Beveik niekada

23

Pirmiausia einam skalbti drabužių. Ištraukusi iš džiovyklės aš vis dėlto sulankstau juos, užuot netvarkingai sukišusi į kelionkrepšius. Endrius mėgina priešintis, bet aš šįsyk išsireikalauju savo. Paskui mes drožiam į miestą ir jis vedžioja mane po visas įžymybes, nuveda net į Šv. Liudviko kapines. Ten antkapiai stūkso iškilę aukštai virš žemės, ko nesu regėjusi niekur kitur. Vėliau drauge žingsniuojam Kanalo gatve iki pat Naujojo Orleano Pasaulio prekybos centro ir vandenyno pakrantės, kur aptinkam išsvajotąją „Starbucks“ kavinę. Susėdę prie kavos ilgai plepam ir aš jam papasakoju apie Natali skambutį. Apkalbam ją ir Deimoną, kuris Endriui pradeda labai nepatikti.

Vėliau, einant pro kepsnių restoraną, Endrius mėgina mane įvilioti vidun primindamas mūsų sandėrį, sudarytą autobuse. Tačiau aš visai nesijaučiu alkana ir bandau paaiškinti keptos mėsos ištroškusiam Endriui, kad mano skrandis turi būti visiškai tuščias, jeigu nori, kad sutikčiau sušveisti kepsnį.

Netrukus prieinam parduotuvių rajoną Kanalo gatvėje, kur aš tiesiog šoku iš laimės, kad galėsiu apsipirkti, nes jau pabodo visą savaitę vaikščioti su tais pačiais drabužiais.

– Betgi mes ką tik išsiskalbėm, – šiaušiasi Endrius mums žengiant į vidų. – Kam tau nauji drabužiai?

Užsimetu rankinuką ant kito peties ir įsitveriu jam į parankę.

– Jeigu šįvakar ruošiamės kur nors išeiti, – sakau tempdama paskui save, – tai norėčiau nusipirkti ką nors, su kuo atrodyčiau bent jau pusėtinai padoriai.

– Bet juk ir šitie tavo drabužiai visai padorūs, – priešgyniauja jis.

– Man reikia naujų džinsų ir palaidinukės. – Stabteliu ir įsmeigiu į jį akis. – Galėsi padėti man išsirinkti.

Mano pasiūlymas jį sudomina.

– Gerai, – šypsosi jis.

Vėl stumiu į vidų.

– Tik nedėk per daug vilčių, – perspėju ir timpteliu už rankos. – Sakiau: galėsi padėti išrinkti, bet ne išrinksi.

– Šiandien tu per daug vadovauji, – atšauna jis. – Nepamiršk, mažule, kad leidžiu tau reikštis tik iki tam tikro laiko, paskui vadeles perimsiu aš.

– Ir kokias gi tu vadeles manaisi perimsiąs? – klausiu gan pasitikinčiai, nes esu tikra, kad jis blefuoja.

Žvilgteliu į jį ir pasitikėjimas ima bliūkšti, nes jis žiūri į mane sučiaupęs lūpas.

– Nepamiršk, – manieringai taria Endrius, – kad prižadėjai daryti viską, ką liepsiu.

Pasitikėjimo nebelieka nė kvapo.

Endrius šypsosi ir šįkart trukteli už rankos mane.

– O kadangi jau sykį leidai man tave parsiversti ant lovos, – priduria jis, o aš stoviu išsproginusi akis, – tai manau, kad galėčiau liepti tau darkart atsigulti ir išskėsti man kojas. Tu juk paklustum, tiesa?

Man gėda net žvilgtelt į šalį, ar kas praeidamas nenugirdo jo žodžių. Endrius išpyškino ne itin tyliai, tad neabejoju, kad galėjo kas ir išgirsti.

Paskui kiek sulėtinęs žingsnį jis pasilenkia man prie ausies ir sukužda:

– Jeigu nenusileisi man paprastesniuose dalykuose, tai aš priversiu tave pasikankinti, ėmęs braukyti liežuviu po tavo tarpkojį.

Nuo šilto alsavimo į ausį, pagardinto aistrą keliančiais žodžiais, man per kaklą nubėga šiurpuliukai.

– Spręsti tau, mažule.

Jis atšlyja, o man norisi plekštelėt jam per iššieptas lūpas, bet jam turbūt tai sukeltų tik dar didesnį malonumą.

Dilema? Tesižinie ten, kur ne taip sudėtinga, o gal nepasiduoti ir leisti jam vėliau mane „pakankinti“? Hm. Ko gero, esu didesnė mazochistė, nei tikėjausi.

Ateina vakaras, ir aš jau pasirengusi eiti linksmintis į miestą. Užsimoviau naujus siaurus džinsus, užsivilkau juodą seksualią palaidinukę, apnuoginančią pečius, ir apsiaviau nepaprasto dailumo juodus aukštakulnius, gražiausius, kokius tik galėjau rasti prekybos centre.

Endrius spokso į mane nuo tarpdurio išvertęs akis.

– Turėčiau tuojau pat čiupti jautį už ragų, – sako jis ir žengia į kambarį.

Šįkart susipyniau plaukus į dvi laisvas kasytes, jos guli man ant pečių, galais siekdamos krūtis. Kaip visad palikau kelias laisvai krintančias garbanas palei veidą, nes man gražu, kai taip nešioja merginos, tad kodėl ir man nepabandžius?

Endriui, regis, irgi patinka. Ištiesęs ranką paglosto jas pirštu.

Aš truputį paraustu.

– Mažule, aš visai rimtai – tu išties atrodai pritrenkiančiai.

– Ačiū…

Dieve šventas, negi aš ką tik prunkštelėjau?

Nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų ir nors jis vėl mūvi džinsus, vilki paprastus medvilninius marškinėlius ir avi savo juoduosius aulinius, vis tiek man atrodo pats patraukliausias vaikinas, kokį tik teko pažinoti, nors ir su paprasčiausiais drabužiais.

Mes išeinam iš numerio ir leidžiantis liftu bei vestibiulyje susilaukiu kelių įdėmių pagyvenusių vyrų žvilgsnių. Jaučiu, kad Endriui tai labai patinka. Jis žengia šalia manęs visas švytintis, o aš nukaistu kaip ugnis.

Pirmiausia užsukam į alaus restoraną ir gerą valandą klausomės gyvos muzikos. Bet kai manęs paprašo parodyti asmens dokumentą ir paaiškėja, kad čia negalėsiu gerti, Endrius nusiveda mane į kitą barą toje pačioje gatvėje.

– Čia laimės dalykas, – sako jis mudviem einat susikibus už rankų. – Beveik visur prašo parodyt dokumentą, bet kartais laimė nusišypso ir nesivarginama tikrinti, ar tau jau dvidešimt vieni ar dar ne.

– Dvidešimt vieni man sukaks po penkių mėnesių, – atsakau jam ir tvirčiau įsikimbu į ranką, nes žengiam per judrią miesto gatvę.

– Pamatęs tave autobuse pamaniau, kad tau septyniolika.

– Septyniolika?

Visai nenorėčiau atrodyti šitokia jauna.

– Ei, – sako jis darsyk mane nužvelgdamas, – mačiau penkiolikmečių, kurios atrodo kaip dvidešimties. Dabar amžių sunku nuspėti.

– Tai sakai, man duotum tik septyniolika?

– Ne, tu atrodai kaip dvidešimties, – prisipažįsta jis. – Aš tik pajuokavau.

Palengvėjo.

Šis baras truputį mažesnis už ankstesnįjį ir žmonės čia įvairūs – nuo šviežiai iškeptų koledžo absolventų iki persiritusių per trečią dešimtį. Prie galinės sienos stovi keli pulo stalai, viduje tvyro prietema, lempos skleidžia šviesą tik virš stalų ir dešinėje pusėje koridoriuje, prie tualetų durų. Cigarečių dūmų nors kirvį kabink, kitaip nei anam bare, kur rūkalų kvapo visai nesijautė, bet manęs tai neerzina. Pati nerūkau, bet bare dūmų kvapas visai tinka. Be jo barui tarsi ko trūksta.

Iš lubose įrengtų garsiakalbių sklinda pažįstama roko muzika. Salės kairėje įrengta nedidelė scena gyvos muzikos atlikėjams, bet šiuo metu ji tuščia. Tai nė kiek negadina linksmos susirinkusiųjų nuotaikos, nes pro žmonių balsus ir garsų muzikos triukšmą aš vos girdžiu, ką man sako Endrius.

– Moki žaisti pulą? – palinkęs man prie ausies klausia Endrius.

– Teko keliskart. Bet nesu profė! – lygiai taip pat garsiai atsakau jam.

Jis timpteli man už rankos ir mes braudamiesi pro žmones, susispietusius kone visuose laisvuose stovėti tinkamuose tarpeliuose, patraukiame prie stalų, kur daugiau šviesos.

– Prisėsk, – kiek tylesniu balsu pasiūlo Endrius, nors prieš mus trinksi kolonėlės. – Užimk mums staliuką.

Atsisėdu prie nedidelio apskrito staliuko, prispausto prie sienos, kur man virš galvos ir kairėje yra laiptai, vedantys į antrą aukštą. Vienu pirštu nustumiu nuo savęs pilną nuorūkų peleninę. Matau prie manęs ateinančią padavėją.

Endrius prie pulo stalų kalbasi su kažkokiu vaikinu, turbūt prašosi priimamas žaisti.

– Atsiprašau, nesuspėjau, – sako padavėja ir pakeičia kaupiną peleninę nauja. Pastato ją aukštyn dugnu. Paskui nuvalo stalą ir, pakėlusi apverstą peleninę, brūkšteli drėgna pašluoste po ja.

Šypteliu merginai. Daili juodaplaukė, turbūt irgi ką tik sulaukusi dvidešimt vienų, stovi prieš mane su padėklu rankoje.

– Gal ko norėsit?

Turiu vienintelę progą suvaidinti, kad jau ne pirmą kartą užsisakau gėrimų neprašoma parodyti asmens dokumento, todėl skubu ja pasinaudoti ir iškart tariu jai:

– Man prašau „Heinekeno“ alaus.

– Ir man vieną, – nešinas lazda sako Endrius.

Pamačiusi Endrių padavėja nužvelgia jį nuo galvos iki kojų ir aš, lygiai kaip jis viešbučio lifte, visa nušvintu. Linktelėjusi padavėja dėbteli į mane tokiu žvilgsniu, lyg sakytų „na ir pasisekė gi tau, kale“, ir nueina sau.

– Tas vyrukas baigs lošti partiją ir tada stalas bus mūsų, – sako Endrius ir sėdasi ant laisvos kėdės.

Padavėja grįžta su dviem alaus buteliais ir pastato prieš mus.

– Jei ko norėsit, mostelkit man, – pasako ir nueina.

– Neprašė asmens dokumento, – palinkęs virš staliuko, kad niekas negirdėtų, nusistebi Endrius.

– Ne, bet tai dar nereiškia, kad nepaprašys vėliau. Sykį jau taip buvo atsitikę Šarlotėje. Mudvi su Natali jau buvom įšilusios, kai paprašė parodyt dokumentus ir išgrūdo pro duris.

– Na, tuomet džiaukis, kol gali, – sako jis ir kilstelėjęs prie lūpų alų greitai gurkšteli.

Padarau tą patį.

Pradedu gailėtis pasiėmusi rankinę, nes dabar turiu ją visur tampytis, bet atėjus mūsų eilei prie pulo stalo, pametu ją į pastalę. Visą laiką sukiosimės netoliese, todėl nelabai dėl jos jaudinuosi.

Endrius vedasi mane prie stovo su lazdomis.

– Kokia tau patinka? – klausia jis skėstelėjęs rankomis prieš visą jų eilę. – Išsirink tą, kuri geriausiai tinka tavo rankai.

Na, turėtų būti nepaprastai linksma. Endrius mano išmokysiąs mane žaisti.

Apsimetu drovi ir nieko neišmananti. Nužiūrinėju lazdas kaip knygas ant lentynos ir išsirenku vieną. Perbraukiu ranka išilgai lazdos, palaikau prieš save lyg ruoščiausi mušti kamuoliuką, bandau pajusti, ar ji man tinka. Žinau, kad atrodau it tikra nieko neišmananti blondinė, bet aš kaip tik to ir siekiu.

– Turbūt šita bus gera, – gūžteliu pečiais.

Endrius dėlioja kamuoliukus į trikampį rėmelį, maišo dryžuotus su vienspalviais tol, kol sudeda taip, kaip reikia, paskui nustumia į stalo vidurį. Tada atsargiai nukelia rėmelį ir pakiša po stalu į jam skirtą vietą.

Linkteldamas klausia:

– Nori pradėt?

– Ne, pradėk tu.

Man norisi paspoksoti į jį, tokį seksualų, susikaupusį, palinkusį virš stalo.

– Gerai, – sako jis ir padeda į vietą išmušantįjį kamuoliuką. Paskui kelias sekundes patrina lazdos smaigalį į kreidą ir padeda ją ant stalo krašto.

– Jeigu jau esi žaidusi, – toliau kalba stodamas reikiama poza priešais išmušantįjį kamuoliuką, – tada neabejoju, kad žinai pagrindines taisykles. – Nusitaiko lazdos galu į kamuoliuką. – Aišku, smūgiuoji tik į baltą?

Juokinga. Betgi jis nieko nežino.

Linkteliu.

– Jeigu pasirinksi dryžuotus, tai galėsi kirsti į visas kišenes, bet tik dryžuotus. Nukalsi vienspalvį – uždirbsi tašką man.

– O kam tas juodas? – rodau aštuntąjį stalo vidury.

– Jeigu įmuši jį į kišenę, nespėjusi sumušti visų savo dryžuotų, – patenkintas aiškina jis, – praloši. O jeigu įmuši baltą – prarasi ėjimą.

– Ir viskas? – klausiu gręžiodama lazdos smaigalį į kreidą.

– Kol kas – viskas, – atsako Endrius. Atrodo, bando nutylėti dar kelias svarbias pagrindines taisykles.

Endrius žengia kelis žingsnius atgal ir palinksta virš stalo, atsiremia pirštais į mėlyną aksomą ir padeda lazdos galą ant sulenkto smiliaus. Kelis kartus stumteli lazdą pirmyn atgal, pamiklina ranką, o tada susikaupia ir kerta lazdos galu per išmušantįjį kamuoliuką. Visi kiti pažyra po stalą į šalis.

Nebloga pradžia, mielasis, – mintyse pagiriu.

Įkrenta du kamuoliukai – dryžuotas ir vienspalvis.

– Kokius renkies? – klausia manęs.

– Kaip tai kokius? – vaidinu kvailutę.

– Dryžuotus ar vienspalvius? Leidžiu tau rinktis.

– A, – tarsi tik dabar suprasčiau. – Man nesvarbu. Gal renkuosi dryžuotus.

Mudu truputį nukrypstam nuo žaidimo „8 kamuoliukas“ taisyklių, bet jis, dedu galvą, tai daro tik dėl manęs.

Dabar mano eilė ir aš einu aplink stalą, ieškodama tinkamo taško.

– Sakyt, ką mušu, ar nereikia?

Endrius smalsiai sužiūra į mane. Gal man reikėjo paklausti aiškiau: ar galiu mušti tuos, kuriuos noriu? Gal jis dar manęs neperkando.

– Išsirink dryžuotą kamuoliuką, kurį norėtum numušti, ir kirsk.

Ką gi, regis, aš dar galiu šiek tiek paspardyt jo dailų, nieko nenutuokiantį užpakaliuką.

– Pala, o iš ko mes lošiam? – klausiu.

Jį tai nustebina, bet netrukus nuostabą keičia suktas žvilgsnis.

– O iš ko norėtum?

– Iš mano laisvės.

Endrius susiraukia. Bet paskui jo lūpų kampučiai užsiriečia, nes turbūt pagalvoja, kad aš vis tiek nelaimėsiu, nes nemoku lošti pulo.

– Na, man truputį gaila, kad tu nori atsilošti laisvę, – sako jis sukiodamas tarp delnų savo lazdą, atremtą į grindis. – Bet tiek to, sutinku.

Kai jau manau, kad mūsų sandėris atliktas, jis kilsteli aukštyn vieną pirštą ir priduria:

– Tačiau jeigu laimėsiu aš, mūsų susitarimas, kad tu turi paklusti mano valiai, pereis į aukštesnį lygį.

Dabar jau aš gerokai nustembu.

– Į kokį aukštesnį lygį? – klausiu įtariai šnairuodama į jį.

Endrius pastato lazdą prie stalo krašto, pasiremia ant rankų ir palinksta į šviesą po lempa. Nuo jo plačios ir paslaptingos šypsenos man per nugarą nubėga šiurpuliukai.

– Tai lažinamės ar ne? – klausia.

Nė kiek neabejoju, kad jis pralaimės, bet kažkodėl dabar pradedu jo velnioniškai bijoti. O kas, jeigu jis lošia geriau už mane ir aš pralaimėsiu? Kas bus, jeigu jis lieps man ėsti vabalus ir rodyti pro langą nuogą užpakalį pravažiuojančioms mašinoms? Aš labiausiai ir bijojau, kad jis privers mane daryti kaip tik šita. Niekada nepamiršiu, kaip jis man tąkart pasakė – ateis ir tam laikas. Aišku, galiu ir nepaklusti, juk jis pats man taip sakė prieš išvažiuojant iš Vajomingo. Betgi aš tikrai nenoriu, kad reikėtų iki to nusiristi.

Ar… pala… O jeigu tai kaip nors susiję su seksu?

Na, bet ledai jau pajudėjo… Beveik tikiuosi, kad laimės jis.

– Sutarta.

Endrius kreivai šypteli ir atsitraukia nuo stalo, pasiima į rankas lazdą.

Prie gretimo stalo būrelis vaikinų ir dvi merginos baigė lošti partiją ir keletas iš jų sustojo paspoksoti į mus.

Pasilenkiu virš stalo, padedu lazdą panašiai kaip Endrius, pastumdau pirmyn atgal ant piršto ir kertu per kamuoliuką tiesiai į stalo vidurį. Vienuoliktas atsimuša į penkioliktą, šis į dešimtą ir abu lekia į kampinę kišenę.

Endrius žiūri į mane. Laiko lazdą prieš save vertikaliai tarp pirštų. Kilsteli antakius, klausia:

– Ar čia tik pradedančiojo sėkmė, ar vedžioji mane už nosies?

Šypsodamasi apeinu stalą iš kitos pusės ir žvalgausi kito smūgio. Nieko jam neatsakau. Tyliai šypsausi ir nepakeliu akių nuo stalo. Tyčia pasirenku kamuoliuką arčiausiai Endriaus, pasilenkiu priešais jį virš stalo (vogčiom dirsteliu sau į krūtinę, ar mano papai per daug nebado priešais stovintiems vaikinams akių), nusitaikau ir stipriu smūgiu pasiunčiu devintą kamuoliuką į šoninę kišenę.

– Tu vedžioji mane už nosies, – taria Endrius man už nugaros, – ir dar erzini.

Pakylu nuo stalo ir šypsodamasi akimis žiūriu į jį, paskui iš lėto nueinu prie kito stalo galo.

Šįkart tyčia nepataikau. Kamuoliukai išsidėstę puikiai, lengvai galėčiau laimėti partiją, bet nenoriu, kad viskas baigtųsi taip paprastai.

– O, ne, mano miela, – prieidamas prie manęs sako Endrius, – daugiau jokių apgaudinėjimų. Juk laisvai galėjai įmušti tryliktą.

– Pirštas slystelėjo, – apsimestinai droviai pažvelgiu į jį.

Endrius linguoja galva ir primerkęs akis žiūri į mane, aiškiai suvokdamas, kad meluoju.

Paskui mes lošiam taip: jis nepriekaištingai įmuša iš eilės tris kamuoliukus, paskui nepataiko į septintą, aš įmušu dar vieną, jis irgi. Taip ir stumdomės vienas kitą aplenkdami, neskubėdami, pasirengdami kiekvienam smūgiui, kartkartėm nepataikydami, kad žaidimas būtų įdomesnis.

Bet dabar jau prie reikalo. Mano eilė, ir ant stalo likę tik trys kamuoliukai: jo ketvirtas, mušamas ir aštuntas. Aštuntas guli penkiolika centimetrų per toli nuo abiejų mušimo pozicijų, bet aš žinau, kad galėčiau pasiųsti jį atsimušti į stalo kraštą, sugrįžti prie manęs ir įkristi į kairiąją kišenę.

Dar du vaikinai atėjo paspoksoti. Neabejoju, kad dėl mano aprangos (ausis vis pasiekia žiūrinčiųjų replikos apie papus ir užpakalį, ypač kai pasilenkiu virš stalo), bet mano dėmesio jie neblaško. Vis dėlto pastebiu Endrių vis dažniau dėbčiojant į juos ir suprantu, kad jis pavyduliauja.

Bedu lazda į stalą ir paskelbiu:

– Į kairę kišenę.

Apeinu iš kitos pusės, pritupiu visai žemai, kad akys būtų vienam lygyje su stalo paviršium, ir pasitikrinu, ar tinkama trajektorija. Tada vėl atsitiesiu, darsyk pasitikslinu mušančiojo ir aštuntojo kamuoliukų trajektoriją iš kito taško, ir pasilenkiu virš stalo. Vienas. Du. Trys. Su skaičium keturi stumteliu lazdą į mušantįjį kamuoliuką ir šis puikiausiu kampu trinkteli į aštuntą, pasiunčia jį riedėti prie dešinio stalo krašto, kur atsitrenkęs gražiai nurieda ir įkrenta į kairę kišenę.

Keletas vaikinų priešingoj stalo pusėj santūriai šūkteli iš džiaugsmo, tarsi aš jų negirdėčiau.

Endrius irgi stovi kitam stalo gale ir plačiai man šypsosi.

– O tu šaunuolė, mano miela, – pagiria ir ima stumdyti kamuoliukus krūvon. – Ką gi, tu laisva.

Negaliu nepastebėti, kad jis truputį nuliūdęs, veidas gal ir šypsosi, bet akyse matyti liūdesys.

– Nea, – sakau jam. – Aš atsisakau laisvės, jeigu neversi valgyti vabalų ir rodyti pro langą nuogo užpakalio pravažiuojančioms mašinoms. Bet visaip kitaip mano laisvę gali varžyti.

Endrius šypsosi.