Beveik niekada

33

– Tu privalai tai padaryti, kad įsitikintum, jog gali, – tarė Mastersas, sėdėdamas savo klasikinėje kėdėje su ratukais savo klasikiniame kabinete ir vilkėdamas savo klasikinį švarką.

– Nėra reikalo, – atsakiau sėdėdamas priešais jį. – Ką čia bepridursi? Ką besurasi?

– Betgi tu…

– Nereikia. Žinai, ką? Eik tu šikt. – Pašokęs nuo kėdės taip stumtelėjau ją per grindis, kad ši atsitrenkė į už manęs stovintį vazoną. – Į šitą šūdą aš daugiau nelįsiu.

Išėjau taip smarkiai trinktelėjęs durimis, kad net stiklai rėmuose subarškėjo.

– Endriau! Mielasis, atsibusk! – išgirstu Kemrinos balsą.

Staigiai atmerkiu akis. Sėdžiu priekinėje sėdynėje, keleivio pusėje. Įdomu, ar ilgai miegojau? Pasikeliu aukščiau, pamankštinu į abi puses kaklą ir persibraukiu ranka veidą.

– Kas tau?

Naktis. Pasisuku į Kemriną ir matau jos susirūpinusį žvilgsnį, ji nenuleidžia nuo manęs akių tol, kol vėl reikia žiūrėti į kelią.

– Nieko, – atsakau jai. – Viskas gerai. Turbūt sapnavau košmarą. Tik, gaila, nepamenu, apie ką, – pameluoju.

– Tu trankei į prietaisų skydelį, – prunkšteli ji. – Netikėtai ėmei tvatinti kumščiu. Velnioniškai mane išgąsdinai.

– Atleisk, mažule, – pasilenkiu prie jos ir šypsodamasis pakšteliu į skruostą. – Ar jau ilgai tu prie vairo?

Ji dirsteli į šviečiančius skaičiukus.

– Nežinau. Gal porą valandų.

Ieškau akimis artimiausio kelio ženklo norėdamas įsitikinti, ar tikrai važiuoja 90-uoju keliu, kaip liepiau.

– Stabtelk ana ten, – linkteliu galva į išplatėjusį kelkraštį.

Kemrina iš lėto pasuka į šoną ant suskilinėjusio asfalto ir užtraukia rankinį stabdį. Ruošiuosi lipti iš mašinos, bet ji suima man už rankos ir sulaiko.

– Palauk, Endriau.

Žiūriu į ją. Išjungusi variklį atsisega saugos diržą.

– Aš pavairuosiu, o tu dabar numik.

– Gerai, – sako ji ir žiūri į mane niūriai.

– Kas yra?

Kemrina suspaudžia pirštais vairą ir atsilošia sėdynėje.

– Nežinau, ar verta važiuoti į Teksasą.

– Kodėl?

Pasislenku arčiau jos.

Galiausiai ji pažvelgia man į akis ir klausia:

– Nes – o kas toliau? Ten – galinė stotelė. Tu ten gyveni. Kas ten mūsų laukia?

Žinau, kur ji lenkia, nes aš ir pats jau kurį laiką slapčia gainioju galvoje šias mintis.

– Ogi tai, ką mes patys nuspręsime veikti, – atsakau.

Pasisuku į ją ir dviem pirštais suimu jai smakrą.

– Pažvelk į mane.

Ji paklauso. Jos akyse – ilgesys, neaiški baimė ir kančia. Iškart matau, nes ir pats tą patį jaučiu.

Nuryju seiles ir pasilenkęs prie jos atsargiai pabučiuoju.

– Kai ten nuvažiuosim, tada ir pagalvosim, gerai?

Kemrina nenoriai linkteli. Bandau išspausti šypseną, bet man sunkiai sekasi, nes žinau, kad negalėsiu duoti jai atsakymų, kurių ji iš manęs tikisi. Juo labiau tų, kuriuos mielai norėčiau jai ištarti pats.

Kemrina pasislenka ir atsisėda keleivio pusėje, o aš išlipu iš automobilio ir apeinu iš kitos pusės. Pro mus akindamos pralekia dvi lengvosios. Užtrenkiu dureles ir kurį laiką tyliai sėdžiu. Kemrina žiūri pro savo šoninį langą, mintydama, ko gero, tą patį, ką ir aš. Ji sutrikusi, abejojanti ir galbūt išsigandusi. Dar su niekuo manęs nesiejo toks glaudus ryšys kaip su ja, ir tai mane kankinamai žudo. Ištiesiu ranką prie užvedimo spynelės ir laikau suspaudęs pirštais raktelį. Giliai atsidūstu.

– Važiuosime aplinkiniu keliu, – sakau nežiūrėdamas į ją ir užvedu variklį.

Pajuntu, kai ji atsigręžia į mane.

Grįžtelėjęs priduriu:

– Jeigu nori.

Jos veidą atgaivina vos pastebima šypsena. Linkteli.

Nuspaudžiu grotuvo mygtuką ir aparatas pradeda burgzti. Pro garsiakalbius pasigirsta grupės „Bad Company“ daina. Prisiminęs mūsų susitarimą jau ketinu perjungti, bet Kemrina mane sulaiko.

– Nereikia, palik, – ir dar plačiau šypsosi.

Įdomu, ar ji prisimena tą pirmąjį vakarą autobuse, kai susipažinom? Kai prašiau jos pasakyti bent vieną grupės „Bad Company“ dainą? Ji paminėjo „Pasirengusi meilei“. Tada aš jos paklausiau: „Tikrai?“ Nesuprantu, kodėl tada taip išsprūdo, bet dabar matau, kad nelabai ir apsirikau. Keista, kad dabar užgrojo kaip tik šita daina.

Važiuojame apatine Luizianos valstijos dalimi, paskui 82-uoju greitkeliu traukiam tolyn ir pasiekiam Teksasą. Šįryt Kemrina visa švyti – nors mes ir Teksase, – regėdamas ją tokią linksmą, šypsausi ir aš. Važiuojame nuleistais langais ir ji gal jau visą valandą sėdi iškišusi pro langą kojas. Žvilgtelėjęs į šoninį veidrodėlį jos pusėje regiu tik dailiai nulakuotus kojų nagučius.

– Nieko verta kelionė greitkeliu, jeigu nevažiuoji iškišusi kojų pro langą! – šaukia ji bandydama perrėkti muziką ir salone ūžaujantį vėją. Šįkart ji susipynusi vieną kasą, vėjas plaiksto apie veidą išsitaršiusius plaukus.

– Teisingai sakai, – pritariu jai ir užminu greičio pedalą. – Ir dar važiuodama greitkeliu turi pakvailioti su vilkiko vairuotoju.

Nustebusi ji taip staigiai sukteli galvą į mane, kad net plaukai užkrenta ant veido.

– Ką?

Juokiuosi.

– Taip, taip, – muzikos ritmu plekšnoju pirštais per vairą. – Tai būtina. Negi nežinojai? Turi atlikti vieną iš trijų dalykų. Pirmas, – iškeliu vieną pirštą. – Parodyti nuogą užpakalį.

Kemrinos akys išvirsta kaip kukuliai.

– Antras: važiuojant greta vilkiko turi apsimesti besimasturbuojanti.

Jos akys dar labiau išvirsta, lūpa atvimpa.

– Trečias: padirbt su ranka, – sugniaužęs kumštį pakilnoju ranką aukštyn žemyn, – kad jis tau papypintų.

Jos veidą nušviečia palengvėjimas.

– Supratau, – sako ji ir lūpų kampučiuose susiraito paslaptinga šypsena. – Kai tik pasivysim vilkiką, pagardinsiu šią kelionę pakvailiodama su vilkiko vairuotoju, – drąsiai pareiškia ji.

Po dešimties minučių tolumoje išvystam auką – velnias, jam pasisekė. Betgi tai Kemrinos užgaida. Lekiam tiesiu keliu pro lygumas, abipus kelio nė jokio medelio. Prisivejam vilkiką ir važiuojam jam iš paskos pastoviu šimto penkių kilometrų per valandą greičiu. Kemrina mūvi savo dailiuosius trumpučius baltus medvilninius šortukus – jie man velnioniškai patinka, – atplėšia nuo sėdynės sulenktas kojas ir ištiesusi užkelia ant prietaisų skydelio. Valiūkiškai šypsosi, ir tai mane užveda.

– Pasirengusi? – klausiu prisukdamas garsą.

Kemrina linkteli ir aš žvilgteliu pirma į užpakalinio vaizdo, paskui į šoninius veidrodėlius bei į priekį, kad būtų laisvas kelias viena ir kita kryptimi.

Išlendam iš už vilkiko ir judam priešpriešine juosta. Kemrina pakiša po šortukais dešinę ranką.

Man akimirksniu pasistoja.

O buvau toks tikras, kad paprašys tik papypinti!

Kreivai šypsodamasis akies krašteliu seku ją žvilgsniu, o galvoje sukas pačios nepadoriausios mintys. Kemrina žiūri į mane ir šypsosi. Dar stipriau spusteliu greičio pedalą ir netrukus mes susigretinam su vilkiko kabinos langu.

Viešpatie aukštielninkas…

Kemrinos ranka po plonyčiais šortukais juda drąsiai ir užtikrintai. Kairės rankos smiliumi ir nykščiu laiko atitraukusi gumelę, kad matytųsi nuogas pilvas. Atremia galvą į sėdynės atlošą, pasislenka dar žemiau. Aš vos begaliu žiūrėti į kelią. Sukandusi apatinę lūpą ji energingai brauko ranka po kelnaitėm. Pradedu manyti, kad ji, ko gero, neapsimetinėja. Mano vyriškumas toks kietas, kad nors deimantus pjaustyk.

Vilkikas irgi lekia vienodu greičiu. Užsižiūrėjęs į Kemriną nė nepastebiu, kaip koja pakyla nuo pedalo ir greitis pamažu lėtėja, rodyklė nukrenta keliom padalom žemyn. Vilkikas irgi sumažina greitį.

Pro langą pasigirsta kimus, baubiantis balsas.

– Jėzau mano, pupa uoga! Infarktą man įvarysi, gražuolyte! Ėhėhė!

Ir linksmai papypina.

Savanaudiškumo jausmui pabudus, sumažinu greitį nuo šimto iki septyniasdešimties ir vėl užlendu už vilkiko. Pačiu laiku, nes kaip tik priekyje pamatau atlekiantį sunkvežimį.

Žiūriu į Kemriną neabejotinai pamišusiu žvilgsniu. Ji ištraukia iš kelnaičių ranką ir nusišypso.

– Nesitikėjau iš tavęs šito!

– Dėl to ir dariau, – sako ji ir vėl iškiša pro langą kojas, užstodama man šoninį veidrodėlį.

– Ar tu tikrai… masturbavaisi? Neapsimetinėjai?

Nuo septyniasdešimties sulėtinu iki šešiasdešimt kilometrų per valandą. Širdis daužosi krūtinėje.

– Taip, tikrai, – sako ji, – tik dariau tai visai ne dėl vilkiko vairuotojo.

Ir gudriai šypsosi, ranka ištraukia iš burnos vėjo įpūstus plaukus. O aš negaliu atplėšti akių nuo jos lūpų, man norisi jas bučiuoti, kramsnoti.

– Nepagalvok, kad skundžiuosi, – vėl stengiuosi žiūrėti į kelią, kad nepadaryčiau avarijos ir neužmuščiau mūsų abiejų, – bet man dabar… truputį negerai.

Kemrina dėbteli man į dvišakumą, paskui vėl į akis, pakreipia į šoną galvą ir šelmiškai žiūri į mane. Paskui pasislenka arčiau manęs ir sauja suima man tarp kojų. Dabar jau širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Abiem rankom net pabalusiais krumpliais laikausi įsikibęs vairo. Kemrina ima bučiuoti man kaklą, skruostą, paskui lūpomis gnaibo ausies spenelį. Mano kūnu pereina pagaugai.

Tada ji atsega man užtrauktuką.

– Tu padėjai, kai man buvo negerai, – sukužda man į ausį ir krimsteli kaklą, – todėl noriu atsilyginti tau tuo pačiu.

Ir žiūri man į akis.

Kvailai linkteliu, nes galvoje nuo susijaudinimo taip ūžia, kad net žodžio išlementi nebegaliu.

Atsilošęs prisispaudžiu prie sėdynės, nes ji suima rankon mano pasididžiavimą ir palenkia galvą į tarpą tarp mano pilvo ir vairo. Nevalingai lošteliu atgal, nes pajuntu jos liežuvį lyžčiojant aplink galvutę. Dievulėliau… po galų galais… kaip man vairuoti?

Kai Kemrina suima jį visą savo burna, mano galva lošteli atgal, o aš iš visų jėgų stengiuosi nepaleisti iš akių kelio, išsižiojęs pro burną gaudau orą. Vairuoju iki baltumo suspaudęs kaire ranka vairą, o ji čiulpia vis smarkiau ir greičiau, dešinė mano ranka nusprūsta nuo vairo ir dabar glosto jos galvą, šviesūs plaukai veliasi man tarp pirštų.

Rodyklė nuo šešiasdešimt penkių kilometrų pašoko iki aštuoniasdešimties.

Prie devyniasdešimt penkių jau virpa kojos ir temsta akyse. Vėl abiem rankom įsitveriu vairo ir bandau kaip nors suvaldyti – ką? – svarbiausia tą prakeiktą mašiną, paskui garsiai aikteliu ir išsiliedamas aistringai suvaitoju.

Po šito šiurpinančio Kemrinos darbelio burna man pavyko išvairuoti automobilį ir nenulėkti į griovį. Rytą jau privažiuojame Galvestoną, o ji dar pučia į akį atsišliejusi sėdynės, pusiau nukarusiomis kojomis. Nenoriu jos žadinti. Pirmiausia lėtai pravažiuoju pro motinos namą, pastebiu, kad kieme nėra automobilio, o tai reiškia, kad šiandien ji banke, darbuojasi. Neskubėdamas pasirenku aplinkinį kelią į savo namus ir traukiu Penkiasdešimt trečiąja gatve. Šiąnakt Kemrina mažai miegojo, bet jaučiu, kad sulėtėjęs greitis privers ją atsibusti. Įvažiavus į Kedrų alėjos Parko gyvenamųjų namų kompleksą ji pradeda muistytis kėdėje.

Kemrina kilsteli nuo sėdynės atlošo šviesiaplaukę galvą ir išvydus jos mielą veidą man iš lūpų išsiveržia juoko banga.

Ji užsimiegojusi krypteli į šoną galvą ir nepatenkinta burbteli:

– Kas čia taip juokinga?

– Ai, mažule, tiesiog šitaip norėjau greičiau tave prižadinti.

Kemrina pasilenkia prie užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir, išvydusi sau ant skruosto tris nugulėtas žymes iki pat ausies, pavarto akimis. Pabaksnoja per jas pirštais.

– Oho, atrodo kaip žaizdos, – sako.

– Tu man graži net ir su dryžiais, – nusijuokiu, ji nesusilaiko ir taip pat šypteli.

– Štai ir atvažiavom, – galiausiai pranešu jai ir, įvažiavęs į laisvą tarpą tarp automobilių, išjungiu variklį. Sėdžiu nuleidęs rankas.

Automobilyje tampa nejaukiai tylu. Nors nė vienas iš mūsų tiesiai neprasitarėme, kad Teksase mūsų kelionė turės baigtis ar kad mūsų santykiai ūmai turės pasikeisti, dabar tai abu puikiai jaučiame.

Skirtumas tas, kad tik aš vienas žinau kodėl.

Kemrina sėdi tyli kaip žemė ir net nejuda, susidėjusi rankas ant kelių.

– Užeikim į vidų, – pakviečiu norėdamas nutraukti tylą.

Kemrina išspaudžia šypsnį ir atidaro dureles.

– Oho, čia panašiau į bendrabučių kompleksą nei į gyvenamųjų namų rajoną.

Užsimetusi ant peties kuprinę ir rankinuką išlipusi dairosi po istorinius pastatus ir milžiniškus aplinkui augančius ąžuolus.

– Ketvirtam dešimtmety čia buvo Amerikos jūrų pėstininkų ligoninė, – paaiškinu traukdamas iš bagažinės krepšius.

Kemrina nuo užpakalinės sėdynės pačiumpa Eidano gitarą.

Vingiuotu balto smėlio takeliu einam į mano mažą butelį pirmame aukšte. Atrakinu duris ir mes įžengiame į didelę erdvią svetainę. Vos įžengus į vidų nosį sukutena ilgai negyventos patalpos kvapas. Nebjaurus, tiesiog troškus.

Numetu ant grindų krepšius.

Kemrina stovi ir dairosi, apžiūrinėja kambarį.

– Mesk daiktus, kur tik nori, mažule.

Priėjęs prie sofos nutraukiu nuo atlošo atsainiai numestus džinsus, sugraibstau nuo krėslo ir sofos išmėtytus apatinius ir marškinėlius.

– Gražus tavo butas, – pagiria gainiodama akis po svetainę.

Paskui numeta ant grindų savo daiktus, o Eidano gitarą atremia į sofos kraštą.

– Menka viengungio skylė, – atsakau žingsniuodamas į valgomąjį, – bet man čia labai patinka. Be to, norėjau gyventi kuo arčiau paplūdimio.

– Gyveni čia vienas? – klausia ji sekdama iš paskos.

Eidamas į virtuvę kinkteliu galvą ir atsidarau šaldytuvą. Skambteli durelėse sustatyti buteliai ir stiklainėliai.

– Dabar jau vienas. Tris mėnesius gyvenau su savo draugu Hitu, bet jis išvyko gyventi į Dalasą pas savo sužadėtinę.

Išimu iš šaldytuvo dvilitrį butelį imbierinio limonado ir užtrenkiu dureles.

– Gersi? – klausiu atsukdamas jai etiketę.

Kemrina meiliai man šypteli ir sako:

– Ačiū, bet kol kas nenoriu. O kam jį pirkai? Pagirioms ar išjudint skrandį?

Kreivai šypteliu, gurkšteliu tiesiai iš butelio. Ji nė nesusiraukia, nors aš iš jos to beveik ir tikėjausi.

– Aha. Vienas nulis, – prisipažįstu ir užsuku kamštelį.

– Jeigu nori palįsti po dušu, – sakau jai išeidamas iš virtuvės, – tai vonia ana ten, – mosteliu ranka į koridorių, – o aš paskambinsiu mamai, kad nesijaudintų, ir truputį apsitvarkysiu, paskui ir pats nusiprausiu. Mano gėlė turbūt visai sudžiūvo.

Kemrina truputį nustemba.

– Turi gėlę?

Šypteliu.

– Taip. Mano gėlės vardas Džordžija.

Kemrina pakelia antakius.

Nusijuokiu ir pakšteliu jai į lūpas.

Kol Kemrina prausiasi po dušu, aš aplekiu visą butą ir surankioju viską, kas ne vieton padėta: senas smirdinčias kojines (radau tik vieną, numestą prie lovos), keletą neatplėštų prezervatyvų (ant spintelės prie lovos jų visa dėžutė – sumetu viską į šiukšlių dėžę), vieną praplėštą pakelį (dvi gumytes šiukšlių dėžėje savo kambary), kalną nešvarių drabužių ir vieną pornografinį žurnalą (Velnias! Palikau jį ant unitazo bakelio – jinai jau turbūt jį matė).

Paskui suplaunu kelis nešvarius indus, kuriuos palikau praustuve prieš išvykdamas ir, prisėdęs svetainėje, paskambinu mamai.