Beveik niekada

40

Danguje šviečia saulė ir nė menkiausio debesėlio. Girdėti net čiulbant paukščius. Tokią dieną taip ir turėtų būti. Bato kulniukas remiasi į minkštą žolę. Vilkiu dailia balta vasarine suknele, nesiekiančia kelių. Plaukai supinti į kasą ant šono, nes šitaip visada prašydavo pintis Endrius. Rankos sunertos priekyje. Stoviu nuleidusi galvą prie kapo, ant kurio paminklinio akmens didelėmis skobtomis raidėmis užrašyta PERIŠAS. Sunku buvo čia ateiti, bet vis tiek reikėjo.

Žiūriu į žemę, nieko nereginčiu žvilgsniu spoksau į molėtos žemės kauburį, kuris ir po dviejų mėnesių atrodo dar visai šviežias. Ir stipriausias lietus nepajėgia jo bent kiek suplūkti. Dairausi į šalia pūpsančius žemės kauburėlius, dauguma jų jau apžėlę žole, ir man nė kiek neliūdna, netgi ramu, tarsi čia gulintys, seniai anapilin iškeliavę mūsų artimieji būtų susiradę sau draugų.

Dvi rankos mane apkabina iš nugaros.

– Ačiū, kad padėjai man čia ateiti, mažule, – sukužda į ausį Endrius ir pabučiuoja į skruostą.

Paimu jį už rankos, atsistoju šalia jo ir mes abu paskutinįsyk žvilgtelim į jo tėvo kapą.

Tą patį vakarą išvykstam iš Vajomingo, tik dabar jau skrendam lėktuvu. Mūsų planai keliauti po pasaulį buvo tik trumpam atidėti. Po komos ir operacijos Endrius atsigavo per tris savaites. Daktarai lygiai kaip ir mes tuo nepaprastai stebėjosi, tačiau jam dar reikia laiko visiškai pasveikti, todėl nepalieku jo vieno nė sekundei. Visą laiką būnu su juo ir gyvenu Galvestone. Jis kartą per savaitę lanko fizioterapijos užsiėmimus, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad jie jam nebereikalingi.

Endrius ragina mane kuo greičiau leistis į kelią, kaip planavom. Jis lyg vaikas džiaugiasi savo antruoju gyvenimu, todėl trokšta išbandyti viską, kas tik įmanoma. Dieve, jis džiūgauja plaudamas indus ir skalbdamas drabužius. Bet mudvi su jo mama Marna griežtai uždraudėm jam dirbti, kad nepavargtų ar per daug neįsitemptų. Endriui tai nepatinka, bet jis žino, kad mums abiem, kai einam išvien, geriau nesipriešinti.

Kitaip pulsim ir išspardysim jam užpakalį.

Tačiau mudu su Endrium ir toliau svajojam keliauti po pasaulį – įgyvendinsim savo svajonę niekada nepaskęsti rutinoje. Mūsų planai nepasikeitė ir, gerai žinau, niekada nepasikeis.

Natali grįžo atgal į Šiaurės Karoliną ir mes kalbamės telefonu kiekvieną mielą dieną. Dabar ji draugauja su Bleiku, tuo vaikinu, kurį anąsyk Deimonas užsipuolė ant stogo. Jų draugystė man kelia šypseną. Kai kalbamės per „Skype“, matau, kad jiedu vienas kitam tiesiog sutverti. Bent jau kol kas, nes, pažinodamas Natali, niekada nežinai, ką ji gali iškrėsti. Kita vertus, Deimonas galų pagalėj įkliuvo policijai su kvaišalais. Tai jau antras kartas ir dabar, ko gero, teks metelius praleisti cypėj. Gal pasimokys iš savo klaidų, nors labai tuo abejoju.

Tačiau dėl mano brolio Koulo Endrius turbūt buvo teisus. Vieną dieną mudu su Endrium sėdom į lėktuvą ir nuskridom į Šiaurės Karoliną aplankyti mano mamos, o viešėdami pas ją nuėjom drauge į kalėjimą aplankyti mano brolio. Dabar jis pasikeitęs, nuoširdžiai atgailauja. Mačiau tai jo žvilgsnyje. Juodu su Endrium iš karto susibičiuliavo. Manau, gal išėjęs iš kalėjimo mano brolis kada nors iš tiesų taps mano vyresniuoju broliu, o Endriaus padedama aš pagaliau atleidau Koului už tai, ką jis man padarė. Niekada nepamiršiu tos šeimos, iš kurios jis atėmė maitintoją, užmušęs jį automobilio avarijoje, tačiau dabar jau žinau, kad mokėjimas atleisti gydo sielos žaizdas.

Mano mama ir toliau susitikinėja su Rodžeriu. Jeigu atvirai, tai vasarį jiedu ketina Bahamuose susituokti. Labai dėl jos džiaugiuosi. Man iš tiesų pavyko susipažinti su Rodžeriu ir aš atlikau visą ilgą „asmenybės inspektavimo“ testą, ir džiugiai galiu pareikšti, kad jis tą testą išlaikė su pagyrimu. Mama dabar retai būna namie, jis nuolat ją kur nors išsiveža.

Betgi ji to ir nusipelnė.

Endriaus mama su broliais priėmė mane į savo šeimą išskėstomis rankomis. Mudu su Ešeriu artimi bičiuliai. Ir nors visą laiką maniau, kad Eidanas neapsakomas stačiokas, vis tiek myliu jį kaip brolį. Endriui jis niekada nelinkėjo blogo. Jeigu atvirai, tai Endrius turėjo gauti į kailį. Eidanas su savo žmona Mišele kalba apie mane ir elgiasi su manim taip, tarsi jau būčiau Endriaus pati, o aš nuo to raustu kaip pirmokė. O svarbiausia, Endrius su Eidanu pradėjo gražiai sutarti. Praeitą savaitę po trumpo vizito prieš išvykstant jiems atgal į Čikagą aš visa net spindėjau iš laimės regėdama, kaip jiedu juokais kumščiavosi svetainėje. Vos nesukūlė televizoriaus, o mudvi su Mišele sėdėjom ir kvatojomės, leisdamos vaikinams pasipuikuoti savo vyrišku testosteronu.

O šiandien… Ką gi, šiandien viskas bus truputį kitaip, nei Endrius yra įpratęs.

Įžengiu į svetainę, kur jis guli ant sofos ir žiūri „Prometėją“.

Einu prie jo ir jis ištiesia man ranką.

– Ne, – sakau jam, – noriu, kad atsistotum.

– Kas nutiko, mažule? – Endrius kilsteli nuo sofos ir pasikaso pakaušį. Jam vėl atauga plaukai, bet jis niekaip negali priprasti prie tokių trumpų, ypač aplink randą, kur buvo operuota.

Jis nuleidžia ant grindų kojas, atsisėda tiesiai, aš žengiu jam tarp kelių ir paglostau galvą. Jis pabučiuoja man riešus – pirma vienos rankos, paskui kitos.

– Eime su manim, – kinkteliu galvą atgal, imu už rankos ir nusivedu į miegamąjį.

Kaip visada, tik pakvietus į miegamąjį, jo mintys automatiškai ima suktis apie intymius dalykus ir akyse lyg vaikui žybteli linksmos ugnelės.

– Noriu, kad truputį su manim pagulėtum, – sakau jam nusirengdama nuogai.

Jis truputį sutrinka, bet man taip tik dar labiau patinka.

– Supratau, – sako jis ir šypsosi. – Nori, kad ir aš nusirengčiau? Aišku, kad nusirengsiu. Koks kvailys. Kam dar klausiu? – ir pradeda rengtis.

Jis atsigula šalia manęs ir mes žiūrim vienas į kitą, susiglaudžiam kūnais ir apsivejam viens kitą kojom. Endrius mane apkabina, paskui jo pirštai iš lėto slenka Orfėjo tatuiruote, kurią pasidariau prieš porą savaičių. Ji tiesiog tobula, nepriekaištingai tinka prie Endriaus. Kai šitaip abu gulim susiglaudę, abi tatuiruotės dalys susijungia į vientisą piešinį.

– Gerai jautiesi, mažule? – Endrius smalsiai žiūri į mane, pirštais atsargiai brauko man per krūtinės ląstą.

Šypsodamasi pabučiuoju jam į lūpas.

Paskui atšlyju nuo jo ir paimu jo ranką, lėtai vedu ją per tatuiruotę žemyn, ten, kur mano pilvas.

– Man labai patinka tatuiruotė, mielasis, – kuždu į siaurą tarpelį tarp mūsų veidų, – tik bijau, kad po septynių su puse mėnesio Orfėjui teks gerokai ištįsti.

Endrius sutrikęs suklapsi akimis ir tik po kelių akimirkų suvokia, ką norėjau jam pasakyti.

Kiek apstulbęs jis lošteli galvą atgal, paskui, kiek luktelėjęs, pašoka nuo lovos.

– Gegužę gimdysiu.

Pirmiausia jo akys išsiplečia, jis taip priblokštas, kad negali nė žodžio ištarti, bet paskui išlemena:

– Tu laukiesi?

Ranka staiga priglunda man prie pilvo.

Jo reakcija man kelia šypseną.

Endrius iš viršaus žiūri į mane, duobutės skruostuose pamažu gilėja ir kitą akimirką savo burnoje pajuntu jo liežuvį. Bučinys atima man kvapą ir jis vidury lovos čiumpa mane ant rankų.

– Tekėk už manęs, – sako jis ir dabar aš spoksau į jį be žado. – Ketinau pasipiršti rytoj, kai eisime vakarieniauti, bet dabar nebegaliu ilgiau laukti. Tekėk už manęs.

Nejučia pravirkstu, jis suspaudžia mane glėbyje ir pradeda bučiuoti.

Kai pagaliau atšlyja ir vėl pažvelgia man į akis, atsakau jam:

– Gerai, tekėsiu už tavęs, Endriau Perišai.

– Po galais, kaip aš tave myliu, – sako jis ir vėl puola bučiuoti. Suima delnais mano veidą ir taria: – O dabar pamylėsiu savo besilaukiančią moterį.

Ką čia bepridursi? Toks tas mano Endrius, o aš nenoriu, kad jis būtų kitoks.