Beveik niekada

36

Man tikriausiai nereikėjo vežtis čia Kemrinos, nes ji per daug protinga, ir aš nujaučiau, kad ji pagaus visus mūsų pokalbio niuansus. Mama irgi Kemrinai padėties nepalengvino. Vis dėlto šitas jųdviejų susitikimas labai svarbus, ir aš dariau viską, ką reikėjo.

Pro poilsio zoną išeinu į koridorių ir patraukiu į mamos miegamąjį. Ji stovi apsiašarojusi ir laukia manęs.

– Mama, nereikia šitaip, gerai? – apkabinu ją, delnu priglaudžiu prie savęs jos galvą.

Mama šniurkšteli nosim, sukūkčioja, bando liautis verkti.

– Endriau, būk geras, nueik pas gydytoją ir…

– Mama, baik. Paklausyk, – atsargiai atsiplėšiu ją nuo savo krūtinės ir žiūriu jai į veidą, rankomis laikau suėmęs už pečių. – Prabėgo pernelyg daug laiko. Aš per daug ilgai laukiau, ir tu tą žinai. Prisipažįstu, reikėjo nueiti pas gydytoją prieš aštuonis mėnesius, bet aš nenuėjau, o dabar jau per vėlu.

– Tu juk nežinai, – jos veidu rieda ašaros.

Nutaisau ramesnę miną, nors žinau, kad ji vis tiek manęs neklausys, kad ir kaip įtikinamai jai įrodinėčiau.

– Man pablogėjo, – sakau jai. – Suprask, aš nieko daugiau nenoriu, tiktai kad tu su ja susipažintum. Man ta mergina labai svarbi. Jūs abi man labai svarbios, todėl manau, kad turėtumėte susidraugauti…

Mama pakelia ranką ir mostelėjusi man prieš akis springdama nuo ašarų sako:

– Negaliu apie tai kalbėti. Negaliu, ir tiek. Bet padarysiu viską, ko tu manęs prašai, sūnau. Aš ją jau myliu. Matau, kad ji nuostabus žmogus. Ir dar matau, kad ji visai kitokia nei tos, su kuriomis draugavai iki šiolei. Ji man brangi ne tik dėl to, kad gera tavo draugė, bet kad tiek gero tau padarė.

– Ačiū, – padėkoju ir bandau nuryti ašaras.

Rankos nuslysta nuo jos pečių.

Iš užpakalinės džinsų kišenės ištraukiu perlenktą voką ir įspraudžiu į nenorinčią jo paimti motinos ranką. Paskui pabučiuoju ją į kaktą.

Mama nežiūri į voką. Jai tai reiškia pabaigą. O man – jame surašyta viskas, ko negalėčiau ištarti garsiai.

Mama linkteli ir iš akių upeliais pasipila ašaros. Padėjusi ant spintelės prie savo lovos laišką, išpeša iš dėžutės vienkartinę servetėlę. Nusišluosčiusi nuo veido ašaras, o kitas užgniaužusi gerklėje, motina stengiasi susitvardyti, nes turi grįžti į svetainę pas Kemriną.

– Gal verčiau imk ir viską jai papasakok, Endriau? – klausia mama, priėjusi prie durų ir atsisukusi į mane. – Išklok jai visą tiesą, kad abu dar galėtumėte padaryti tai, apie ką svajojat, kol…

– Negaliu, – nutraukiu ją ir mano žodžiai, ištrūkę iš krūtinės, palieka joje didžiulę tuštumą. – Aš noriu, kad viskas vyktų normaliai, savo tempu ir laiku, o ne pagreitintai, kadangi kažkas turi įvykti.

Jai mano atsakymas nepatinka, bet ji mane supranta.

Mudu kartu sugrįžtam į svetainę, ir ji kaip įmanydama stengiasi šypsotis Kemrinai.

Kemrina irgi mums šypsosi, bet jos veidas aiškiai išduoda, kad ji mato, jog mama apsiverkusi.

Mama eina prie Kemrinos ir ši pašoka nuo sofos.

– Atleisk, kad turiu nutraukti mūsų susitikimą, – sako mama ir apkabina Kemriną. – Kalbėdama telefonu su Ešeriu sužinojau labai nemalonią naujieną apie vieną mums artimą žmogų. Tikiuosi, tu mane suprasi.

– Be abejo, – sako Kemrina, o jos veidą apniaukia susirūpinimas. Greitai dėbteli į mane. – Apgailestauju. Tikiuosi, viskas bus gerai.

Mama linkteli galva ir išspaudžia liūdną šypseną.

– Ačiū, mieloji. Užsukit dar kada su Endrium. Tu šiuose namuose visada laukiama.

– Ačiū, – tyliai padėkoja Kemrina ir nedrąsiai apkabina mamą.

– Endriau, kas čia vyksta? – užsipuola ji man nespėjus net automobilio durelių užtrenkti.

Atsidūstu ir pasuku raktelį užvedimo spynelėje.

– Ai, eiliniai dviejų brolių nesutarimai, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis. Užvedu variklį ir įjungiu atbulinę pavarą. – Mama labai kremtasi, kai mudu su Eidanu susivaidijam.

– Meluoji.

Tikrai taip, bet meluosiu ir toliau.

Žvilgteliu į ją ir išvairuoju atbulom į gatvę.

– Ji tiesiog nenorėjo traukti tavęs į šitą painiavą, – praveriu burną, ir melas liejas kaip iš pypkės. – Viskas dėl tėvo laidotuvių. Pastebėjai, kad ji prie tavęs apie laidotuves nė žodeliu neužsiminė. Nenorėdama tavęs jaudinti, išsikvietė mane pasikalbėti į kitą kambarį.

Ji vis tiek manim netiki, bet jau jaučiu, kad pradeda dvejoti.

– O kokia tuomet ta negera žinia apie artimą giminaitį?

– Nebuvo jokios žinios, – sakau. – Ji tiesiog norėjo su manim pasikalbėti, aš jai papasakojau apie barnį su Eidanu telefonu, kai buvom užsukę į mano butą, ir ji smarkiai susikrimto.

Kemrina giliai atsidūsta ir nusisuka į langą.

– Tu mamai labai patinki, – sakau.

Atsisuka į mane. Iš pradžių man pasirodo, kad ji norėtų dar kažko paklausti apie Eidaną, bet paskui persigalvoja.

– Ji nepaprastai maloni, – atsako Kemrina. – Gal tau su tuo Eidanu (ji specialiai pabrėžia Eidano vardą, tarsi norėdama parodyti, kad vis tiek netiki mano paistalais) reikėtų elgtis santūriau ir pasistengti taip mamos neskaudinti.

Nors ir ne tuo adresu, patarimas vis tiek vertas dėmesio.

– Mažule, atsiprašau. Gal man nereikėjo skubėti pažindinti tavęs su savo mama.

– Viskas gerai, – sako ji ir pasislenka prie manęs. – Džiaugiuosi, kad supažindinai. Jaučiausi tokia… išskirtinė.

Man regis, ji ir vėl manim tiki, o gal tiesiog bando nuginti šalin tą nemalonią nuojautą, nes supranta, kad iš manęs tiesos artimiausiu metu vis tiek neišpeš.

Apkabinu jai pečius.

– Tu ir esi išskirtinė.

Kemrina padeda galvą man ant krūtinės.

– Tu jai nepasakei, kad rytoj išvykstam.

– Žinau, pasakysiu. Gal dar šiandien vakare paskambinsiu ir pasakysiu. – Švelniai spusteliu. – Dabar, kai susipažino su tavim ir tikrai pamilo, manau, ji taip smarkiai nebesijaudins, kad galiu iškrėsti ką nors itin nenormalaus.

Kemrina įkiša ranką man tarp šlaunų ir pakėlusi galvą šypsosi.

– Taip, dabar liko mano mama. – Staiga šasteli, tarsi galvon būtų šovusi nelaukta mintis. – Aš neskubėsiu ir palauksiu, kol važiuosim pro Šiaurės Karoliną, o tada užsuksim pas ją ir tu galėsi su ja susipažinti.

Ir visa šypsosi savo mėlynomis žaviomis akimis.

Aš taip pat jai nusišypsau ir pritariamai linkteliu.

– Ir tu tikrai nori supažindinti mamą su tokiu plevėsa kaip aš? O jeigu ji užmes akį į mano tatuiruotes ir lieps tau pasakyti man viso gero? – pajuokauju.

– Nebijok, – linksmai nusijuokia Kemrina. – Jeigu atvirai, tai ji tave įsimylės.

– Oi oi, pumų aš bijau!

Ji žiūri į mane išvertusi akis, o aš juokiuos net atlošęs galvą.

– Mažule, aš gi juokauju!

Kemrina nepatenkinta purkšteli ir piktai atsidūsta, bet matau, kad jai nesiseka vaidinti įsižeidusios.

– Ei, ar tu kada nors… na, supranti…

Ji bijo ištarti garsiai ir mane tai dar labiau juokina.

– Miegojau su vyresne už save moterim? – kreivai šypteliu.

Ši tema jai aiškiai nemaloni, betgi ji pati pradėjo kalbą, todėl turiu visą teisę kiek tinkamas ją pakankinti.

– Taip, miegojau.

Ji staigiai grįžteli į mane. Akys didelės kaip kukuliai.

– Nemeluok!

Dar skaniau juokdamasis patvirtinu:

– Tikrai, nemeluoju!

– Kiek jai buvo metų? O gal… joms? – pakreipusi į šoną galvą toliau spokso į mane.

Daugiskaita mane truputį išmuša iš vėžių, bet aš vis tiek ketinu likti su ja atviras iki galo. Na, kiek tai bus įmanoma…

Uždedu ranką jai ant šlaunies ir sakau:

– Miegojau kelissyk. Viena buvo vos trisdešimt aštuonerių, o mano akimis žiūrint, tai mažai kuo skiriasi nuo dvidešimt aštuonerių. Tačiau kartą miegojau su moterim, kuriai buvo gal keturiasdešimt treji.

Kemrina visa raudona kaip pomidoras, tačiau tikrai nė kiek nepyksta ir nepavyduliauja. Gal tik truputėlį… sunerimusi.

– Ir kaip tau geriau patinka? – klausia labai atsargiai.

Stengiuosi nesusijuokti.

– Mažule, čia svarbiausia ne amžius, – prisipažįstu. – Na, nepamanyk, kad man patinka senutės ar dar kaip, bet aš manau, kad kiekviena moteris, nesvarbu, kokio amžiaus būtų, gali būti išdulkinta, jeigu vyrui atrodo patraukli.

– O, Dievulėliau šventas! – pratrūksta kvatotis Kemrina. – Ir dar tu sakai, kad aš nepadoriai šneku!

Pasijuokusi iš mano sąmojo vėl grįžta prie mūsų temos:

– Tu neatsakei į mano klausimą.

– Iš dalies atsakiau, – vėl vynioju ją aplink pirštą. – Klausei, kaip man geriau patinka, bet aš negaliu atsakyti į tavo klausimą tiesiai, todėl atsakau apibendrintai.

Gerai žinau, kokio atsakymo ji iš manęs tikisi. Tą žino ir ji. Betgi negaliu praleisti progos ją paerzinti.

Kemrina prisimerkia ir žiūri į mane.

Garsiai juokiuosi, bet galiausiai pasiduodu.

– Mažule, geresnio sekso kaip su tavim dar niekada nepatyriau, – sakau jai ir ji papučia lūpas, tarsi norėtų atšauti: „Taip, kurgi. Šitaip kalbi tik todėl, kad esi šališkas.“ – Aš visai rimtai, Kemrina. Nebijok, šūdo nemalu. Nemanyk, kad sakau taip dėl to, jog sėdi šalia, o aš dievinu savo kiaušius.

Ji šypsosi ir užverčia aukštyn akis, bet dabar jau tiki manim. Vėl prisitraukiu ją prie savęs ir ji patenkinta padeda galvą man ant krūtinės.

– Su tavim man seksas būna pats geriausias, nes tu man suteiki to, ko nesugebėjo suteikti nė viena mergina.

Kemrina kilsteli galvą ir žiūri į mane, laukdama išsamesnio paaiškinimo.

Nusišypsau jai ir sakau:

– Aš išlaisvinau tavo nekaltybę, išmokiau tave pajausti seksualinę pilnatvę. Man tai žadina aistrą.

Kemrina kilsteli nuo sėdynės, pabučiuoja man į skruostą ir sako:

– Tau tiesiog labai patiko, kaip aš greitkelyje darbavausi burna.

Šypsodamasis nusuku akis į langą.

– Na, man tai labai, labai, netgi labių labiausiai patiko, bet ne, mažule, tu man patinki tikrai ne dėl to.

Atrodo, ji ir vėl pasijuto išskirtinė. Įsikniaubia man į krūtinę ir dešine ranka tvirtai apkabina pilvą.

Visą kelią iki mano namų važiuojam nekalbėdami. Spėju, kad jos tylėjimas ne toks liūdnas kaip manasis. Nenorėčiau, kad ji dėl ko nors jaudintųsi ar krimstųsi. Tik ne dabar. Apskritai, niekada. Tai neišvengiama, bet aš vis tiek noriu laikyti paslaptį kiek galima ilgiau.

Svetainėje, išsidrėbę per visą sofą, keturias valandas žiūrime filmus. Laikau apkabinęs ją glėby ir kai tik ji susikaupia kokiai įtemptai scenai, aš imu ir kyšteliu jai į ausį liežuvį, o ji rėkia iš siaubo, kaip tai šlykštu. Ji neapsakomai miela, kai kuo nors „bjaurisi“, tad ji pati kalta, kad man taip patinka ją erzinti. Paskui abu mėtom viens kitam į burną kukurūzų spragėsius ir skaičiuojam taškus. Ji laimėjo: šeši – keturi, ir tada liovėmės šėlioję ir pradėjom valgyti. Paskui aš jai parodžiau savo augalą, supažindinau su Džordžija. Ji nenudžiūvo, kol manęs nebuvo namie. O Kemrina man papasakojo apie mišrios veislės šunį, parsineštą iš šunų prieglaudos ir pavadintą Bibopu. Prisipažinau jai labai apgailestaująs dėl tokio suknisto vardo, kurį davė savo šuniui. Sutapimas ar ne, bet jos šuo Bibopas nugaišo dėl širdies nepakankamumo, lygiai kaip ir mano geriausias draugas šuo Maksimas. Parodžiau jai savo šuns nuotraukas. Kemrina irgi turėjo pasiėmusi vieną savojo Bibopo. Bjaurus šunėkas, bet mielas.

Mudu kalbamės ištisas valandas, paskui ji užsiropščia ant manęs ir apsižergusi atsisėda ant kelių. Prigludusi visu kūnu prie manęs ištaria taip tyliai, kad man viduje net viskas suvirpa:

– Eime miegot.

Atsistoju su ja ant rankų, kojos apžergtos man apie liemenį, delnais prilaikau jai už sėdynės, ir nusinešu į miegamąjį. Nusivelku drabužius, visus iki vieno, ir atsigulu per vidurį lovos. Dar prieš įžengiant į kambarį, mano pasididžiavimas atsistojo kietas kaip kuolas. Žiūriu, kaip ji neskubėdama prieš mane nusirenginėja, nusimeta ne tik drabužius, bet ir savo įprastinį drovumą. Kojūgaliu atropoja iki manęs ir apžergusi atsisėda taip, kad jaučiu savo kietumą įsispraudusį tarp karštų jos apatinių lūpų. Neatplėšdama akių nuo manųjų, Kemrina palinksta virš manęs, priartėja lūpomis prie mano burnos, lėtai bučiuoja man krūtinę, liežuvio galiuku brėžia ratus apie mano spenelius. Kol ji bučiuoja, aš delnais traukiu į save jos šlaunų karštį, paskui ištraukiu rankas ir suimu rieškučiom jos krūtis.

– Man su tavim labai gera, – kuždu jai į lūpas, bet ji veikiai bučiniu mane nutildo.

Kilsteliu klubus, o ji spusteli žemyn, gundomai erzina, verčia mane kuo skubiau giliai įsibrauti į ją. Tačiau dabar viskam vadovauja ji, todėl aš jai netrukdau.

Kemrina atšlyja nuo lūpų, pabučiuoja man kaklą iš vienos pusės, paskui iš kitos, lėtai sukdama ratu klubus taip, kad su kiekvienu krustelėjimu aš jos geidžiu vis labiau.

– Leisk pirma tave sujaudinsiu, – sukuždu jai į ausį, rankomis laikau suspaudęs jos klubus. Ji jau ir taip susijaudinusi, bet ne čia esmė. – Lipk aukštyn, mažule, – paliepiu jai ir kilsteliu smakrą, duodamas suprasti, – ant veido.

Ji pirma aplaižo man lūpas, paskui ima slinkti aukštyn, o aš tuo tarpu smukteliu per lovą žemyn ir padarau jai vietos.

Kai jos šlaunys suspaudžia man galvą, negaištu nė akimirkos, puolu aistringai ją laižyti, taip stipriai čiulpti jos klitorį, kad ji ima trintis klubais man į veidą, pirštais įsitveria į lovos galvūgalį. Tenai ji šlapia net varva. Kai pradeda vaitoti ir aikčioti, liaujuosi. Ji žino kodėl. Žino, kad noriu, jog mes pajustume palaimą kartu.

Kemrina nusliuogia mano kūnu žemyn ir atsisėda ant juosmens, trinasi apačia į mano pasididžiavimą, paskui ištiesia ranką ir suima jį saujon.

Paskui, kai ji lėtai užsėda ant manęs, abu garsiai suvaitojam ir suvirpam.

Po meilės nakties ji pagaliau užmiega mano glėbyje. Laikau ją apkabinęs ir nenoriu paleisti. Tyliai verkiu įsikniaubęs jai į plaukus, kol galiausiai išsekęs užmiegu ir pats.