Beveik niekada

34

Pamačius ant unitazo bakelio atsainiai numestą pornografinį žurnalą, kaip galėtų būti dedama ant motociklų, mane nejučia suima juokas. Galvoje šmėsteli klausimas: įdomu, ar daug pasauly atsirastų vaikinų, nevartančių pornografinių žurnalų? Bet paskui susivokiu, kad klausimas visai netikęs. Ką čia pridursi: pati akis pražiūrėjau internete naršydama po pornografines svetaines.

Ilgai prausiuosi po karštu dušu, paskui nusišluostau dideliu Endriaus duotu paplūdimio rankšluosčiu ir apsirengiu.

Man čia nepatinka. Nenoriu būti nei jo bute, nei Teksase.

Kitu metu ir kitokiomis aplinkybėmis viskas būtų kitaip, tačiau tiesa, kurią išdėjau jam vakar sustojus šalikelėje, bado akis. Ir šis būstas, ir visa jame byloja apie artėjančią pabaigą. Drauge kelyje praleisto laiko kerai išgaravo kaip vasaros lietus. Tik ne mūsų jausmai vienas kitam. Šie tikrai ne. Jie tokie stiprūs ir tvirti, kad pagalvojus apie jų nutrūkimą man ima linkti keliai. Mus sieja tik tai, ką jaučiam vienas kitam. Kelionė baigėsi. Nebebus nenumatytų sustojimų, nebesuksim galvos, kur esam ir kur važiuojam. Nebesidžiaugsim pakelės moteliais ir mažais malonumais, tokiais kaip vytinta jautiena, vaikiškas aliejukas ar vonios putos. Nieko nebebus. Mūsų bendros kelionės, drauge praleisto laiko garso takelis nutils, kaip albumui pasibaigus nutyla paskutiniai dainos akordai. Bus girdėti tik nebylus pro garsiakalbius sklindančios tylos vibravimas. Man baisiai norisi ištiesti ranką, nuspausti mygtuką ir viską pradėti iš pradžių, bet ranka nekyla…

Nesuprantu kodėl.

Nubraukiu nuo skruosto ašarą, nuryju galugerkly susikaupusias emocijas, ilgokai stoviu vonioje, paskui įkvepiu į plaučius oro ir atidarau duris.

Eidama per valgomąjį girdžiu Endrių kalbant telefonu.

– Nenervink manęs, Eidanai, gerai? Nereikia man tavo tų suknistų patarimų! Taip, na ir kas? Kas tu toks, kad nurodinėtum, kaip turėčiau gyventi? Ką? Atsipeikėk, brolau! Laidotuvės – ne privalomas dalykas! Mane daugiau pamatysit tik mano paties laidotuvėse, aišku? Nesuprantu, kam iš viso žmonės rengia tas laidotuves. Pažiūrėti į mylimą žmogų, be gyvybės ženklų gulintį mediniame karste? Man daug maloniau prisiminti artimą tokį, kai jis dar buvo gyvas. Nepūsk man arabų, Eidanai! Pats žinai, kad tai nesąmonė!

Nesmagu stovėti už kampo ir klausytis jo pokalbio, bet ne ką maloniau įeiti ir jam sutrukdyti.

Vis tiek įeinu į kambarį. Endrius labai susijaudinęs, man norisi jį nuraminti. Vos tik mane išvydęs jis akimirksniu pakeičia balsą ir atsiplėšia nuo sofos atlošo.

– Turiu baigti, – sako jis. – Taip, su mama jau kalbėjau. Taip. Gerai. Girdžiu, girdžiu. Iki.

Endrius išjungia telefoną ir numeta ant ąžuolinio kavos stalelio visai prie basos savo pėdos.

Prisėdu greta jo ant minkštos pagalvėlės.

– Atleisk, kad aš taip, – sako jis ir patapšnojęs man per šlaunį ima ją glostyti. – Niekad nesiliauja pamokslavęs.

Pasislenku arčiau ir atsisėdu jam ant kelių, jis mane apkabina, priglaudžia prie krūtinės, tarsi aš vienintelė galėčiau jį nuraminti. Apsiveju rankomis jam kaklą, delnus padedu ant pečių. Pasilenkiu ir pabučiuoju lūpų kamputį.

– Kemrina, – sako jis žiūrėdamas man tiesiai į akis, – suprask, aš irgi nenoriu, kad tuojau pat viskas baigtųsi. – Tarsi skaitytų mano mintis, kurios buvo apnikusios vonioje prieš kelias minutes.

Staiga jis pakelia mane ir pasisodina taip, kad apžergiu jį. Žiūriu jam tiesiai į veidą, keliais remiuosi į sofą. Suėmęs už rankų ilgai ir įdėmiai susikaupęs žiūri man į akis.

– O jeigu mes… – nusuka žvilgsnį į šalį, ilgokai mąsto, nors, gaila, nežinau, ar ieško tinkamų žodžių, o gal apskritai nebenori nieko sakyti.

– Ką turi galvoje – „o jeigu mes“? – bandau paraginti. Nenorėčiau, kad nutylėtų, kad ir kaip skaudu tai būtų. Tegu verčiau pasako. Man iš dalies vėl gimsta blanki viltis ir aš nenoriu, kad ji išslystų man iš rankų. – Endriau?

Išgirdęs mano balsą, jis atsitokėja, ir jo žalios akys vėl įsminga man į veidą.

– O jeigu mes abu kur nors išvažiuotume? – taria jis ir man širdis suspurda krūtinėje. – Nenoriu čia pasilikti. Siūlau tai ne dėl tėvo ar brolio – jie čia niekuo dėti. Jie nežino, ką aš jaučiu. Dabar. Šią akimirką. Čia su tavimi. Ar kokie jausmai gimė man vos tik išvydus tave, tokią vienišą tame autobuse Kanzaso stotyje. – Endrius spusteli man pirštus. – Žinau, kad netekai sielos draugo, bet aš prašau… būti mano sielos drauge. Gal mudviem reikėtų pakeliauti po platųjį pasaulį, Kemrina… Suprantu, tavo buvusio draugo aš nepakeisiu…

Man iš akių pasipila ašaros.

Jis netinkamai jas supranta. Paleidžia mano rankas ir staiga nusuka akis į šalį. Suimu delnais jam skruostus, pažvelgiu į iškankintą veidą.

– Endriau, – linguoju galvą, skruostais teka ašaros, – mano mintyse esi tik tu, – tyliai kuždu jam į veidą. – Net ir būdama su Ijanu jaučiau, kad man kažko trūksta. Tąvakar laukuose aš tau sakiau… – nejučia nutylu, nusišypsau, paskui priduriu: – aš tau sakiau, kad tu – mano sielos draugas. Seniai jau tą žinojau.

Pabučiuoju jam į lūpas.

– Nieko malonesnio šiam gyvenime neįsivaizduoju, kaip apkeliauti pasaulį su tavimi. Mudu gimę keliauti. Kartu. Nieko daugiau nenoriu, tik keliauti.

Jo akys pilnos ašarų, tačiau džiugi šypsena nuveja jas šalin dar nepradėjus byrėti. Paskui jis įsisiurbia lūpomis į manąsias, abu suimam delnais viens kitam už veido. Jo bučinys atima man kvapą, bet aš jį bučiuoju dar aistringiau, traukiu kiek galėdama į save jo gyvastį. Neatsiplėšdamas nuo mano lūpų jis nuima nuo veido rankas ir smarkiai mane apkabinęs atsistoja nuo sofos.

– Šiandien tu privalai susipažinti su mano mama, – sako įdėmiai žvelgdamas man į akis.

Kūkčiodama nusibraukiu ašaras ir linkteliu.

– Mielai tą padarysiu.

– Puiku, – nudžiunga jis ir iš lėto pastato mane ant grindų. – Dabar lekiu po dušu, paskui eisim pasižvalgyti po miestą, o vakarop, kai mama baigs darbą, eisim susitikti su ja.

– Gerai, – pritariu jam nepaliaudama šypsotis.

Negalėčiau nesišypsoti, net jei ir labai to norėčiau.

Endrius ilgai žiūri į mane, tarsi negalėdamas atsiplėšti nuo mano kūno, o akys taip švyti džiaugsmu, kaip tą vakarą po mudviejų pasirodymo „Senojo kyšulio“ bare. Jo žvilgsnyje telpa visa, ką norėtų pasakyti itin laimingas žmogus, bet pasirenka tylėti.

Jam ir nereikia nieko sakyti.

Galiausiai Endrius išeina iš kambario ir patraukia į vonią, o aš čiumpu telefoną ir pasitikrinu gautas žinutes. Pagaliau paskambino mama. Balso atsakiklyje ji papasakojo apie savo kelionę laivu aplink Bahamų salas, trukusią net aštuonias dienas. Akivaizdu, kad ji iki ausų įsimylėjo tą savo Rodžerį. Gal man iš tiesų reikėtų užsukti į namus, užmesti į jį akį ir savais metodais įvertinti jo asmenybę, nes aš linkusi manyti, kad mama, apakinta kelių jo itin išskirtinių bruožų, bus pražiopsojusi įspėjamuosius požymius: turtingesnis ir už mano tėvą, patrauklesnė išvaizda ir už Endriaus (na, tai nelabai tikėtina) arba nepaprastai didelis… deja, ir pati nežinau, kaip man pavyktų tai patikrinti, nebent pati paklausčiau mamos. Bet šito tikrai nebus.

Skambino ir tėtis. Pranešė kitą mėnesį vykstąs į dalykinę komandiruotę į Graikiją ir klausė, ar nenorėčiau kartu su juo. Mielai, tėti, bet atleisk, jeigu kitąmet ir panorėsiu keliauti į Graikiją, tai tik su Endriumi. Nuo vaikystės esu tavo dukrelė, bet juk ateina laikas užaugti, ir dabar aš – Endriaus panelė.

Atsikračiusi svajingų minčių toliau žiūrinėju atsiųstas žinutes. Užuot sėdėjus prikandus liežuvį ar rašiusi žinutę, Natali galiausiai pati paskambino. Gerai žinau, kad dabar ji kraustosi iš proto ir miršta nekantraudama sužinoti, su kuo ir ką dabar veikiu. Turbūt per ilgai ją kankinau.

Hm. Gal reikėtų numesti kokį kaulą…

Veidą nušviečia palaiminga šypsena. Vis dėlto apgraužtas kaulas yra geriau nei visiškai nieko.

Endrius išeina iš vonios su drėgnu rankšluosčiu ant kaklo ir eina per kambarį. Pašaukiu jį į svetainę. Atėjęs sustoja, pusnuogis ir toks seksualus, kokio dar gyvenime nesu regėjusi, nuo saulėje įdegusios raumeningos krūtinės kapsi vandens lašeliai. Man norisi juos nulaižyti, bet susilaikau Natali labui.

– Mielasis, ateik čia, – pamoju sulenktu pirštu. – Norėčiau nusiųsti Natali mudviejų nuotrauką. Jau nuo pat Naujojo Orleano ji sėdi man ant sprando ir vis kamantinėja apie tave, bet aš nieko jai nepasakoju, net tavo vardo nepasakiau. Paliko man balso pranešimą, – ir pradedu maigyti telefono mygtukus.

Sausindamas rankšluosčiu plaukus ant pakaušio Endrius juokdamasis klausia:

– Ir ką ji tau sako?

– Jeigu atvirai, tai gatava sprogti iš nekantrumo. Man norisi ją dar labiau pakankinti.

Endrius šypsosi dar plačiau.

– Aš nieko prieš.

Šleptelėjęs ant sofos prisitraukia mane arčiau.

Spragteliu kelias bendras mudviejų nuotraukas: vieną, kai mudu abu žiūrim tiesiai į objektyvą, kitą, kai jis karštai bučiuoja man į skruostą, ir trečią, kai jis geidulingai žiūri į objektyvą ir pro burnos kraštą iškišęs liežuvio galiuką rengiasi lyžtelėti man skruostą.

– Va šita – tiesiog nuostabi, – džiaugiuosi trečiąja nuotrauka. – Dabar ji tikrai susileis. Pasirenk netikėtumui: Teksasui gali tekti išvysti uraganą Natali, kai tik gaus šitą nuotrauką.

Endrius nusijuokia ir pakyla nuo sofos, palikdamas mane darbuotis su telefonu.

– Dar kelios minutės ir aš jau būsiu pasiruošęs, – tarsteli išeidamas iš kambario.

Įterpiu nuotrauką į žinutės langelį ir sumaigau prierašą:

„Štai mes abu, Natali, Galvestone, Teksase :–)“

Ir išsiunčiu. Girdžiu Endrių vaikštant po butą. Jau rengiuosi eiti pažiūrėti, ką jis veikia, bet neprabėgus nė minutei, kai išsiunčiau nuotrauką, gaunu iš Natali žinutę:

„Kad tave skradžiai! Tu ką? Miegi su Kelanu Lacu?!?!!!!?“

Pratrūkstu kvatotis. Iš už sienos kampo išnyra Endrius, deja, šįkart jau su marškiniais, kišdamas priekinę dalį už diržo. Ir jau nebe su šortais, o su džinsais.

– Ką? Jau spėjo atsakyti? – klausia truputį nustebęs.

– Taip, – neslėpdama juoko patvirtinu. – Žinojau, kad puls rašyti.

Žinutės pasipila viena po kitos, tarsi anam gale būtų paleistas teksto rinkimo aparatas.

„Kem, kad tave perkūnai! Jis nenusakomai GARDUS! Kas ten pas jus vyksta?

Paskambink. Tuojau PAT!!!!!!!!

KEMRINA MARTIBET BENET. Tuoj pat man paskambink!!

Aš tuoj nualpsiu!!!

Sakau, NUALPSIU.

Velniop tą automatinį klaidų taisymą! Nekenčiu šito telefono.

NUMIRSIU, o ne nualpsiu!!“

Nesiliauju šypsotis. Endrius užeina man už nugaros ir ištraukia iš rankos telefoną. Skaitinėja jos žinutes ir garsiai juokiasi.

– Netingi tiek prirašyt? – taria. – Kas tas Kelanas Lacas? Gal jis bjaurus? – truputį išsigandęs dėbteli į mane.

Ne… hm. Tikrai nebjaurus.

– Aktorius, – bandau paaiškinti. – Ne, jis tikrai nėra bjaurus. Bet neimk taip į širdį. Natali amžinai visus naujus pažįstamus lygina su garsiais žmonėmis, ir dažniausiai smarkiai perlenkia lazdą.

Kol Endrius mintija mano paaiškinimą, atimu iš jo telefoną ir numetu ant sofos.

– Mudvi kartu mokėmės su Šėja Mičel ir Heiden Panetjer, Megan Foks ir Krisas Hemsvortas buvo garsios pornofilmų žvaigždės. – Caktelėjusi liežuviu dėstau toliau: – Paskui atsirado baisiausia Natali priešė, sporto aikštelės šokėja, dešimtoje klasėje bandžiusi nuvilioti jai iš panosės Deimoną. Natali vadino ją šlykščiąja Ninos Dobrev antrininke. Iš tiesų mūsų bendraklasiai nė iš tolo nebuvo panašūs į tas garsenybes – tiesiog Natali yra savaip keista.

Endrius šypsodamasis linguoja galvą.

– Na, kaip suprantu, ji – neeilinė asmenybė.

Nors ir girdžiu, kaip suvibruoja ant sofos pagalvės numestas telefonas, vis tiek prieinu prie Endriaus ir rankomis apsiveju jam liemenį.

– Ar tikrai nori tai padaryti su manim?

Endrius suima delnais mano skruostus ir įsmeigęs žvilgsnį man į akis sako:

– Niekada gyvenime dėl ko nors nebuvau toks tikras kaip dabar, Kemrina.

Ir pradeda vaikščioti po kambarį.

– Seniai jaučiau… – jo žvilgsnis įdėmus, susikaupęs, – tuštumą… na, tai nebuvo visiška tuštuma, kažkas toje ertmėje buvo, bet ne tai, ko man reikėjo. Kažkas ten nepritapo. Kurį laiką lankiau koledžą, bet vieną dieną susimąsčiau ir tariau sau: Endriau, kokio velnio tu čia triniesi? Ir tada supratau, kad koledžą lankau ne dėl to, kad pats to norėčiau, o dėl to, kad to iš manęs buvo tikimasi. Taip daro visi, net man nepažįstami žmonės, visa visuomenė. Vaikai užauga, įstoja į koledžus, susiranda darbą ir kasdien, diena iš dienos, iki pat gyvenimo pabaigos, kol pasensta ir numiršta, – vis mala tą patį šūdą. Panašiai kaip tu man pasakojai apie save ir savo buvusio vaikino planus. – Staigiai mosteli dešine ranka, lyg perskrosdamas kambario orą: – O juk daugelis net neišeina už savo gimtojo kiemo.

Endrius įnirtingai žingsniuoja po kambarį, stabteli tik tada, kai nori pabrėžti kokį svarbų žodį ar mintį. Į mane beveik nežiūri. Atrodo, visa tai kalba ne man, o sau, lyg jo galvą būtų užliejusi atsakymų, kurių ieškojo visą gyvenimą, lavina, ir kuriuos jis dabar bando suvokti visus iš karto, vienu metu.

– Aš niekada nejaučiau pasitenkinimo tuo, ką dariau…

Galiausiai pakelia akis į mane.

– O kai sutikau tave, regis, mano galvoje viskas apvirto aukštyn kojom, atsibudo ar kaip čia pasakius, nes… – vėl sustoja priešais mane, man norisi verkti, bet tvardausi, – nes iš karto supratau, kad pagaliau viskas atsistojo į savo vietas. Tarsi sutapo ir pritapo. Tu prie manęs pritapai.

Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiuoju jam į lūpas. Noriu jam pasakyti daug gražių žodžių, bet esu perpildyta jausmų ir neišmanau, nuo ko pradėti.

– Turbūt irgi turiu paklausti tavęs to paties, – toliau kalba jis. – Ar tikrai nori tai daryti su manim?

Žiūriu į jį ir meiliai šypsausi akimis.

– Endriau, nereikia nė klausti, – atsakau jam. – Tikrai noriu!

Endrius su tokiu džiaugsmu man nusišypso, kad net sutvaska jo pasiutiškai patrauklios žalios akys.

– Vadinasi, oficialiai galima skelbti, – taria jis, – kad išvykstam rytoj. Banko sąskaitoj turiu dar šiek tiek pinigų, užteks kurį laiką pragyventi.

Šypsodamasi jam linkteliu ir patikinu:

– Aš banke irgi turiu pinigų, nors pati neuždirbau, dėl to leidau juos labai apdairiai, bet šiam tikslui išleisiu viską iki paskutinio cento, o kai jau nebebus ko…

– O kad mūsų pinigai iki galo neišsektų, – neleidžia jis man baigti, – uždarbiausime pakely, kaip tu ir minėjai. Galėsime koncertuoti klubuose, baruose, žemdirbių turguose, – tokia mintis jam kelia juoką, nors jis kalba visai rimtai. – Be to, galėtume padirbėti ir baruose, restoranuose, gaminti valgį, plauti indus ar aptarnauti klientus… nežinau, ką nors sugalvosim.

Atrodo, lyg tai būtų beprotiškas sapnas, bet mums jis nė motais. Mudu gyvenam šia akimirka.

– Taip, jau geriau imtis kokio nors darbo, kol pinigai visai neišseko, – pritariu jam nurausdama. – Nenorėčiau paskui stovėti su ištiesta ranka, miegoti prie šiukšliadėžių ar stoviniuoti gatvėje su lentele – „Galiu dirbti už valgį ir pastogę“.

Endrius juokdamasis spusteli man pečius.

– Na jau ne, iki tokio lygio tikrai nenusirisime. Turėsime visąlaik dirbti, bet neužsisėdėti vienoje vietoje ir nepaskęsti rutinoje.

Žiūriu jam į akis, paskui apsiveju rankomis jam kaklą ir aistringai pabučiuoju.

Endrius čiumpa raktelius.

– Varom, – kviečia jis atlošęs galvą ir tiesdamas man ranką. Aš ją paimu. – Pirmiausia tai, kas svarbiausia: turiu pamatyti savo mašinytę. Ji turbūt manęs labai pasiilgo!

Pornografiniai žurnalai ir automobilis, į kurį kreipiamasi kaip į moterį!

Be žado palinguoju galvą ir juokdamasi leidžiuosi nutempiama prie durų. Pasičiumpu nuo grindų rankinę ir mudu neriam į lauką.