Beveik niekada

18

Keikiu save, kam leidau jam išeiti, bet kitaip negalėjau. Negaliu leisti sau to daryti. Negaliu įsileisti į savąjį pasaulį Endriaus Perišo, nors visa, kas gyva, – mano širdyje ir troškimuose – šaukia elgtis kitaip. Nebijau dar kartą likti sužeista širdimi, juk visi išgyvena šiuos etapus, manoji krizė turbūt dar irgi nepasibaigusi, bet čia dar ne viskas.

Aš pati savęs nesuprantu.

Pati nežinau, ko noriu, ką jaučiu ar kaip turėčiau jaustis, nes turbūt niekada apie tai nesusimąsčiau. Būčiau tikra savanaudė, jeigu įsileisčiau Endrių į savo gyvenimą. Kas bus, jeigu jis mane pamils ar užsigeis to, ko negalėsiu jam duoti? Jeigu po tėvo mirties užkrausiu jam dar vieną bėdą – sudaužysiu širdį? Nenoriu, kad dėl jo skausmo būčiau kalta aš.

Staigiai apsisuku ir žiūriu į duris, bandydama prisiminti, kaip jis žiūrėjo į mane prieš pat išeidamas.

Gal tai visai nesvarbu. Kokia aš išpuikėlė vien tik prisileisdama mintį, kad jis galėjo mane įsimylėti. Gal jam tiesiog reikia draugės seksui be įsipareigojimų ar vienai nakčiai?

Mano galvoje šėlsta tikra minčių audra, bet nė viena iš jų, mano manymu, nėra teisinga, nors visos labai tikėtinos. Prieinu prie veidrodžio ir žiūriu į save. Žvelgiu į akis merginos, kurią tarsi kažkur buvau sutikusi, bet taip ir nesusipažinau. Jaučiuosi visai kaip nesava, atitrūkusi nuo visko.

Eina šikt!

Sugriežiu dantimis ir pliaukšteliu delnais per televizoriau staliuką. Paskui pasičiumpu naują porą juodų šortukų, baltus naujus marškinėlius su užrašu je t’aime8 ant priekio, raidėmis apsivijusiu Eifelio bokštą, ir maunu į dušą. Ilgai stoviu po karšto vandens srove ir leidžiu jai tekėti mano kūnu ne dėl to, kad būčiau nešvari, o dėl to, kad viduje jaučiuosi kaip įmynusi į šūdą. Visos mintys sukasi tik apie Endrių. Ir Ijaną. Ir kodėl staiga panūdau galvoti apie juos abu vienu metu.

Kai karštas vanduo, regis, nugramdė nuo mano kūno paviršinį odos sluoksnį, išlipu iš dušinės ir nusišluostau, rankšluosčiu nusausinu plaukus. Stovėdama nuoga prieš veidrodį išsidžiovinu juos plaukų džiovintuvu, tada einu į kambarį apsirengti, nes nepasiėmiau į dušinę švarių kelnaičių. Galiausiai išsišukuoju apysausius plaukus ir, subraukusi už ausų, palieku juos baigti džiūti.

Vėl girdžiu už sienos Endrių barškinant gitara. Televizorius kelia triukšmą ir aš supykusi einu prie jo ir išjungiu, kad netrukdytų klausytis Endriaus.

Kelias sekundes stoviu ir klausausi iš anapus sienos sklindančios melodijos, skausmingai užgaunančios mano ausis. Melodija nėra liūdna, bet kažkodėl ją girdint man darosi graudu.

Galiausiai pasiimu kambario raktą, įsispiriu į šlepetes ir išeinu į koridorių.

Nervingai apsilaižiusi sausas lūpas giliai įkvepiu oro, nuryju seiles ir pakėlusi ranką tyliai pabeldžiu į duris.

Gitaros skambesys nutyla ir po kelių sekundžių spragtelėjusios durys atsidaro.

Jis taip pat jau nusiprausęs. Rudi plaukai dar šlapi, virš kaktos truputį susivėlę. Endrius mūvi tik juodus šortus su daug kišenių ir žiūri į mane. Stengiuosi nežiūrėti į jo kiek įdegusį pilvo presą ar išsišovusias venas, bėgančias per visą rankų ilgį ir krentančias į akis.

Dievulėliau tu mano… Gal apsisukti ir grįžti.

Bet ne, atėjau čia pasikalbėti su juo, todėl taip ir padarysiu.

Pirmą kartą pamatau ant jo kairio šono tatuiruotę ir man kyla noras paklausinėti apie ją, bet teks tą padaryti vėliau.

Endrius maloniai man šypsosi.

– Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, – rėžiu tiesiai šviesiai, – kai likus savaitei iki mokyklos baigimo automobilio avarijoj žuvo mano vaikinas.

Šypsena jo veide užgęsta, žvilgsnis sušvelnėja – jo akyse regiu atjautą, matau nuoširdų, nedirbtiną ir neperdėtą gailestį.

Jis plačiau atidaro duris ir aš žengiu į vidų. Nespėjus man nueiti prie lovos ir atsisėsti ant kraštelio, Endrius kuo skubiausiai apsivelka marškinėlius. Gal jis nenori, kad pamanyčiau, jog bando mane suvilioti ar flirtuoti, juolab kad atėjau pas jį pasipasakoti skaudžių dalykų. Už tai jį gerbiu dar labiau. Šitas paprastas, regis, visai nereikšmingas gestas iš tiesų yra nepaprastai iškalbingas, ir nors truputį gaila, kad jis slepia savo kūną nuo mano akių, vis tiek pagirtina. Aš juk atėjau ne dėl to.

Man regis…

Jo žaliose akyse įžvelgiu nuoširdų liūdesį, sumišusį su giliu susimąstymu. Išjungęs televizorių jis ateina prie lovos ir atsisėda šalia manęs, lygiai taip kaip ir mano kambaryje, pakelia akis ir žiūri, kantriai laukdamas, ką dar jam pasakysiu.

– Mes pamilom vienas kitą šešiolikos, – pradedu pasakoti žvelgdama tiesiai prieš save, – bet jis laukė dvejus metus – ištisus dvejus metus, – atsisuku į jį, kad mano žodžiai nuskambėtų įtikimiau, – kol sutikau su juo permiegoti. Nepažįstu nė vieno jaunuolio, kuris sugebėtų laukti dvejus metus, kad parsiverstų merginą į lovą.

Endrius man prasmingai šypteli.

– Iki Ijano turėjau keletą trumpalaikių draugysčių, bet tie vaikinai buvo tokie… – susimąstau, nes nerandu tinkamo žodžio, – tokie… primityvūs. Jeigu atvirai, tai jau nuo dvylikos metų man visi žmonės atrodė primityvūs ir nuobodūs.

Endrius suraukęs kaktą nugrimzta į prisiminimus.

– Bet Ijanas buvo kitoks. Žinai, ką jis man pasakė po mūsų pažinties ir pirmo rimtesnio pokalbio? „Įdomu, ar ir kitam vandenyno krante oras kvepia taip pat?“ Iš pradžių mane tai prajuokino, nes pamaniau, kad paisto nesąmones, bet paskui supratau, kad dėl šio paprasto sakinio jis smarkiai skiriasi nuo kitų mano pažinotų žmonių. Ijanas tarsi stovėjo kitapus stiklo ir žiūrėjo į mus, skubančius pirmyn ir atgal, kasdien lyg robotai darančius tą patį, minančius tuos pačius kelius lyg skruzdės dideliam skruzdėlyne. Žinai, gyvenime aš visados troškau kažko naujo, kitokio, ir tik susipažinus su Ijanu visa tai pradėjo aiškėti.

Švelniai šypsodamasis Endrius taria man:

– Užaugai ir subrendai dar neturėdama dvidešimties. Tai retas bruožas.

– Taip, ko gero, – atsakau jam šyptelėjusi, o paskui ir balsiai nusijuokiu. – Nepatikėsi, kaip dažnai Deimonas, Natali, mano brolis Koulas ar net mano mama pykdavo, kad aš „per giliai“ žvelgiu į gyvenimą.

Tardama „per giliai“ suklapsiu dviem pirštais kabutes ir užverčiu akis į lubas.

– Gerai, kad giliai, – sako jis ir aš nedrąsiai dėbteliu į jį, nes iš karto pajuntu susižavėjimą, nors jis, kad nenutrūktų mūsų pokalbis, ir stengiasi jo neparodyti. Tačiau veikiai jo šypsena užgęsta ir kiek tylesniu balsu jis taria: – Netekusi Ijano, praradai sielos draugą?

Mano šypsena taip pat išblėsta, atsiremiu rankomis į lovos kraštą ir nuleidžiu pečius.

– Taip. Baigę mokyklą ketinome leistis į kelionę aplink pasaulį tik su kuprine ant pečių. Na, gal tik po Europą, bet vis tiek jau buvom tvirtai apsisprendę. Bent jau tiek iš anksto suplanavę. – Pažvelgiu Endriui tiesiai į akis. – Nenorėjom stoti į jokį koledžą ir keturiasdešimt metų dirbti nuobodų darbą. Mes norėjome keliauti po pasaulį, dirbti, kas pakliuvo, ir išbandyti viską, kas įmanoma!

Endrių tai prajuokina:

– Koks nuostabus sumanymas! Vieną savaitę dirbi padavėja kokiam bare ir renkiesi arbatpinigius, o kitą jau kitam mieste gatvėje raitai praeiviams pilvo šokį, o turistai žeria tau į stiklainį pinigėlius.

Mano nuleisti pečiai palengva ima trūkčioti nuo juoko ir aš visa nukaitusi žiūriu į jį.

– Dirbti padavėja – taip, bet raityti pilvo šokį? – kratau galvą. – Nelabai išeitų.

Šyptelėjęs jis man atšauna:

– Na jau, pamėgintum ir išeitų.

Visa užkaitusi kaip žarija žiūriu prieš save ir laukiu, kol atslūgs nuo veido raudonis.

– Prabėgus pusei metų po Ijano mirties, – pasakoju toliau, – mano brolis Koulas, girtas sėdęs prie vairo, mirtinai sužalojo žmogų ir dabar tūno kalėjime. Paskui mano tėvas susirado kitą ir tėvai išsiskyrė. Mano naujasis draugas Kristianas apgaudinėjo mane su kita. O dar vėliau, ką jau tu puikiai žinai, įvyko incidentas su Natali.

Štai ir viskas. Papasakojau viską, kas, krūvon sudėjus, privertė mane bėgti iš namų. Bet vis tiek nedrįstu pažvelgti jam į akis, nes jaučiuosi dar ne viską pasakiusi, o jis turbūt galvoja: gerai, o kas toliau?

– Nemažai bėdų vienu metu sukrito tau į sterblę, – sako jis ir aš pakeliu galvą, nes pajuntu jį patogiau atsisėdant ant lovos. Uodžiu šaltmėtinį jo burnos kvapą, nes dabar jis visu kūnu atsisukęs į mane. – Tu turi visą teisę jaustis įskaudinta, Kemrina.

Nieko jam neatsakau, tik padėkoju akimis.

– Dabar man aišku, kodėl taip lengvai prikalbinau tave leistis į šitą kelionę automobiliu, – sako jis.

Veide jokių aiškių emocijų. Tikiuosi, jis nepagalvos, kad aš juo naudojuosi norėdama įgyvendinti su Ijanu sukurtą planą. Gerai pagalvojus, šita kelionė automobiliu labai jau atliepia mūsų ketinimus, bet ji ne pagrindinė priežastis, dėl ko leidausi į kelią su Endriumi. Būnu su juo dėl to, kad taip noriu.

Kaip tik šią akimirką man topteli mintis, jog vis mažiau galvoju apie Ijaną ir Endrių dėl to, kad Ijaną pradedu tapatinti su Endriumi… Turbūt jaučiu kaltę… O gal tiesiog noriu, kad Ijaną galutinai pakeistų Endrius.

Atsistoju nuo lovos ir nusipurčiusi nuveju šitas mintis į šalį.

– Tai ką ketini daryti? – klausia man už nugaros Endrius. – Kai baigsis šita kelionė, kaip, manai, pasisuks tavo gyvenimas?

Krūtinėje suspaudžia širdį. Nė sykio per visą kelionę su Endriumi ar net prieš pažintį su juo, kai tik išvykau iš Šiaurės Karolinos, nesusimąsčiau apie ateitį, gyvenau dabartimi. Negali sakyti, kad man nerūpėjo, kaip reikės gyventi toliau, tiesiog tuo metu apie tai negalvojau. Endriaus klausimas pažadina mane tikrovei – jaučiu, kaip sukausto vidinė baimė. Niekada nemaniau, kad gausiu tokią porciją realybės, buvau patenkinta savo iliuzija.

Atsisuku į jį, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Endrius įdėmiai žiūri į mane.

– Aš… aš dar nežinau.

Jis truputį nustemba, žvilgsnis tampa mąslus, akys ima klaidžioti po kambarį.

– Gali dar stoti į koledžą, – duoda pasiūlymą, turbūt kad pasijusčiau geriau. – Bet tai nereiškia, kad jį baigusi turi susirasti darbą ir iki mirties vilkti tą lažą. Po galais, juk ir paskui galėsi keliauti su kuprine po Europą.

Atsistoja šalia manęs. Tarsi girdžiu, kaip jo galvoje kirba visokiausios mintys, o jis pats pradeda minti ratu per tamsiai žalią kilimą.

– Esi nepaprastai daili, – sako jis ir man suspurda širdis, – protinga ir gerokai ryžtingesnė už savo amžiaus merginas, man regis, galėtum pasiekti viską, ko tik imtumeisi. Velnias, žinau, kad kalbu banaliai, bet tavo atveju tai gryniausia tiesa.

Gūžteliu pečiais.

– Galbūt, – pritariu, – bet aš neturiu nė menkiausio supratimo, ko noriu iš gyvenimo, nebent tik tai, kad nė už ką nenorėčiau grįžti namo spręsti šitų problemų. Turbūt bijau, kad grįžusi namo vėl įklimpsiu į liūną, iš kurio išsiropščiau tą dieną, kai sėdau į autobusą.

– Pasakyk man, – staiga taria Endrius ir aš pažvelgiu į jį. – Koks charakterio bruožas tave labiausiai nuvilia?

Labiausiai nuvilia?

Kurį laiką mąstau nudūrusi akis į žalvarinį šviestuvą ant sienos prie lovos.

– Na… kad ir nežinau.

Priėjęs prie manęs jis dviem pirštais paliečia man alkūnės linkį ir vėl veda prie lovos sėsti. Aš jam paklūstu.

– O tu gerai pagalvok, – toliau kalba jis. – Remdamasi tuo, ką man papasakojai, kaip manai, kuo tu labiausiai skiriesi nuo kitų žmonių?

Man nepatinka, kad turiu ilgai sukti galvą dėl atsakymo, kuris, regis, jau ir taip yra jo galvoje. Ilgokai žiūriu į sterblėje sunertas rankas ir intensyviai galvoju, kol pagaliau gimsta atsakymas, kuris, sakyčiau, turėtų jį tenkinti, nors nesu tuo iki galo tikra.

– Gal lūkesčiai?

– Čia tavo klausimas ar atsakymas?

Pasiduodu.

– Aš… aš nežinau. Šalia kitų… aš jaučiuosi suvaržyta… Aišku, išimtis būtų Ijanas.

Jis linksi galva ir klausosi, nepertraukinėja, leidžia man kalbėti, nors atsakymas vis dar tūno kažkur giliai galvoje.

Staiga jis plyksteli lyg žaibas ir aš išrėžiu:

– Niekas nenori daryti to, ką aš noriu.

Dabar jau galiu kalbėti aiškiau, nes atsakymas man pačiai tampa aiškus ir teikia man pasitikėjimo.

– Sakykim, gyventi laisvai ir žengti dar nepramintais takais, supranti? Niekas nenori kelti kojos iš savo komforto zonos ir pildyti mano norų, nes tai eiliniam žmogui nepriimtina. Bijojau prisipažinti tėvams nenorinti stoti į koledžą, nes kaip tik šito jie iš manęs tikėjosi. Sutikau eiti dirbti į prekybos centrą, nes mano mama norėjo, kad aš kuo nors užsiimčiau. Kiekvieną sekmadienį ėjau su motina į kalėjimą lankyti brolio, nes ji tikėjosi, kad aš tą darysiu, kadangi jis yra mano brolis ir aš privalau norėti jį aplankyti, nors aš tikrai nenoriu. O Natali negailestingai stengėsi supažindinti mane su visokiais vaikinais, nes jai atrodė nenormalu, kad aš vis dar viena. Aš visą gyvenimą bijojau būti savimi.

Staigiai atsisuku į jį.

– Tam tikra prasme taip buvo ir su Ijanu.

Dabar greitai nusisuku nuo jo, nes kaip tik šito ir nenorėjau jam garsiai sakyti, tiesiog išsprūdo, nes galvoje ėmė gimti nauja mintis.

Endrius klausiamai žiūri į mane ir dvejoja, ar derėtų toliau klausinėti.

O aš nežinau, ar verta daugiau atvirauti.

Paskui jis linkteli.

Tikriausiai nusprendžia, kad ne jo reikalas gilintis į šį klausimą.

Sėdi ir kramto skruosto vidinę pusę. Žiūriu į jį ir stengiuosi neparodyti akivaizdžiai matomo susižavėjimo, bet kuo toliau, tuo sunkiau man jį slėpti. Dirsteliu į jo lūpas ir pagalvoju, koks jų skonis. Paskui prisiverčiu atplėšti nuo jo akis – ir vėl tai darau. Va dabar. Bijau jam prisipažinti, ko noriu, ar bent jau man atrodo, kad noriu.

– Endriau, – tyliai ištariu ir jo veidas akimirksniu nušvinta išgirdus savo vardą.

Gerai pagalvok, Kem, – sakau sau. – Ar tikrai šito nori?

– Kas yra? – klausia jis.

– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?

Atrodo, lyg stovėdama didžiulėj, pilnoj žmonių salėj prieš mikrofoną būčiau išpažinusi didžiausią paslaptį. Bet žodis – ne žvirblis. Dar ir pati gerai nežinau, ar tikrai to noriu, bet tas noras kirba mano galvoje ir jau seniai neduoda ramybės. Lyg pro miglą prisimenu, kad jis buvo užėjęs man tuokart, kai stovėjau ant stogo su Bleiku.

Endriaus veidas ištįsta, ieško ir neranda žodžių, ką man pasakyti. Akimirksniu mano širdis apmiršta ir pasidaro taip silpna, kad net supykina. Kokio velnio prasižiojau! Dabar palaikys mane kekše ar dar kuo nors.

Pašoku nuo lovos.

– Atleisk man. Dieve, turbūt pagalvojai, kad aš…

Jis ištiesia ranką ir suėmęs už riešo sako:

– Sėskis.

Nenoriai atsisėdu, bet negaliu pakelti į jį akių. Jaučiuosi visiškai sugniuždyta.

– Kas tau negerai? – klausia jis.

– A?

Žiūriu į jį.

– Tu tai darai dabar.

Jis skėsteli rankomis, pabrėždamas žodį „dabar“, jo kakta lieka suraukta.

– Ką darau?

Endrius apsilaižo lūpas, sakytum nusivylęs atsidūsta ir galiausiai taria:

– Kemrina, pradėjai pasakoti tai, ką jau seniai norėjai man pasakyti, bet vos tik sukaupusi drąsą prasižiojai, iškart persigalvojai ir ėmei gailėtis.

Endrius žvelgia giliai man į akis, jo žvilgsnis skvarbus, supratingas ir jame yra dar kažko, ko aš negaliu įvardyti.

– Paklausk manęs to paties darsyk ir palauk, kol atsakysiu, – sako.

Tyliu, įdėmiai stebiu įsitempusį, kažko dvejojantį jo veidą. O gal tik aš pati abejoju? Nurijusi seilę pakartoju klausimą:

– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?

Jo veido išraiška nesikeičia.

– Taip, keliskart turėjau.

Dabar jis laukia, ką aš pasakysiu, nors aš niekaip neįsivaizduoju, kaip tokiomis nemaloniomis aplinkybėmis kalbėtis su juo nesijaudinant. Jis sakytum jaučia, kad aš visa viduje susigūžusi, bet, užuot atskaitęs man moralą, pirmiausia privers mane išsikalbėti ir tylės, o ne padės kaip psichologas, kokiu dėjosi, kai atėjau į jo kambarį.

Jis vos pastebimai kilsteli antakius, tarsi ragintų: „Na?“

– Na, aš tiesiog pagalvojau… nes niekada nesu dar to dariusi.

– Kodėl? – visai ramiai klausia jis.

Nudelbiu akis žemyn, paskui vėl pažvelgiu į jį, kad nepradėtų barti.

– Na, man tai atrodo truputį nepadoru.

Endrius nustebina mane susijuokęs.

Galiausiai išvaduoja mane iš šitos kankynės.

– Jeigu mergina darytų tai nuolat, – nutęsia pastarąjį žodį kreivai šypsodamasis, – tada ji tikrai elgtųsi kaip kekšė. O vieną kitą kartą,.. na, nežinau… – skėsteli rankom, tarsi nesiryžtų spręsti, daug tai ar mažai, ir sako: – Man atrodo, nieko čia blogo.

Kodėl jis tuojau pat nepasinaudoja proga ir negriebia jaučio už ragų? Viduje man jau kyla nerimas, imu būgštauti, kodėl jis ir toliau vaidina psichologą, o ne skuba flirtuoti ir mauna tiesiai prie reikalo?

– Vadinasi…

Negaliu to ištarti. Tai ne mano jėgoms. Aš negaliu ramiai kalbėti apie savo seksualinius reikalus. Net ir su Natali užsimenu tik vienu kitu žodeliu.

Endrius atsidūsta, jo pečiai suglemba.

– Ar tu nori permiegoti su manim, kad pajustum vienos nakties nuotykio skonį?

Jis žino, kad aš nebūčiau išdrįsusi garsiai to pasakyti, todėl nusileido ir pats tą padarė.

Klausimas, toks aiškus mums abiem, atima man amą. Man nejauku ir baisiai gėda, kad tai pasakė jis, o ne aš, gal net labiau, negu būtų tada, jei tą padaryčiau pati.

– Galbūt…

Jis atsistoja nuo lovos ir žiūrėdamas į mane sako:

– Atleisk, bet aš šiuo atveju tau padėti negaliu.

Man lyg kas būtų didžiausiu pasaulyje kumščiu kirtęs į paširdžius. Rankos sustingsta kaip pagaliai, pirštai susminga į čiužinio kraštą, ir aš negaliu jų pajudinti. Dabar mano didžiausias noras – lėkti iš šito kambario, užsirakinti savo numeryje ir niekada daugiau nebematyti Endriaus. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo matyti, o kad geriau jis nematytų manęs.

Dar niekada gyvenime nejaučiau tokios didelės gėdos.

Štai kuo baigiasi, kai duodi liežuviui valią.

Nežinau, ar priimti tai kaip gyvenimo pamoką, ar supykti ant jo, kad privertė taip pasielgti.

8 Pranc. „myliu tave“.