Beveik niekada

2

Mes atvykstam į „Pogrindį“ jau sutemus, bet prieš tai dar pasivažinėjam Deimono galinguoju automobiliu ir stabtelim prie kelių namų. Jis įlekia į kiemą, iššoka iš mašinos, užbėga trims keturioms minutėm į namą ir grįžta atgal, bet nieko mums nesako. Bent jau nesiaiškina, kokiu reikalu ten bėgo ar su kuo kalbėjosi – nors tada tokie jo vizitai atrodytų normaliau. Tačiau Deimonui nieko nėra normalaus ar įprasto. Myliu jį neapsakomai. Pažįstu jį beveik taip pat seniai kaip ir Natali, tačiau niekada nepateisinsiu jo polinkio į kvaišalus. Savo namo rūsyje jis augina didžiausius plotus kanapių, tačiau pats žolės nerūko. Jeigu atvirai, tai tik aš ir dar keletas artimiausių jo draugelių įtartų, kad toks puikus vaikėzas kaip Deimonas Vintersas galėtų auginti marihuaną, nes paprastai tie, kurie augina žolę, atrodo kaip valkatos ir vaikšto su ševeliūrom, kokias nešiodavo paskutiniais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais. Deimonas toli gražu nepanašus į degradavusį. Veikiau jau palaikytum jį jaunesniuoju Alekso Petiferio3 broliu. Be to, Deimonas pats sako, kad žolė – ne jo stichija. Ne, mėgstamiausias Deimono narkotikas – kokainas, o žolę jis augina ir pardavinėja tik tam, kad turėtų už ką tenkinti savo polinkį į kokainą.

Natali nuduoda, kad tai, ką daro Deimonas, yra visiškai nekenksminga. Ji žino, kad jis žolės nerūko, ir sako, kad kanapės nėra jau taip blogai, o jeigu žmonėms patinka ją rūkyti tam, kad atsipalaiduotų ir pailsėtų, tai nieko čia blogo, kad Deimonas padeda jiems tai pasiekti.

Tačiau Natali nelinkusi tikėti, kad nuo kokaino jo veide atsiranda daugiau emocijų nei išvydus kurią nors jos kūno dalį.

– Na va. Tikiuosi, tau bus labai smagu, ar ne?

Natali vienu klubu stumteli mašinos dureles, pro kurias aš išlipau, ir beviltiškai žvelgdama į mane priduria:

– Tik nesipriešink ir pasistenk smagiai leisti laiką.

Užverčiu akis ir atšaunu:

– Nat, aš tikrai specialiai nesistengsiu gadinti sau vakaro. Tikrai noriu, kad man būtų smagu.

Deimonas apeina mašiną ir priėjęs prie mūsų apkabina abi per liemenį.

– Kokia laimė eit vidun su dviem seksualiom pupytėm iš šonų.

Natali tariamai pyktelėjusi niukteli jam alkūne.

– Nutilk, mielasis. Tuoj imsiu pavydėti.

Bet ji jau dabar išdykėliškai jam šypsosi.

Deimonas nuleidžia ranką nuo jos liemens ir grybšteli delnu per užpakaliuką. Natali bjauriai suvaitoja ir pasistiebusi ant pirštų galų jį pabučiuoja. Norėčiau pasiųsti juos po velnių, bet tik tuščiai aušinčiau burną.

„Pogrindis“ – pats mėgstamiausias jaunimo baras, įsikūręs Šiaurės Karolinos centro pakrašty, tačiau telefonų knygoje jo nėra. Tik tokie žmonės kaip mes žinome, kur jis įsikūręs. Prieš porą metų vienas vyrukas vardu Robas išsinuomojo apleistą sandėlį, investavo bemaž milijoną iš savo turtingo tėtušio piniginės ir įrengė čia slaptą naktinį klubą. Per dvejus metus vyrukas atsistojo ant kojų. Klubas tapo vieta, kur renkasi vietiniai sekso ir roko dievaičiai, nes čia drauge su krykščiančiais gerbėjais ir bičiuliais gali įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojo. Tačiau čia tikrai ne kokia nušiurusi lindynė. Iš išorės gal ir panašu į apleistą statinį iš dalies vaiduokliškoje miesto dalyje, bet viduje – kaip moderniausiame sunkiojo roko naktiniame klube su spalvotomis šviesos blykstėmis, be perstojo skrodžiančiomis erdvę, ištvirkėliškai atrodančiomis padavėjomis ir milžiniška scena, kurioje vienu metu galėtų tilpti dvi roko grupės.

Kad „Pogrindis“ išliktų slaptas, klientai turi savo automobilius palikti kur nors mieste ir ateiti pėsčiomis, nes prie „apleisto“ pastato išrikiuota automobilių eilė iš karto išduotų, jog čia kai kas vyksta.

Mes paliekame automobilį netoliese esančio Mikio Dis4 kieme ir dar dešimt minučių pėdinam nykiomis miesto gatvėmis.

Natali atsiplėšia nuo dešiniojo Deimono šono ir įsispraudžia tarp mūsų, bet tik tam, kad ir toliau kankintų mane, kol visi pateksim į vidų.

– Tai va, – sako ji, lyg rengdamasi iškloti man ilgiausią paskaitą, ką čia turėsiu daryti ir ko geriau nedaryti. – Jeigu kas nors paklaus, esi vieniša, supranti? – Ir pagraso man ranka. – Nedrįsk nieko panašaus pliurpti kaip tąkart, kai prie tavęs prikibo vaikinas iš „Office Depot“.

– O ką ji padarė „Office Depot“? – juokdamasis smalsauja Deimonas.

– Deimonai, tas vaikinas prie jos tiesiog prilipo, – ima dėstyti Natali, visai nekreipdama dėmesio, kad aš viską girdžiu. – Žinai, jai tereikėjo klaptelt akytėm, ir jis jau būtų nupirkęs jai automobilį. Ir žinai, ką jinai jam atsakė?

Nepatenkinta pavartau akimis ir ištraukiu iš jos ranką.

– Nat, tu visai kvanktelėjai. Nieko panašaus ten nebuvo.

– Atmink, mažule, – įsiterpia Deimonas, – jeigu vaikinas dirba „Office Depot“, žinok, jis jokių mašinų niekam nepirks.

Natali žaismingai plekšteli jam per petį.

– Aš nesakiau, kad jis ten dirba, be to, jis atrodė kaip nesantuokinis… Adamo Levino5 sūnus. Ir dar… – Natali pasuka virš galvos pirštu tarsi laukdama, kol prisimins dar kokį nors tinkamą pavyzdį. – Ir dar kaip Jensenas Aklesas6, o mūsų žavioji Drovuolė, paprašyta jo duoti telefono numerį, atkirto esanti lesbietė.

– Užsičiaupk, Nat! – užrinku supykusi dėl tokio jos liguisto potraukio viską perdėti. – Jis nebuvo panašus nė į vieną tavo išvardytą garsenybę. Paprastas vaikinas, ir ačiū Dievui, visai nepriekabus.

Natali numoja į mane ranka ir nusisuka į Deimoną.

– Tiek to. Esmė ta, kad ji meluoja norėdama atbaidyti nuo savęs visus vaikinus. Nė kiek nenustebčiau, jeigu ji išrėžtų kokiam vaikinui užsikrėtusi chlamidijom ir turinti neišnaikinamų gaktinių utėlių.

Deimonas pratrūksta kvatotis.

Sustoju tamsoje vidury šaligatvio ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Susinervinusi imu kramtyti žandą.

Natali susizgrimba, kad nebeinu šalia jos, ir apsisukusi atbėga prie manęs.

– Gerai jau, gerai! Klausyk, aš nenoriu, kad suknistum sau vakarą, supranti? Tiesiog sakau, kad jeigu kas nors – na, dar ne visiškas kuprius – bandys tave kalbinti, tai pasistenk iš karto jo neatstumti. Juk nieko blogo, jei abu pasikalbėsit ir apsiuostysit. Aš gi neprašau tavęs lėkti pas jį į namus.

Aš jos nekenčiu. O juk davė žodį to nedaryti!

Deimonas prieina prie jos iš už nugaros ir apkabina per liemenį, įsikniaubia veidu į kaklą ir murkia.

– Gal tu geriau leisk jai elgtis kaip tinkamai, mažule. Nebūk tokia priekabi.

– Ačiū, Deimonai, – linkteliu galva.

Jis man pamerkia akį. Natali sučiaupia lūpas ir ištaria:

– Tu teisus, – paskui išmeta aukštyn rankas ir priduria: – Daugiau nė žodžio. Prisiekiu.

Taip, kurgi. Šitą jau girdėjau.

– Puiku, – tariu aš ir mes pradedam eiti. Man nuo jos aulinių jau skauda kojas.

Prie įėjimo į sandėlį milžinas apsaugininkas su ant krūtinės sukryžiuotomis didžiulėmis rankomis įdėmiai nužvelgia mus prie durų.

Ištiesia ranką. Natali įsižeidusi susiraukia.

– Kas yra? Ar jau Robas reikalauja mokėti?

Deimonas įkiša ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir išsitraukia piniginę, pašlamina banknotais.

– Dvidešimt žalių galvai, – sukriokia milžinas.

– Dvidešimt? Tau ką? Visai pasimaišė? – suspiegia Natali.

Deimonas švelniai nustumia ją į šalį ir įbruka milžinui į saują tris banknotus po dvidešimt dolerių. Šis susikiša pinigus į kišenę ir pasitraukia praleisdamas mus į vidų. Aš prasmunku pirma, o Deimonas uždeda Natali ant juosmens ranką ir stumteli ją prieky savęs.

Praeidama pro milžiną ji piktai burbteli:

– Turbūt sau pasiliks. Reikės paklausti Robo.

– Eime eime, – paragina Deimonas ir mes prasmukę pro duris patenkam į ilgą, tamsų koridorių su vienintele mirksinčia halogenine lempele, o jo gale prieinam krovininį liftą.

Lifto kabinai užsidarant, garsiai klankteli metalinės durys, ir mes su didžiausiu triukšmu pradedam leistis į apatinį rūsį. Tai tik vienas aukštas, bet liftas taip barška, kad, atrodo, tuoj nutrūks nuo lynų ir mes tėkšimės žemyn. Su kiekvienu metru leidžiantis vis gilyn į „Pogrindžio“ gelmes, iš rūsio į mūsų lifto narvą atsklinda vis garsesnis būgnų griausmas ir įkaušusių koledžo studentų bei, labai tikėtina, didesnės dalies iškritusiųjų iš universiteto, įsismarkavęs spygavimas. Smarkiai dunkstelėjęs į grindis liftas sustoja, kitas milžinas atidaro mums duris ir išleidžia.

Natali bumbteli man į nugarą.

– Greičiau! – sušunka ji ir pastumia mane į priekį. – Man regis, dabar groja „Four Collision“! – Jos balsas perrėkia triukšmą ir mes įlekiam į pagrindinę salę.

Natali čiumpa Deimonui už rankos ir taikosi sugriebti manąją, bet aš jau žinau, kas toliau bus, tad nesirengiu spraustis į trypiančių suprakaitavusių kūnų jūrą, juolab su tais kvailais batais.

– Nagi, eime! – ragina ji kone maldaudama. Paskui palei surauktą nosį susimeta gili nepasitenkinimo raukšlė, ji stveria mane už rankos ir prisitraukusi prie savęs surinka: – Nebūk mažvaikė! Jeigu kas pastums, aš pati išspardysiu jam užpakalį, supratai?

Deimonas stovi šalia jos ir man šypsosi.

– Gerai jau! – nusileidžiu ir einu su jais, o Natali taip tempia man už rankos, kad gali ir pirštus išsukti.

Mes prasibraunam į šokių aikštelę ir kurį laiką Natali, kaip ištikima geriausia draugė, pasiglausto palei mane, kad nesijausčiau atstumta, o tada paskęsta Deimono glėbyje. Kas žino, gal ji ten su juo ir mylisi vidury aikštelės, bet niekas nekreipia į juos dėmesio. Aš tą pastebiu, nes esu turbūt vienintelė mergina, atėjusi be vaikino, o jie visi čia tuo užsiima. Pasinaudojusi proga sprunku iš šokių aikštelės ir patraukiu prie baro.

– Ko norėsi? – klausia šviesiaplaukis vaikinas už baro, kai aš pasistiebusi ant pirštų galų šasteliu ant laisvos baro kėdės.

– Romo su kola.

Jis nusisuka suplakti man gėrimo.

– Mėgsti stipriai, a? – klausia jis berdamas į taurę ledo. – Gal parodysi man savo asmens dokumentą? – Plačiai nusišypso.

Suraukiu lūpas ir atrėžiu:

– Gerai, parodysiu, bet tu man pirma parodyk leidimą prekiauti alkoholiu.

Plačiai jam šypsausi ir jis man šypteli. Baigęs plakti kokteilį vyrukas stumteli taurę per barą.

– Beje, aš geriu nedaug, – tariu jam ir trukteliu per šiaudelį.

– Nedaug?

– Taip, bet šįvakar norėčiau atsipalaiduoti.

Pastatau ant baro taurę ir paglostau pirštu ant krašto užmautą žaliosios citrinos skiltelę.

– Kodėl? – klausia jis, šluostydamas popieriniu rankšluosčiu baro viršų.

– Pala pala, – kilsteliu vieną pirštą. – Suprask mane teisingai. Nesirengiu lieti tau savo širdies. Čia ne baro padavėjo ir kliento terapija.

Man užtenka ir Natali postringavimų.

Jis garsiai nusijuokia ir švysteli popierinį rankšluostį kažkur už baro.

– Na, smagu girdėti, nes aš ne iš tų, kurie dalija patarimus.

Darkart gurkšteliu kokteilio, tik dabar pasilenkiu pati, o ne kilsteliu taurę prie burnos. Pasilenkus plaukai užkrenta ant veido. Kilsteliu galvą ir vienoj pusėj užkišu juos už ausies. Nemėgstu palaidų plaukų. Su jais daugiau vargo nei grožio.

– Jeigu nori žinoti, – tariu žiūrėdama tiesiai į jį, – tai mane čia atsitempė mano nepakenčiama geriausia draugė, kuri – priešingu atveju – turbūt man miegant iškrėstų kokią kiaulystę ar imtų bjauriai šantažuoti.

– O, štai kokia ji, – sako vaikinas ir pasiremia į baro kraštą sukryžiuotomis rankomis. – Aš irgi kartą turėjau tokį draugą. Po pusmečio nuo dienos, kai mane paliko sužadėtinė, jis nusitempė mane į vieną naktinį klubą netoli Baltimorės. Siaubingai norėjau kiurksoti namie ir apraudoti savo nedalią, bet, pasirodo, tą vakarą man kaip tik nusišypsojo laimė.

Velniai rautų! Šitas vaikinas jau manosi žinąs, kokia bėda mane ištiko. Deja, jis nieko apie mane nežino. Gal jam ir nepasisekė su savo buvusiąja – nes anksčiau ar vėliau visiem taip nutinka, – tačiau apie visa kita – tėvų skyrybas, kalėjiman sėdusį vyresnįjį brolį Koulą, mano gyvenimo meilės mirtį – šitam vaikinui nesirengiu pasakoti ničnieko. Vos tik kam nors apie tai prasižiosi, iš karto tapsi bambekle ir imsi siaubingai savęs gailėti, o iš kitų tikėtis užuojautos. Esmė ta, kad mes visi turime problemų; visus užklumpa skausmas ir bėdos, o mano skausmas – tik gėlytės, palyginti su kitų žmonių skausmu, todėl aš neturiu teisės inkšti.

– Regis, sakeisi nesantis iš tų, kurie žarsto patarimus, ką? – meiliai jam nusišypsau.

Jis atšlyja nuo baro ir sako:

– Nesu, bet jeigu pasimokytum iš mano patirties, būčiau dėkingas.

Tyliai nusišaipau ir tariamai gurkšteliu kokteilio. Tikrai nenoriu nei apsinešti, nei nusigerti, juolab nujaučiu, kad šįvakar man teks parvežti abu draugus namo.

Norėdama nusukti kalbą nuo savęs prie jo, atsiremiu alkūne į barą ir padedu smakrą ant kumščio.

– Tai kas tą vakarą nutiko?

Jis šypteli kaire puse lūpų ir linguodamas šviesių plaukų galva sako:

– Pirmą kartą po to, kai ji mane paliko, gerai pasidulkinau ir prisiminiau, kaip gera nebūti susaistytam su vienu žmogumi.

Tokio atsakymo aš nesitikėjau. Dauguma mano pažįstamų vaikinų imtų skiesti pasakas apie savo santykių fobijas, ypač tada, kai bandytų mane kabinti. Šitas vaikinas man kažkuo patinka. Tiesiog kaip vaikinas, ir tiek. Nesirengiu, kaip sako Natali, prieš jį raitytis.

– Aišku, – sakau jam ir stengiuosi nutaisyti tinkamą šypseną, kad neatrodyčiau juokingai. – Bent jau kalbi atvirai.

– O kaip kitaip, – sako jis ir pasiėmęs taurę ima plakti sau romo su kola. – Pastaruoju metu pastebiu, kad dauguma merginų, kaip ir vaikinų, kratosi rimtos draugystės, bet jeigu iš pradžių imi jautį už ragų, tai didesnė tikimybė, kad po vienos nakties nuotykio liksi gyvas ir sveikas.

Linkteliu jam ir suspaudžiu tarp pirštų šiaudelį. Nieku gyvu neketinu jam prisipažinti, kad visiškai su juo sutinku ir netgi manau, kad tai įdomu. Niekada anksčiau apie tai rimtai nesusimąsčiau, bet kadangi dabar apie rimtą draugystę negalėčiau net pagalvoti, vis tiek esu normalus žmogus ir vienos nakties meilės nuotykio tikrai neatsisakyčiau.

Bet tik ne su juo. Ir su niekuo iš šitos aplinkos. Tiek to, gal aš šiek tiek ir prisibijau vienos nakties meilės nuotykio, be to, šitas gėrimas man jau muša į galvą. Jei po teisybei, tai aš nieko panašaus dar nesu dariusi, ir nors mestelėta mintis visai nebloga, vis tiek ji mane velniškai baugina. Per visą savo gyvenimą turėjau tik du vaikinus: pirmąją meilę Ijaną Volšą, atėmusį iš manęs nekaltybę ir po trijų mėnesių žuvusį automobilio avarijoje; ir vėliau Kristianą Diringą, nuviltos Ijano meilės rikošetą, visišką kvailį, apgaudinėjusį mane su kažkokia raudonplauke šliundra.

Džiaugiuosi, kad susilaikiau neištarusi jam tos trijų, nuodais alsuojančių žodžių frazės, kuri prasideda žodeliu aš ir baigiasi tave, nes giliai širdyje jaučiau, kad jis man taip pasakęs nė pats nenumanė, apie ką kalba.

Bet ir vėlgi, gal jis ir suprato, nes kitaip po penkių mėnesių draugystės nebūtų susidėjęs su kita mergina. Padarė tai dėl to, kad aš jam neatsakiau tuo pačiu.

Pakeliu akis į baro padavėją ir matau, kad jis man šypsosi ir laukia, ką jam pasakysiu. Šitas vaikinas geras. Arba iš tiesų geras, arba stengiasi pasirodyti draugiškas. Prisipažįstu, gan dailus. Ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, švelnių rudų akių, pradedančių šypsotis anksčiau, nei šypsena nuskaidrina jo lūpas. Pastebiu gerai treniruotus rankų ir krūtinės raumenis, aptemptus siaurais medvilniniais marškinėliais. Vyrukas gražiai įdegęs saulėje, neabejotinai iš tų, kurie bene visą gyvenimą praleidžia prie vandenyno.

Susivokiu per daug užsisvajojusi, mintyse piešdama, kaip jis atrodo su maudymosi kelnaitėmis ir be marškinėlių.

– Aš Bleikas, – prisistato jis. – Robo brolis.

Robo? O taip, to vaikino, kuriam priklauso „Pogrindis“.

Paduodu jam ranką ir Bleikas mandagiai ją spusteli.

– Kemrina.

Natali dar nematau, bet pro muzikos gaudesį jau girdžiu jos balsą. Ji prasibrauna pro būrelį šokių aikštelės pakrašty susispietusių jaunuolių ir atsiiria prie manęs. Pastebėjus Bleiką, jos akys akimirksniu sužvilga, veidą nušviečia plati, džiaugsminga šypsena. Deimonas, įsikirtęs į Natali ranką, atseka jai iš paskos, irgi pastebi Bleiką, bet jo žvilgsnis be jokių emocijų įsminga į mane. Apima keistas jausmas, bet aš jį nuveju šalin, nes Natali jau remia savo petį į manąjį.

– Ką čia veiki? – su akivaizdžiu priekaištu balse klausia ji. Šypsodamasi nuo ausies iki ausies ji žvilgčioja nuo manęs į Bleiką ir atgal, o paskui priremia mane įdėmiu žvilgsniu.

– Vaišinuosi, – atsakau jai. – Ar ir tu atėjai išgerti, ar tik patikrinti, ką veikiu?

– Ir viena, ir kita! – atšauna ji ir ištraukia iš Deimono saujos ranką. Pabarbena pirštais į baro kraštą ir nusišypso Bleikui. – Ko nors su degtine.

Bleikas linkteli ir žiūri į Deimoną.

– Man romo su kola, – atsako šis.

Natali priglaudžia lūpas man prie smilkinio ir aš pajuntu ant veido karštą alsavimą, kai ji tyliai sukužda:

– Jergau šventas, Kem! Ar tu žinai, kas jis toks?

Pastebiu, kad ją nugirdęs Bleikas droviai šypteli. Nukaitusi iš gėdos tyliai jai atsakau:

– Taip, žinau. Jo vardas Bleikas.

– Tai Robo brolis! – sušvokščia Natali ir jos žvilgsnis vėl nuslysta prie vaikino.

Vogčiom dirsteliu į Deimoną vildamasi, kad jis supras mano užuominą ir nusitemps Natali į šalį, bet šįkart jis nuduoda nieko nesuprantąs. Kur tas senasis Deimonas, kuris mėgo į mane atsiremti, kai susipykdavo su Natali?

Ajajai. Ir vėl turbūt ant jos pyksta. Jis taip elgiasi tada, kai Natali paleidžia ant jo gerklę ar iškrečia kokią kvailystę, kurios Deimonas negali atleisti. Mes čia vos pusvalandis. Ką ji galėjo iškrėsti per tokį trumpą laiką? Paskui susivokiu, kad čia gi Natali, ir jeigu kas gali greičiau nei per valandą užsiutinti vaikiną ir to nesuprasti, tai tik ji.

Nusliuogiu nuo baro kėdės ir paėmusi ją už parankės nusitempiu toliau nuo baro. Deimonas, veikiausiai supratęs mano ketinimus, pasilieka su Bleiku.

Muzika, regis, plyšauja dar garsiau, nes gyvai grojanti grupė pabaigia vieną dainą ir pradeda kitą.

– Ką pridirbai? – atsukusi į save piktai klausiu jos.

– Kaip čia suprast – ką pridirbau? – Ji beveik nekreipia į mane dėmesio, jos kūnas lengvai juda muzikos ritmu.

– Nat, aš rimtai.

Pagaliau ji liaujasi kraipiusis ir žiūrėdama tiesiai į mane akimis ieško veide atsakymų.

– Kam užsiutinai Deimoną? – klausiu jos. – Kai čia atėjom, jo nuotaika buvo puiki.

Natali žvilgteli į Deimoną, stovintį prie baro ir siurbčiojantį kokteilį, paskui vėl atsisuka į mane ir kiek sutrikusi sako:

– Aš nieko nepadariau… Sakyčiau.

Paskui susimąsčiusi pakelia akis, lyg bandytų prisiminti, ką jam pasakė ar kaip su juo elgėsi. Tada įsisprendžia rankomis į šonus ir meta man:

– Kodėl manai, kad jis pyksta?

– Spėju iš jo žvilgsnio, – atsakau jai ir žvilgteliu į juos su Bleiku. – Man labai nepatinka, kai judu vaidijatės. Juo labiau kai turiu visą vakarą kiūtoti su jumis ir klausytis, kaip judu pliauškiat nesąmones apie tai, kas buvo prieš ištisus metus.

Sutrikęs Natali veidas atsileidžia ir jame nušvinta šypsena.

– Žinai, man atrodo, tu arba perlenki, arba stengiesi nusukti kalbą kitur, kad nepaklausčiau apie tavo santykius su Bleiku.

Dabar jos akyse blyksi valiūkiškos ugnelės ir man jos labai nepatinka.

Pabaltakiuoju į ją.

– Nėra čia jokių santykių, mes tik draugiškai kalbėjomės.

– Pirmas žingsnis – kalbėjimas. O šypsojimasis, – ji išsiviepia dar plačiau, – ką aš priėjusi aiškiau pamačiau – yra antras žingsnis. – Natali sukryžiuoja prieš save rankas ir atkiša vieną klubą. – Neabejoju, kad judu jau pasikalbėjote taip, kad jam nereikėjo jėga pešti iš tavęs atsakymų. Po galais, tu juk jau žinai jo vardą.

– Jeigu nori, kad smagiai leisčiau laiką ir susipažinčiau su vaikinu, tai turėtum susiprasti, kada laikas užsičiaupti, ir pamatyti, kad reikalai klostosi kaip tik taip, kaip tu ir norėtum.

Natali vėl pasiduoda muzikos ritmui ir, iškėlusi virš galvos rankas, ima viliokiškai sukti ratu klubus. O aš stoviu ir tyliu.

– Nieko nebus, – tvirtai atšaunu jai. – Gavai to, ko siekei, o aš ir toliau kalbėsiuos su vaikinu, ir nesiruošiu jam pasakoti turinti chlamidijų, tad būk gera, liaukis kėlusi čia scenas.

Natali giliai ir pratisai atsidūsta, paskui liaujasi kraipiusis ir taria:

– Ko gero, tu teisi. Paliksiu tave su juo, bet jeigu jis nusives tave į Robo aukštą, norėsiu išgirsti visas smulkmenas.

Ji ryžtingai beda į mane pirštu, primerkia akį ir suraukia lūpas.

– Gerai, – sutinku vien tam, kad jos atsikratyčiau. – Tik nedėk per daug vilčių, nes to niekada nebus.

3 Alexander Richard „Alex“ Pettyfer (g. 1990 04 10) – britų modelis ir aktorius.

4 Buitinėje kalboje vartojamas „MacDonald“ restorano trumpinys – Mickey D’s.

5 Adam Noah Levine (g. 1979 03 18) – JAV muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas, kartais vaidinantis filmuose, labiau žinomas kaip pagrindinis amerikiečių poproko grupės „Maroon 5“ atlikėjas.

6 Jensen Ross Ackles (g. 1978 03 01) – JAV aktorius ir režisierius, vaidinęs filmuose „Mūsų gyvenimo dienos“, „Tamsos angelas“ ir kt.