavadinam keistuoliais, kitus – numirėliais, nes jie atrodo lyg visą savaitę nebūtų išlipę iš autobuso ir neišsimiegoję. Dar mes kalbam apie klasikinį roką, bet mūsų ginčas lieka neišspręstas, kaip ir tąsyk, kai pirmąkart užvedėm apie tai kalbą autobuse.

Jis vos nenumirė iš nuostabos, kai pasisakiau verčiau klausysianti Pink nei „Roling Stones“. Man regis, aš jį smarkiai įskaudinau. Endrius susigriebė ranka už krūtinės ir baisiai nusiminęs ir susikrimtęs net loštelėjo atgal. Atrodė labai tragiškai. Ir juokingai. Stengiausi nesusijuokti, bet nepavyko, nes ir jis pats vos laikėsi nešyptelėjęs.

Kai patekėjus saulei susiruošėme eiti, aš stabtelėjau ir įdėmiai pažiūrėjau į jį. Jo rudus dailiai kirptus plaukus kedeno lengvas vėjelis. Pakreipęs galvą jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi, ranka mojo sėsti į taksi.

– Juk važiuosi su manim, tiesa?

Maloniai jam nusišypsojau ir linktelėjau.

– Žinoma.

Paėmusi jam už rankos įsliuogiau ant užpakalinės sėdynės su juo.

Prieš minutę žiūrėdama į jį pagalvojau, kad po Ijano mirties aš dar niekada tiek daug nesišypsojau ir nesijuokiau. Net Natali neįstengė išspausti iš manęs atviros nuoširdžios emocijos, nors ir labai stengėsi. Ji vertėsi per galvą, kad ištrauktų mane iš depresijos liūno, bet jos pastangos nė iš tolo neprilygo tam, ką Endrius sugebėjo per tokį trumpą laiką nė kiek nesistengdamas.