Beveik niekada

37

– Endriau, – sakau atvirsdama į jo lovos pusę. Kilstelėjusi galvą pamatau, kad lovoje jo nėra.

Užuodžiu kepamos šoninės kvapą.

Prisimenu praėjusią naktį ir negaliu sulaikyti šypsenos veide. Išsivaduoju iš paklodžių, išlipu iš lovos ir apsimaunu trumpikes, užsivelku marškinėlius.

Įėjusi į virtuvę Endrių randu stovintį prie viryklės.

– Mielasai, ko taip anksti pakirdai?

Priėjusi prie šaldytuvo atsidarau ir ieškau, kuo galėčiau suvilgyti lūpas. Reikėtų išsivalyti dantis, bet kai jis ruošia pusrytį, nenorėčiau dantų pasta sugadinti kiaušinienės skonio.

– Norėjau atnešti tau pusrytį į lovą.

Jis ilgokai delsė man atsakydamas, o kai prabilo, balsas buvo prikimęs. Pakeliu akis nuo šaldytuvo ir žiūriu į jį. Endrius stovi prie viryklės, įbedęs žvilgsnį į riebalus keptuvėje.

– Mielasis, kas tau?

Nieko nepaėmusi iš šaldytuvo, uždarau jį.

Jis nepakelia galvos ir į mane net nežiūri.

– Endriau?

Mano širdis tvinksi vis greičiau ir greičiau, nors nesuprantu kodėl.

Prieinu prie jo ir uždedu ranką jam ant peties. Jis lėtai atplėšia akis nuo keptuvės ir pažvelgia į mane.

– Endriau…

Tarsi žiauriam sulėtintam kine Endriaus keliai sulinksta ir jis visu kūnu sukniumba ant baltų virtuvės plytelių. Mentelė, kurią laikė rankoje, barkšteli ant grindų, aptėkšdama karštais taukais. Bandau jį pakelti, bet negaliu išlaikyti. Viskas vyksta tarsi sulėtintam kadre: mano klyksmas, mano rankos griebia jam už pečių, Endriaus galva trinkteli į grindis ir atšoka. Tačiau kitą akimirką, kai jo kūnas ima trūkčioti, tampomas nevaldomų konvulsijų, viskas ima bėgti pagreitintai ir gąsdinančiai baugiai.

– ENDRIAU! DIEVE ŠVENTAS, ENDRIAU!

Noriu jam padėti, bet jo kūnas nepaliaujamai trūkčioja. Matau jo akių baltymus ir siaubingai sukąstus dantis. Kojos sutrauktos mėšlungio.

Darsyk garsiai suklinku, iš akių srūva ašaros.

– Padėkite kas nors!

Paskui ūmai atsitokėju ir lekiu ieškoti artimiausio telefono. Jo mobilusis guli ant virtuvinės spintelės. Surenku 911, ir kol per pora sekundžių atsiliepia dispečerė, aš išjungiu dujas.

– Greičiau! Jam prasidėjo traukuliai! Labai prašau, padėkite!

– Ponia, pirmiausia jums reikia nusiraminti. Ar jį dar tampo traukuliai?

– Taip!

Su siaubu žiūriu, kaip Endriaus kūnas kratosi ant grindų. Man taip baisu, kad net pradeda vimdyti.

– Ponia, patraukite į šalį visus daiktus, į kuriuos jis galėtų susižeisti. Ar jis nešioja akinius? Ar jo galva negali atsitrenkti į kokį kietą daiktą?

– Ne! B-bet jis stipriai susitrenkė galvą krisdamas!

– Aišku. O dabar suraskite kokį minkštą daiktą – gal pagalvę – ir pakiškite po galva, kad neužsigautų.

Apsidairau po virtuvę, bet nieko tinkamo nepastebėjusi, galvotrūkčiais puolu į svetainę ir čiumpu nuo sofos pagalvėlę, lekiu su ja atgal. Numetu ant grindų telefoną ir pakišu pagalvę po jo tirtančia galva.

O, ne… Dieve mieliausias… kas jam pasidarė?!

Vėl čiumpu telefoną ir priglaudžiu prie ausies.

– Pagalvė jau padėta!

– Gerai, ponia, – ramiai sako 911 dispečerė. – Kada jam prasidėjo traukuliai? Ar jis serga kokia liga, kuriai būtų būdingi priepuoliai?

– N-nežinau. Gal kokias pora minučių. Daugiausia tris. Bet aš dar niekad nemačiau jo tokios būklės. Jis man nieko neminėjo apie jokias ligas… – Ir tada man topteli: man jis nieko nesakė. Mano galvoje pinasi įvairiausios mintys, bet nuo jų man darosi tik dar neramiau. – Atsiųskite greitąją! Prašau! Paskubėkite! – Aš jau springstu ašaromis.

Endriaus kūnas nurimsta.

Nespėjus dispečerei ką nors pasakyti, sušunku:

– Jis nebejuda! K-ką man daryti?

– Dabar, ponia, reikia, kad jūs paverstumėte jį ant šono, o tuo tarpu mes atsiųsime jums greitąją. Koks jūsų adresas?

Verčiant Endrių ant šono, jos klausimas man pakerta rankas.

N-nežinau. Po perkūnais, aš nežinau jo adreso! Velniai rautų!

– Aš nežinau jo ad… – pašokusi nuo grindų puolu prie spintelės, ant kurios guli nemaža šūsnis laiškų, ir suradusi adresą padiktuoju dispečerei.

– Greitoji jau važiuoja pas jus. Ar norėtumėte bendrauti su manim tol, kol atvažiuos medikai?

Nelabai suprantu, ką ji sako, ir apskritai neprisimenu, ar ji man ką sakė, ar tik pasivaideno, todėl tyliu, nieko neatsakau. Negaliu atplėšti akių nuo Endriaus, gulinčio virtuvėje ant grindų be sąmonės.

– Jis be sąmonės! Dieve mano, kodėl jis neatsimerkia?! – Laisva ranka susiimu už burnos.

– Taip būna, – sako moteris ir aš pagaliau atsitokėju išgirdusi jos balsą. – Ar norėtumėt kalbėti su manim, kol atvažiuos greitoji?

– Taip, labai norėčiau. Būkit gera, nepadėkit ragelio. Maldauju.

– Gerai, aš jūsų klausau, – sako moteris ir jos balsas man – vienintelė paguoda. Man trūksta oro. Galvoje viskas susijaukę. Žodžiai stringa gerklėje. Nieko negaliu daryti, tik spoksau į jį. Man netgi baugu pritūpti šalia jo, kad prasidėjus traukuliams nepadaryčiau ko nors blogai.

Po kelių minučių gatvėje pasigirsta greitosios sirenos.

– Man regis, jau atvažiavo, – garsiai ištariu į telefono ragelį.

Bet vis tiek negaliu atplėšti akių nuo Endriaus.

Kodėl taip atsitiko?

Pasigirsta beldimas į duris ir aš galiausiai atsistoju – lekiu prie durų įleisti greitosios medikų. Nepamenu, kaip numečiau ant žemės Endriaus mobilųjį su tebekalbančia dispečere. Matau, kaip Endrius paguldomas ant neštuvų ir prisegamas diržais.

– Kuo jis vardu? – kažkas paklausia, turbūt kas nors iš medikų, bet jo veido aš nematau. Mano akys prilipusios prie Endriaus ir aš regiu, kaip jį išveža iš buto.

– Endrius Perišas, – tyliai ištariu.

Vos išgirstu, į kokią ligoninę, anot vieno iš greitosios medikų, bus vežamas Endrius. Jiems išskubėjus stoviu kaip žaibo trenkta ir spoksau į duris, pro kurias jis ką tik iškeliavo. Tik po kelių kankinamai ilgų minučių atsipeikėju ir puolu ieškoti jo telefono, o jame – jo motinos telefono numerio. Paskambinusi ir papasakojusi, kas nutiko, išgirstu ją verkiant, ir ji, regis, numeta ragelį.

– Ponia Periš! – ašaros man gelia akis. – Ponia Periš! – Bet ji nebeatsiliepia.

Paskui užsimetu kažką ant savęs – net nepamenu, kuo esu apsirengusi, – pasičiumpu Endriaus automobilio raktelius, savo rankinuką ir neriu pro duris. Kurį laiką lekiu jo automobiliu, paskui ūmai susivokiu, kad nebežinau, kur esanti ar kur važiuoju. Pamačiusi degalinę užsuku ir pasiklausiu kelio į ligoninę, bet man vis tiek sunku susigaudyti svetimam mieste, tad vos nepasiklystu. Galva visai nedirba.

Užtrenkiu automobilio dureles ir bėgu į ligoninės priimamąjį, rankinukas tabaluoja ant peties. Galėjau pamesti ir nė nepastebėti to. Priimamojo seselė pabaksnoja pirštu per klaviatūrą, suranda reikiamą informaciją ir parodo, kur turiu eiti. Atsiduriu laukiamajame. Visiškai viena.

Praeina turbūt valanda, bet gal aš klystu. Gal valanda, gal penkios minutės, o gal visa savaitė. Koks skirtumas. Man dabar laikas neegzistuoja. Gelia krūtinę, nes tiek prisiraudojau. Minu taką pirmyn atgal po laukiamąjį, jau net žymės įspaustos matyti.

Dar viena valanda.

Šitas laukiamasis neįtikėtinai neskoningas: sienos rudos, kėdės irgi rudos, sustatytos dviem eilėm vidury kambario. Virš durų tiksinčio laikrodžio rodyklės suka ratus, ir nors jo tiksėjimas visiškai tylus, mano protas toks įsitempęs, kad, rodos, vis tiek girdžiu. Netoli praustuvo stovi kavinukas. Po šonines duris išėjo kažkoks vyras, įsipylė kavos į vienkartinį puodelį ir vėl pradingo už jų.

Dar viena valanda.

Žiauriai skauda galvą. Lūpos šerpetotos ir sutrūkinėjusios. Be paliovos jas laižau, bet nuo to tik dar blogiau. Jau kuris laikas nepasirodo jokia seselė, todėl pradedu gailėtis, kad nesustabdžiau pastarosios, šmėstelėjusios laukiamajame ir nuskubėjusios ilgu šviesiu koridorium.

Kodėl taip ilgai reikia laukti? Kas čia vyksta?

Paremiu kaktą delnu ir jau siekiu rankinuko, kur guli Endriaus telefonas, kai išgirstu pažįstamą balsą.

– Kemrina?

Grįžteliu balso pusėn.

Į laukiamąjį įeina jaunesnysis Endriaus brolis Ešeris.

Labai norėtųsi džiaugtis, kad kažkas pagaliau atėjo su manim pasikalbėti, prablaškyti nuo šio beprotiško širdį apėmusio skausmo, bet negaliu, nes bijau, kad jis praneš man apie Endrių baisių žinių. Kiek žinau, Ešeris net nebuvo Teksase, ir jeigu jis taip greitai čia atlėkė, vadinasi, atskrido pirmuoju lėktuvo reisu, o žmonės paprastai taip elgiasi tik atsitikus didelei nelaimei.

– Ešeri? – mano balsas trūkinėja nuo ašarų.

Nė nedvejodama šoku nuo kėdės ir puolu jam į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina.

– Būk geras, pasakyk, kas čia vyksta? – klausiu, o iš akių vėl ima plūsti ašaros. – Kas Endriui?

Ešeris paima man už rankos ir nuvedęs prie kėdės pasodina, pats atsisėda šalia. Rankose gniaužau rankinuką, kad turėčiau kuo užsiimti.

Ešeris toks panašus į Endrių, kad man net širdį suspaudžia.

Droviai man šypsosi.

– Dabar jau viskas gerai, – sako jis ir nuo tų kelių žodžių mano kūną užlieja energijos antplūdis. – Bet ilgai tai gali netrukti.

Lygiai taip pat greitai tas energijos antplūdis apleidžia mano kūną, tarsi numarindamas širdį, sielą ir mažulytę viltį, kurią vis dar puoselėjau nuo tos akimirkos, kai taip atsitiko. Ką čia Ešeris paisto? Ką jis nori man pasakyti?

Krūtinę sudrebina rauda.

– Ką tai reiškia? – vos įstengiu išlementi.

Jis ramiai įkvepia.

– Prieš aštuonis mėnesius, – lėtai pradeda pasakoti, – mano broliui buvo diagnozuotas smegenų auglys…

Mano širdis sustoja. Kvėpavimas nutrūksta.

Rankinukas žnekteli ant grindų, iš jo pažyra daiktai, bet aš neturiu jėgų pasilenkti jų surinkti. Negaliu net piršto pajudinti.

Jaučiu, kaip Ešeris paima man už rankos.

– Kadangi mūsų tėvas pasiligojo, Endrius griežtai atsisakė darytis tyrimus. Tą pačią savaitę, kai sukrito tėvas, jis turėjo eiti pas daktarą Mastersą, bet nenuėjo. Mama su kitu broliu, Eidanu, darė viską, kad tik jis nueitų. Kiek žinau, jis lyg ir jau buvo pažadėjęs nueiti, bet to nepadarė, nes tėvo sveikata pablogėjo.

– Ne… – beviltiškai imu purtyti galvą, nes negaliu patikėti tuo, ką jis man pasakoja. – Ne… – Man norisi užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.

– Štai dėl ko Endrius su Eidanu nuolat kimba viens kitam į gerkles, – toliau pasakoja Ešeris. – Eidanas norėjo, kad jis išsitirtų, o Endrius – užsispyręs kaip ožys – kaip įmanydamas Eidanui priešinosi.

Įrėmusi žvilgsnį į sieną sakau jam:

– Štai dėl ko jis nenorėjo lankyti ligoninėje tėvo…

Tai suvokus man atima žadą.

– Taip, – tyliai pritaria man Ešeris. – Kaip tik dėl to ir į laidotuves neatėjo.

Atsisuku į Ašerį ir, įrėmusi į jį atkaklų žvilgsnį, pirštais baksnodama per lūpas bandau spėti:

– Jis bijo. Jis bijo, kad ir jam taip atsitiks. Jis bijo, kad jo auglys neoperuojamas.

– Taip.

Strykteliu nuo kėdės, po kojomis trekšteli lūpų dažų dangtelis.

– O jeigu jis nepiktybinis? – karštligiškai bandau spėlioti. – Dabar jis ligoninėj ir daktarai gali atlikti jam tai, kas būtina. – Pasisuku prie išėjimo. – Aš priversiu jį pasidaryti tyrimus. Aš jį priversiu! Jis manęs paklausys!

Ešeris sugriebia man už rankos. Atsisuku į jį.

– Anot daktarų, šansai išgyventi labai menki, Kemrina.

Aš tuoj apsivemsiu. Skruostus degina viena po kitos pradėjusios riedėti ašaros. Rankos pasiutiškai dreba. Aš visa tirtu kaip epušės lapas!

Ešeris tyliai priduria:

– Jis per ilgai delsė.

Rankomis užsidengiu veidą ir pratrūkstu raudoti, kūnas nevalingai trūkčioja nuo ašarų. Pajuntu Ešerio rankas, jis tvirtai mane apkabina.

– Jis nori su tavim pasimatyti.

Tai išgirdusi kilsteliu galvą.

– Jau nuvežė jį į palatą. Nuvesiu tave pas jį. Luktelk dar kelias minutes, kol išeis mama, ir aš nuvesiu tave pas jį.

Nieko jam neatsakau. Stoviu netekusi amo… mirštančiu vidumi, kenčianti nenusakomą skausmą.

Ešeris žvilgteli į mane, norėdamas įsitikinti, ar gerai jį supratau, ir atsargiai taria:

– Tuoj ateisiu tavęs. Palauk čia.

Ešeris išeina, o aš, kad nepargriūčiau, stveriu už artimiausios kėdės atlošo ir atsisėdu. Nieko nematau, ašaros degina man akis, upeliais liejasi per skruostus. Krūtinę taip skauda, kad, rodos, kažkas perrėžė pusiau ir išlupo iš jos širdį.

Nežinau, ar įstengsiu į jį pažiūrėti, ar atlaikys mano širdis.

Kodėl jis taip elgėsi?

Kodėl taip atsitiko?

Kad visai neišsikraustyčiau iš proto, neiškrėsčiau kokios kvailystės, nepradėčiau ko nors daužyti ar žalotis, krentu ant kelių prie savo rankinuko. Net nepastebėjau, kada Ešeris surinko mano daiktus, sudėjo į rankinuką ir pakabino jį ant kėdės atlošo. Susirandu telefoną ir paskambinu Natali.

– Klausau.

– Natali, m-man reikia tavo paslaugos.

– Kem, tu verki?

– Natali, būk gera, išklausyk.

– Gerai, klausau. Kas atsitiko?

– Tu mano geriausia draugė, – tariu jai. – Noriu, kad atlėktum į Galvestoną. Kuo skubiausiai. Ar galėsi? Man tavęs reikia. Labai prašau.

– Dieve mano, Kemrina, kas, po perkūnais, daros? Kas atsitiko? Kas tau?

– Man nieko neatsitiko, bet labai reikia, kad atvažiuotum. Man reikia artimo žmogaus, o toks esi tik tu. Mama manęs nesu… Natali, labai prašau!

– Gerai, gerai, – stipriai susijaudinusi pažada Natali. – Išskrendu artimiausiu reisu. Lauk manęs. Ir turėk prie savęs telefoną.

Bejėgiškai nuleidžiu ranką, saujoj spausdama mobilųjį, ištisą amžinybę spoksau į sieną, kol Ešerio balsas pažadina iš sustingimo. Pakeliu į jį akis. Jis eina prie manęs ir ištiesia ranką, nes supranta, kad viena nepaeisiu. Kojos linksta, tarsi žengčiau pirmąsyk atsistojusi su protezais. Ešeris tvirtai suima mano ranką. Abu einam į šviesų koridorių ir patraukiam prie liftų.

– Man reikia nusiraminti, – garsiai tariu veikiau pati sau nei Ešeriui. Ištraukiu iš jo delno ranką, nusišluostau veidą, pirštais perbraukiu plaukus, pasilyginu viršugalvį. – Negaliu pasirodyti jam ištikta isterijos. To dar trūko, kad jis pultų mane guosti ir raminti.

Ešeris tyli, nieko nesako. Nežiūriu į jį. Matau mūsų atspindžius ant lifto durų, iškreiptus ir bespalvius. Liftas pakyla du aukštus ir sustoja. Atsidaro durys. Stoviu, bijau žengti į koridorių, bet paskui giliai įkvepiu ir darsyk nusišluostau akis.

Einam koridorium iki jo vidurio prie didelių medinių durų, truputį pravirų. Ešeris atidaro jas plačiau, o aš stoviu ir žiūriu į grindis, į nematomą ribą, skiriančią mane čia, koridoriuje, nuo palatoje gulinčio Endriaus. Man velniškai baisu ją peržengti. Man atrodo, kad peržengusi tą ribą susidursiu su tikrąja realybe ir kelio atgal jau nebebus. Kietai užmerkiu akis, pamėginu nuryti ašaras, kelissyk giliai įkvepiu, rankose spausdama rankinuką.

Atmerkiu akis ir pamatau palatos tarpdury stovinčią Endriaus mamą.

Jos mielą veidą niaukia sunkūs išgyvenimai, lygiai kaip ir mano. Plaukai susitaršę. Akys užverktos. Bet ji įstengia meiliai nusišypsoti ir švelniai uždėjusi man ant peties ranką taria:

– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kemrina.

Ir išeina iš palatos, įsikibusi į parankę Ešeriui.

Palydžiu akimis nueinančius koridoriumi, tačiau jų siluetai susilieja, mirguliuoja.

Pažvelgiu į palatą iš tarpdurio ir matau lovos, kurioje guli Endrius, galą.

Įžengiu į vidų.

– Prieik, mažule, – pamatęs mane sako Endrius.

Iš pradžių sustingstu kaip žaibo nutrenkta, bet kai pažvelgiu į jo akis, tas nepamirštamas, kerinčias žalias akis, paleidžiu iš rankų rankinuką ir puolu prie jo lovos.