Beveik niekada

Endrius

Kad tave perkūnai, aš visiškai susileidžiu, kai ji taip į mane žiūri. Argi galima jai pasakyti ne? Su ja aš miegočiau bet kur – tegu ir šalia karvašūdžio ar po tiltu šalia girto benamio.

Tačiau yra viena bėda.

Sakyčiau, ta bėda atsirado tą pačią akimirką, kai ji sutiko sėsti į mašiną šalia manęs. Manau, kad tada ji pasikeitė, tada ji pradėjo tikėti, kad nori iš manęs daugiau nei oralinio sekso. Tegu aš jai tą suteikiau Birmingame, bet leisti jai norėti kažko daugiau tikrai negaliu. Negaliu jai leisti liestis prie manęs, o juo labiau miegoti su ja.

Aš iš tiesų jos geidžiu. Trokštu jos visais įmanomais būdais, bet negaliu pakęsti minties, kad galėčiau užduoti jai širdį. Kas kita – kūnas, jį paniurkyti galėčiau, bet jeigu ji kada man ir atsiduos, tai neišvengiamai jai (o kartu ir man) galiausiai iš skausmo plyš širdis.

Tapo dar sunkiau, kai ji papasakojo apie savo buvusį vaikiną…

– Labai prašau, – maldauja ji.

Užuot tvirtai nusprendęs nepasiduoti, pakeliu ranką ir glostydamas piršto pagalvėle jos skruostą, ištariu:

– Gerai.

Niekados nesivadovauju sveiku protu tuomet, kai reikalas liečia mano norus, tačiau su Kemrina keliskart dažniau siunčiu velniop sveiko proto patarimus.

Pavažiavus dar dešimt minučių pamatau puikų lauką, primenantį bekraštę žolės jūrą, ir sustoju kelkraštyje. Mes tiesiogine prasme esame „nežinia kur“. Išlipam iš automobilio ir, viską palikę jame, užrakinam dureles. Atidarau bagažinę ir imu ieškoti tarp atsarginių daiktų suvyniotos antklodės, atsiduodančios senu automobiliu ir benzinu.

– Fe, kaip dvokia, – ištariu pauostęs.

Kemrina pasilenkia, taip pat pauosto ir suraukusi nosį sako:

– Ai, nieko. Na ir kas?

Man irgi vienodai. Neabejoju, kad su ja nieko neužuosiu.

Nieko negalvojęs čiumpu ją už rankos ir mudu leidžiamės nuožulniu pakelės šlaitu, perlipam griovį, paskui vėl lipam į viršų ir einam prie neaukštos lauką nuo kelio skiriančios tvoros. Aš dairausi, kur būtų Kemrinai lengviau ją perlipti, bet nespėjęs susivokti matau, kad ji ištraukia ranką ir jau pati ropščiasi per tvorą.

– Greičiau! – ragina mane ir nušokusi nuo tvoros pritupia.

Negaliu susiturėti nenusijuokęs.

Peršoku tvorą, nusileidžiu šalia jos ir mudu leidžiamės bėgti per platų lauką. Ji skuodžia kaip grakšti gazelė, o aš vejuosi ją šuoliais lyg liūtas. Girdžiu jos šlepetes plekšint per basų kojų padus ir matau šviesias palaidų plaukų garbanas, kedenamas vakarinio vėjo, šmėsčiojant palei veidą. Su antklode vienoj rankoj bėgu paskui ją, atsilikdamas per kelis žingsnius, kad jeigu kartais ji suklups, galėčiau skambiai nusijuokti ir spėti sugriebti, kad nepargriūtų. Lauke visiškai tamsu, tik mėnesiena blausiai glosto gamtovaizdį. Tačiau šviesos pakanka, kad matytume, kur statom kojas, kad neįpultume į duobę ar neatsitrenktume į medį.

Beje, aplink nematyti nė vienos karvės, o tai reiškia, kad lauke nebus primėtyta bombų, ir aš tuo džiaugiuosi.

Mes taip toli nubėgom nuo paliktos mašinos, kad dabar matau tik mėnesienoje blyksint sidabrinius ratlankius.

– Man atrodo, jau pakankamai toli, – sako Kemrina ir sustoja.

Artimiausi medžiai už gerų trisdešimt ar keturiasdešimt metrų.

Kemrina iškelia aukštyn rankas, pakelia galvą ir leidžia vėjui glostyti kūną. Stovi užsimerkusi, plačiai šypsodamasi, ir aš bijau prasižioti, kad nesutrukdyčiau nuostabiam jos suartėjimui su gamta.

Išskleidžiu paklodę ir patiesiu ant žolės.

– Pasakyk man teisybę, – prabyla ji, suima man už riešo, vedasi prie paklodės ir sodina šalia savęs. – Ar esi kada nors nakvojęs su mergina po žvaigždėmis?

Papurtau galvą ir atsakau:

– Nesu, gryna teisybė.

Jai tai patinka. Regiu, kaip ji man šypsosi, o lengvas vėjelis ūžteli tarp mūsų ir užpučia jai ant veido palaidų plaukų sruogą. Pakėlusi ranką ji užkiša pirštą prie burnos ir patraukia plaukus nuo veido.

– Aš nesu iš tų, kurie mėgsta puošti guolį rožių žiedlapiais.

– Nesi? – nustemba ji. – O man atrodo, kad tu nepaprastai romantiškas.

Gūžteliu pečiais. Čia ji man žeria komplimentus? Ko gero, taip.

– Nelygu, kas kaip tą romantiką supranta, – atkertu. – Jeigu mergina tikisi, kad pakviesiu ją vakarienės prie žvakių ir dar skambant Maiklo Boltono dainoms, tai susidėjo ne su tuo vaikinu.

Kemrina suprunkščia ir sako:

– Na, tai jau per daug romantiška. Bet aš vis tiek tikiu, kad galėtum nustebinti ir romantiškai.

– Galbūt, – atsakau, nors šią akimirką negalėčiau sugalvoti nieko romantiško.

Kemrina pakreipia ant šono galvą ir žiūri į mane.

– O tu tikrai esi toks.

– Koks?

– Kuris nemėgsta kalbėti apie savo buvusias meiles.

– Nori ką nors sužinoti apie mano buvusias meiles?

– Žinoma.

Kemrina atsigula aukštielninka ir patapšnoja šalia savęs, kviesdama mane. Jos pliki keliai sulenkti, pakelti aukštyn.

Lygiai tokia pat poza atsigulu šalia jos.

– Papasakok man apie savo pirmąją meilę, – prašo ji ir aš kažkodėl jaučiu, kad turėtume kalbėti visai ne apie tai, bet kad ji jau taip nori, tiek to, pasistengsiu jos smalsumą patenkinti.

Ko gero, taip būtų sąžininga, nes ji man irgi papasakojo apie savąją meilę.

– Na, – pradedu žiūrėdamas į žvaigždžių nusėtą dangų, – jos vardas buvo Danielė.

– Tu ją mylėjai? – pasukusi galvą į šoną Kemrina žiūri į mane.

Aš spoksau į žvaigždes.

– Taip, aš ją mylėjau, bet mums nebuvo lemta likti drauge.

– Ar ilgai judu draugavot?

Įdomu, kodėl jai maga tą žinoti. Paprastai, prakalbus apie buvusias meiles, merginos, su kuriomis teko draugauti, užsiplieskia ir pradeda pavyduliauti, o aš sukuosi kaip įmanydamas.

– Dvejus metus, – atsakau. – Nutrūko abiejų iniciatyva, nes pradėjome ieškoti naujų pažinčių ir, ko gero, supratom, kad vienas kito nemylim taip, kaip turėtume.

– Ar tiesiog meilė ėmė ir užgeso.

– Ne, mes apskritai vienas kito nemylėjom.

Dabar jau aš atsisuku į ją.

– Kaip tu tą pastebėjai? – klausia ji.

Trumpam susimąstau, įdėmiai žvelgiu jai į akis, kurios yra vos už kelių centimetrų nuo mano veido. Jai kvėpuojant, užuodžiu cinamono skonio dantų pastą, kuria ji šįryt valėsi dantis.

– Aš nemanau, kad meilė gali visiškai užgesti, – ištariu ir pastebiu jos akyse žybtelint kibirkštėlę. – Turbūt jeigu jau pamilsti žmogų, tikrai jį įsimyli, tai ir ta meilė turi tęstis visą gyvenimą. O visa kita tik potyriai ir nusivylimai.

– Nemaniau, kad esi toks filosofas, – šypteli Kemrina. – Turiu pripažinti, tai labai romantiška.

Paprastai raudonuoja ji, tačiau šįkart nukaitau aš. Stengiuosi į ją nežiūrėti, bet man nesiseka.

– Tai ką tada tu tikrai buvai įsimylėjęs? – klausia ji.

Ištiesiu prieš save kojas ir sukryžiuoju per kulkšnis, susidedu ant pilvo rankas ir suneriu pirštus. Žvelgiu aukštyn į dangų, bet akies krašteliu matau, kad ir Kemrina padaro tą patį.

– Sakyt atvirai?

– Be abejo, – atšauna ji. – Man tiesiog smalsu.

Neatitraukdamas akių nuo ryškaus būrelio žvaigždžių prisipažįstu:

– Nieko.

Iš jos krūtinės išsiveržia tylus atodūsis.

– Ai, Endriau, liaukis. Maniau, kad tikrai kalbėsi atvirai.

– Aš ir kalbu atvirai, – žvilgteliu į ją. – Kelis kartus maniau įsimylėjęs, bet… Beje, kodėl mes apie tai kalbam?

Kemrina vėl pasuka galvą į šoną, bet šįkart visai nebesišypso. Atrodo kažko nuliūdusi.

– Turbūt aš vėl tavim naudojuos kaip psichologu.

Prisimerkiu.

– Kaip tai?

Kemrina nusisuka. Jos daili šviesių plaukų kasa nuslenka nuo peties ir nusvyra ant paklodės.

– Nes aš pradedu manyti, kad gal irgi nebuvau… Ne, man nedera taip kalbėti…

Čia jau visai kita Kemrina, nebe ta besišypsanti ir laiminga, su kuria atbėgau į šitą lauką.

Pasikeliu nuo žemės ir atsiremiu ant alkūnių. Smalsiai žiūriu į ją.

– Tu privalai kalbėti viską ir visada. Gal kaip tik tau reikia išsikalbėti.

Ji į mane nežiūri.

– Bet mane vien apie tai pagalvojus graužia sąžinė.

– Matai, sąžinė yra bjaurus dalykas, bet ar tu nemanai, kad jeigu apie tai susimąstai, vadinasi, gali būti tiesa?

Ji vėl atsisuka į mane.

– O tu imk ir pasakyk. Jeigu pasakius tau nepalengvės, tai spręsime kartu, bet jeigu tu laikysi tai širdyje, nežinojimas taps didesne našta nei sąžinės graužatis.

Kemrina vėl žiūri į žvaigždes. Aš irgi pakeliu akis į dangų, kad duočiau jai laiko pamąstyti.

– Gal aš iš tiesų nelabai mylėjau Ijaną, – prabyla ji. – Na, aš jį mylėjau, bet jeigu būčiau jį įsimylėjusi iki ausų, galbūt tebemylėčiau ir dabar.

– Neblogai pasakyta, – šykščiai šypteliu ir viliuosi, kad ji taip pat nusišypsos, nes man nepatinka regėti ją paniurusią.

Kemrinos veidas lieka blyškus, susimąstęs.

– Sakyk, kas verčia tave manyti, kad galbūt niekada jo dorai nemylėjai?

Kemrina žiūri man į akis, tyrinėja žvilgsniu mano veidą, o paskui taria:

– Nes kai būnu su tavim, apie jį daugiau nebegalvoju.

Aš ūmai krentu aukštielninkas ir vėl įsmeigiu akis į juodą dangų. Galėčiau suskaičiuoti visas jame spindinčias žvaigždes, kad nusiraminčiau, bet negaliu nusiraminti, kai šalia guli ji, todėl tam man neužtektų net visų visatoje spindinčių žvaigždžių.

Reikia tam padaryti galą, ir kuo greičiau.

– Na, aš moku palaikyt žmonėm draugiją, – lengvai šypsodamasis sakau jai. – Be to, anąvakar puikiai priverčiau tave rangytis ant lovos, tad man dabar aišku, kodėl tu labiau linkusi regėti mano galvą sau tarp kojų, o ne kieno nors kito.

Man vėl norisi praskaidrinti jai nuotaiką, net jeigu už tai ir sulaukčiau antausio ar priekaišto, kad sulaužiau pasižadėjimą daugiau niekada apie tai neužsiminti.

Ji iš tiesų man uždrožia; pašoka nuo žemės, atsiremia ant alkūnių kaip aš ir plekšteli.

Juokdamasi sušunka:

– Šiknius!

Aš juokiuosi garsiau. Jeigu negulėčiau ant žemės, tai atloščiau galvą ir kvatočiausi.

Paskui ji pasislenka arčiau manęs, pasiremia ant vienos alkūnės ir žiūri į mane. Jaučiu jos plaukus švelniai glostant man ranką.

– Kodėl manęs nebučiuoji? – klausia ji ir mane tuo smarkiai nustebina. – Vakar tu glamonėjai mane, bet nė sykio nepabučiavai. Kodėl?

– Bučiavau.

– Tik pakštelėjai, – sako ji ir jos lūpos taip arti, kad man norisi ją išbučiuoti, bet susilaikau. – Nežinau, kaip man jaustis. Neišmanau, kaip turėčiau jaustis, ir man nepatinka, kaip tu verti mane jaustis.

– Na, galiu pasakyti tik tiek, kad turėtum jaustis normaliai, – kuo abstrakčiau atšaunu jai.

– Bet kodėl? – neatlyžta ji ir jos veidas surimtėja.

Galiausiai pasiduodu ir atsakau:

– Nes bučiavimasis yra labai intymus veiksmas.

Ji pakreipia galvą ant šono ir vėl klausia:

– Išeina, kad manęs nebučiuoji ir su manim nesimyli dėl tos pačios priežasties?

Man iškart pasistoja. Velniai rautų, tikiuosi, ji to nepastebės.

– Taip, – atsakau ir nesuspėju daugiau nieko pridurti, nes ji jau ropščiasi man ant pilvo. Velnias, jeigu iki šiolei nesumojo, kad man stovi kaip kuolas, tai dabar tą tikrai pajus. Apžergusi man klubus ji klūpo ant paklodės, pasilenkusi atsiremia rankomis man prie galvos ir aš vos nemirštu, kai jos lūpos švelniai paliečia manąsias.

Paskui ji įdėmiai pažvelgia man į akis ir sako:

– Neversiu tavęs mylėtis, bet labai noriu, kad pabučiuotum. Tik vieną bučinį.

– O kam? – klausiu.

Ji nedelsiant turi nulipti nuo manęs. Ot, velnias… Dabar dar blogiau, nes mano pasididžiavimas įsispraudęs griovely tarp jos sėdmenų. Jeigu ji pasislinks atgal bent kelis centimetrus…

– Nes aš noriu pajusti tavo bučinio skonį, – kužda ji man į burną.

Mano rankos sliuogia aukštyn jos šlaunimis, paskui klubais ir tuomet pirštai apglėbia jos liemenį. Dieve, kaip gardžiai ji kvepia. Ir man nepaprastai gera, kai ji taip sėdi. Man net sunku įsivaizduoti, kaip būtų gera įėjus į ją. Vien apie tai pagalvojus man svaigsta galva.

Staiga net ir pro drabužius pajuntu ją smarkiai glaudžiantis prie mano kūno; klubai lengvai subanguoja, krusteli tik kartelį, kad mane įtikintų, paskui ji nurimsta ir laukia. Aš visas skausmingai tvinkčioju. Kemrina žvilgsniu tyrinėja mano veidą, lūpas, o man kyla pasiutiškas noras nuplėšti nuo jos drabužius ir sugrūsti į ją savo pagaikštį.

Paskui ji vėl palinksta prie manęs ir prisiglaudžia lūpomis, savo šiltu liežuviu prasibrauna pro mano nepasiduodančias lūpas. Mano liežuvis lėtai juda jos burnoje, iš pradžių skanauja, paskui mėgaujasi šilta burnos drėgme ir galiausiai liežuviai apsiveja vienas kitą. Mes giliai kvėpuojam vienas kitam į burną, ir aš, negalėdamas atsispirti šiam vieninteliam jos bučiniui ar jį nutraukti, suimu abiem rankom jos veidą ir smarkiai prispaudžiu prie savojo, aistringai apžioju jos lūpas ir nepaleidžiu. Ji vaitoja man į burną, o aš imu ją bučiuoti dar karščiau, apkabinu jos nugarą ir stipriai priglaudžiu prie savęs.

Staiga bučinys nutrūksta. Mes dar ilgokai liečiamės lūpomis, bet staiga ji atšlyja ir tokiu paslaptingu žvilgsniu žiūri į mane, kaip dar niekada nežiūrėjo, ir mano krūtinėje įvyksta tai, ko nebuvo tekę patirti.

Paskui jos veidas ūmai pasikeičia, apniūksta, jame šmėsteli sumišimas ir lyg nuoskauda, tačiau ji stengiasi visa tai pridengti šypsena.

– Po tokio bučinio, – valiūkiškai šypsosi ji, tarsi norėtų paslėpti gilius jausmus, – tikriausiai niekada nebenorėsi su manim miegoti.

Nesusilaikau ir nusijuokiu. Kvailai pasakyta, bet tiek to, tegu sau turi, kaip nori.

Kemrina nulipa nuo manęs ir atsigula šalia, pasideda galvą ant sulenktų rankų.

– Jos labai gražios, ar ne?

Kartu su ja žiūriu į žvaigždes, bet aš jų nematau, mano galva užimta ja ir jos bučiniu.

– Taip, jos išties nepaprastai gražios.

Lygiai kaip ir tu…

– Endriau?

– Ko?

Abu žiūrim į dangų.

– Noriu tau padėkoti.

– Už ką?

Kiek patylėjusi atsako:

– Už viską. Už tai, kad privertei sugrūsti kuprinėn tavo drabužius nesulankstytus, už automobilyje pritildytą muzikos grotuvo garsą, kad manęs neprižadintų, ir už dainą apie razinas.

Ji pasuka galvą į mane, aš į ją. Žiūri tiesiai man į akis ir sako:

– Ir už tai, kad pažadinai mane gyvenimui.

Mano veidą sušildo šypsena. Nusisukęs nuo jos ištariu:

– Na, kartais reikia padėti žmogui atsibusti ir vėl pradėti gyventi.

– Ne, – sako ji visai rimtai, ir aš vėl atsisuku į ją. – Aš nesakau „vėl“, Endriau. Dėkoju už tai, kad apskritai pažadinai mane naujam gyvenimui.

Nuo jos žodžių man suspurda širdis ir atima žadą. Negaliu atplėšti nuo jos akių. Protas vėl garsiai šaukia kuo greičiau padaryti tam galą, kol nevėlu, bet aš jam nepaklustu. Esu pernelyg didelis savanaudis.

Kemrina man meiliai šypteli, aš jai irgi, ir mes abu vėl žiūrime į žvaigždes. Liepos naktis be galo šilta, lengvas vėjelis glosto pažemę, o danguje nė debesėlio. Tūkstančiai svirplių, varlių ir keletas amerikinių lėlių traukia naktyje savo giesmes. Man labai patinka klausytis šių paukščių trelių.

Staiga nakties tylą sudrebina baisus Kemrinos klyksmas ir ji strykteli nuo paklodės greičiau už vandenin įmestą katę.

– Gyvatė! – Viena ranka rodo į žemę, o kitą laiko prispaudusi prie burnos. – Endriau! Va ji! Nudėk!

Aš irgi pašoku nuo paklodės ir ant jos krašto pamatau vingiuojant kažką juodą. Atšoku žingsnį atgal nuo to gyvio ir imu trypti jį koja.

– Ne, ne, ne, ne! – šaukia ji mosuodama prieš save rankomis. – Neužmušk!

Sutrikęs sumirksiu.

– Betgi tu ką tik liepei ją nudėti.

– Na, aš tik taip pasakiau.

Ji baisiai išsigandusi, stovi susikūprinusi, tarsi mėgintų apsisaugoti nuo gyvatės, nors tai tiesiog juokinga.

Kilsteliu rankas delnais į priekį ir juokdamasis iš jos elgesio klausiu:

– Tai ką man daryt? Suvaidint, kad užmušu?

– Ne, tik… Betgi aš dabar nebegalėsiu čia miegoti. – Sugriebia man už rankos. – Eime iš čia. – Ji visa dreba ir bando juoktis pro ašaras.

– Gerai, eime, – tariu jai ir pasilenkęs nutraukiu nuo žemės paklodę, nes gyvatė jau kažkur nušliaužė. Viena ranka ją gerai pakratau, nes į kitą tarsi skęstantis šiaudo įsikibusi Kemrina. Tada paimu ją už rankos ir mes patraukiam atgal prie automobilio.

– Aš labai bijau gyvačių, Endriau!

– Matau, matau, mažule.

Stengiuosi nesusijuokti.

Einant lauku ji paspartina žingsnį ir ima mane tempti už rankos. Staiga ji garsiai aikteli, nes beveik basa koja užmina ant minkštos žemės kauburio, ir aš jau jaučiu, kad nenualpusi ji vargu ar pasieks mūsų automobilį.

– Eikš, – sustabdau ją. Užeinu iš priekio ir padedu užsiropšti man ant nugaros. Ji apžergia man liemenį ir aš suimu jai už šlaunų.