38
Kone visu kūnu užvirstu ant Endriaus ir paskęstu jo glėbyje. Jis laiko mane apkabinęs tvirtai, bet ne taip tvirtai, kaip norėčiau. Noriu, kad suspaustų smarkiai smarkiai ir nebepaleistų, laikytų prie savęs. Bet jis dar per silpnas. Jaučiu, kad tai, ką dabar jis daro, labai sekina jo jėgas.
Endrius suima delnais mano veidą, nubraukia nuo akių plaukus ir nubučiuoja ašaras, kurių taip stropiai stengiausi neparodyti, kad jam nereikėtų be reikalo dėl manęs eikvoti jėgų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi. Ji visad elgiasi taip, kaip liepia jausmai, juolab tuomet, kai kalbama apie mirtį.
– Atleisk man, – sako jis skausmingu, liūdnu balsu, tebelaikydamas delnuose mano veidą. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Man iš akių rieda ašaros, teka per skruostus jo pirštais, varva per riešus.
– Tikiuosi, tu ne…
– Ne, Endriau, – ištariu springdama. – Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Regis, jis nustemba, bet lieka patenkintas. Prisitraukia mano veidą arčiau ir pabučiuoja į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sakau jam. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir… tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Kalbu piktokai, nes mane pačią skaudina karti ištartų žodžių tiesa. – Tu juk galėjai…
Endrius purto galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu jau ligoninėj, galima dar viską pataisyti.
Jis meiliai šypsosi, paleidžia mano veidą ir nuleidžia prie šonų rankas, padeda ant baltos ligoninės antklodės, kuria guli užklotas. Intraveninės lašelinės žarnelė rangosi nuo jo rankos prie kažkokio aparato.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – prieštarauju jam, rydama ašaras ir gailėdama, kad negaliu jų suvaldyti. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Pasijuntu taip, lyg būčiau gavusi antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Jis nusuka akis į šalį.
Pakeliu ranką ir suėmusi už smakro atsuku jo veidą į save, kad matyčiau jo akis.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Endrius ištiesia į mane ranką ir pasislenka prie lovos krašto, padeda man atsigulti, ir kai aš susirangau jo kūno linkyje, prisiglaudžiu prie jo, Endrius viena ranka stipriai mane apkabina ir prisitraukia dar arčiau savęs.
– Jeigu nebūčiau sutikęs tavęs, – sako žiūrėdamas iš arti man į akis, – aš ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, aš tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima, laukdama stebuklo, beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgysiu.
– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausiu jo.
Endrius nykščio pagalvėle paglosto man skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Mano krūtinę suvirpina rauda.
Nespėjus ką nors jam atsakyti, Endrius pakelia ranką ir nubraukia man už ausies plaukus. Įdėmiai žvelgdamas į akis sako:
– Viską padarysiu.
Įsisiurbiu lūpomis į jo burną ir mes aistringai bučiuojamės.
– Negaliu tavęs netekti, – tariu. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Išspaudžiu šypseną pro ašaras.
Endrius pabučiuoja man į kaktą.
Mudu gulime lovoje ir kalbamės apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti, aš jam pažadu nė per žingsnį nuo jo nesitraukti. Būsiu šalia tiek, kiek reikės. Mes dar ilgai kalbamės apie vietas, kurias norėtume aplankyti, o Endrius ima vardyti dainas, kurias aš turėčiau išmokti, kad abu galėtume dainuoti kelionėje. Dar niekada taip netroškau dainuoti kartu su juo kaip dabar. Pasistengsiu pranokti net pačią Seliną Dion ar kokią operos dainininkę, nesvarbu, dėl jo padarysiu viską. Tegu žiūrovai nuo mano balso ir veršis pro duris į lauką, bet aš vis tiek išmoksiu dainuoti. Kažkuriuo metu į palatą užeina seselė patikrinti Endriaus būklės, o šis vėl atkutęs nusprendžia ją paerzinti ir pašmaikštauti, pakviesdamas prigulti šalia, jeigu jai patinka „seksas trise“.
Seselė pabaltakiuoja į mus ir toliau dirba savo darbą, jai tai paglostė savimeilę, o jis tik to ir siekė.
Gulėdama šalia Endriaus jaučiuosi taip, kaip buvo kelionėje. Mes nebekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį, ir nebeverkiam. Linksmai šnekučiuojamės ir juokaujam, o jis vis prabėgom paliečia man tai vieną, tai kitą jautrią vietelę. Kikenu ir stumiu jo ranką šalin, nes man atrodo, kad elgiamės ne visai padoriai, kad jam reikia poilsio.
Galiausiai nusileidžiu ir atsiduodu jam. Jis velniškai atkaklus. Be to, jo vilionėms neįmanoma atsispirti. Leidžiuosi jo glamonėjama po antklode, paskui tą patį padarau ranka jam.
Po geros valandos išlipu iš lovos.
– Mažule, kas yra?
– Nieko, – šiltai šypsausi jam, nusimaunu kelnes, nusivelku marškinėlius.
Jis šypsosi nuo ausies iki ausies. Aš gi žinau, kad jo galvoje anksčiau ar vėliau gauruotos mintys vis tiek ims suktis.
– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sakau jam lipdama atgal į lovą, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.
Be jokios abejonės ir su didžiausiu malonumu dabar su juo pasimylėčiau, tačiau man šiuo metu rūpi ne seksas.
Jis smalsiai seka mane akimis, kai atsigulu šalia jo su vienom trumpikėm bei liemenėle ir vėl susiraitau. Po antklode jis guli tik su vienom plonom ligoninės kelnėm. Prisiglaudžiu krūtine prie jo liemens ir apsiveju kojomis jo kojas. Mūsų kūnai tobulai susiglaudę, šonkauliai susilietę.
– Ką čia sumanei? – klausia jis, vis labiau nekantraudamas ir smalsaudamas, tačiau matau, kad jam tai patinka.
Laisvos rankos pirštais paliečiu jo ištatuiruotą Euridikę. Jis įdėmiai stebi mano judesius. Smiliumi suradusi Euridikės alkūnę toje vietoje, kur tatuiruotė staiga nutrūksta, pratęsiu liniją ant savo kūno.
– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.
Jo veidas nušvinta, skruostuose įsimeta duobutės.
– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau dėstau savo norą ir paliečiu pirštais jo lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.
Endrius netveria džiaugsmu. Matau tai iš jo švytinčių akių.
– Ak, mažule, kam tau visa tai. Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.
– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.
Endrius žiūri į mane ir jo akyse ima tvenktis ašaros, paskui jis bučiuoja man lūpas ir mūsų liežuviai ilgai glamonėja viens kitą.
– Labai norėčiau, – sukužda man į lūpas.
Švelniai jį bučiuodama tyliai pažadu:
– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.
Endrius linkteli.
– Tikrai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.
Šypteliu.
– Sakai, juokėsi?
– Aha, – prunkšteli Endrius. – Išvadino beviltišku romantiku ir pagrasino išpliurpti draugams. Atrėžiau jam, kad kalba visai kaip mano tėvas, ir liepiau užsičiaupti. Gasas – puikus žmogus ir velniškai geras tatuiruočių meistras.
– Matau.
Endrius suleidžia pirštus man į plaukus ir kelis kartus perbraukia per viršugalvį. Kol jis žiūri į mane, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bandau spėlioti, kokios mintys sukasi jo galvoje. Žavi šypsena pamažu išblėsta, jis vėl susikaupia ir sutelkia dėmesį.
– Kemrina, noriu, kad būtum pasirengusi.
– Nepradėk.
– Ne, mažule, turi tą padaryti dėl manęs, – sako jis susirūpinęs. – Negali tikėtis visu šimtu procentų, kad po operacijos išgyvensiu. Negalima taip manyti.
– Endriau, liaukis, būk geras.
Keturiais pirštais jis užspaudžia man lūpas, liepia tylėti. Aš vėl pratrūkstu raudoti. Jis kuo švelniau bando pateikti man karčią tiesą, geriau už mane įstengdamas suvaldyti emocijas ir slėpti ašaras. Jis gali numirti, o aš neturiu jėgų net savęs sutramdyti. Mane tai siutina, bet aš nieko negaliu padaryti, tik raudu ir nirštu ant savęs.
– Prižadėk, kad susitaikysi su ta mintim, jog aš galiu mirti.
– Aš negaliu su tuo susitaikyti!
Jis suspaudžia mane glėbyje.
– Prižadėk.
Kietai sukandu dantis, jaučiu, kaip garsiai traška už skruosto žandikauliai, akis ir gerklę skaudžiai graužia ašaros.
Galiausiai išlemenu:
– Prižadu.
Skausmas gniuždo krūtinę.
– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – tariu jam ir priglaudžiu kaktą prie jo krūtinės. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.
– Žinau, mažule, žinau.
Tyla.
– Gali man padainuoti? – prašo jis.
– Ką norėtum?
– „Dulkės vėjyje“, – atsako jis.
– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.
Tvirtai suspaudžia mane glėbyje.
– Tada ką nori, – sukužda. – Noriu paklausyti tavo balso.
Taigi pradedu dainuoti „Nuodai ir vynas“. Tą pačią dainą, kurią mudu dainavome Naujajame Orleane, kai gulėjome vienas kito glėbyje. Jis padainuoja su manim kelias eilutes, bet aš jaučiu, kad jis labai silpnas, nes vos gali ištraukti kelias natas.
Užmiegam vienas kito glėbyje.
– Reikia atlikti kelis tyrimus, – išgirstu virš lovos kažkieno balsą.
Atmerkusi akis pamatau prie lovos mūsų seselę sąmokslininkę.
Endrius irgi sukruta ir atsibunda.
Jau vėlyva popietė ir metusi žvilgsnį į langą pamatau, kad greitai pradės temti.
– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodama pataria man seselė.
Matydama mane pusnuogę ji tikriausiai pagalvojo, kad mudu su Endriumi čia pasismaginom.
Išlipu iš lovos ir imu rengtis, o seselė tuo tarpu patikrina Endriaus sveikatos būklę ir ruošia išvežti iš palatos. Lovos gale stovi vežimėlis su ratukais.
– Kokius darysite tyrimus? – silpnu balsu klausia Endrius.
Išgirdusi tokį silpną jo balsą pakeliu galvą. Jis atrodo prastai. Jo orientacija sutrikusi.
– Endriau! – puolu prie lovos.
Jis iš lėto pakelia vieną ranką ir sulaiko mane.
– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Dar ne visai atsibudau.
Seselė grįžteli į mane. Nors jos išmokytos elgtis ramiai ir veide nerodyti jokio susirūpinimo, šios žvilgsnyje aš įskaitau didžiulį nerimą. Seselė nujaučia, kad kažkas negerai.
Išspaudusi šypseną eina prie Endriaus ir padeda jam atsisėsti, palaiko lašelinės žarnelę.
– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako ji. – O jūs tuo tarpu nueikit pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.
– B-bet aš nenoriu palikti jo vieno.
– Elkis kaip liepiama, – burbteli Endrius, ir nuo kiekvieno jo ištarto žodžio mano baimė dar labiau išauga. – Eik ir pavalgyk.
Jis sunkiai grįžteli į mane ir pagrūmoja pirštu:
– Tik jokių kepsnių, – juokais pabara. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.
Jis priverčia mane nusišypsoti, nes to labai siekė, bet mano šypsena blausi.
– Gerai jau, – nenoriai linkteliu. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.
Priėjusi švelniai pabučiuoju. Man atsitraukus jis ilgai ir įdėmiai žiūri man į akis. Jo žvilgsnyje – gilus skausmas. Skausmas ir išsekimas. Bet jis labai stengiasi likti tvirtas, lūpų kamputyje šmėsteli šypsena. Endrius atsisėda į vežimėlį, darsyk dirsteli į mane, ir seselė išveža jį iš palatos.
Man užgniaužia kvapą.
Norisi šaukti jį vardu, pasakyti, kad myliu, bet negaliu prasižioti. Myliu jį visa širdimi, bet kažkodėl jaučiu, kad jeigu tai pasakysiu, jeigu galiausiai prisipažinsiu pati sau garsiai, tą pačią akimirką viskas negrįžtamai sugrius. Gal jeigu laikysiu tai savyje, balsiai neištarsiu, tai mūsų meilės istorija liks amžina. Šie trys nekaltai ištarti žodžiai gali būti visko pradžia, bet aš bijau, kad man su Endriumi jie gali reikšti ir visko pabaigą.