Beveik niekada

26

Pavakare pasijuntu geriau. Atsigaunu ne visu šimtu procentų, bet jau pakankamai gerai, kad su Endriumi galėčiau pasivažinėti miesto tramvajum ir pasidairyti po įžymybes, kurių neteko pamatyti vakar. Šiaip ne taip sugrūdus į skrandį keletą kąsnių kiaušinio ir skrebučio, sėdom į krantine važiuojantį tramvajų ir patraukėme į Amerikos Audubono akvariumą, kur pėsčiomis ėjome dešimties metrų ilgio stikliniu vandens tuneliu, iš visų pusių plaukiojant būriams žuvų. Paskui iš rankos lesinome ilgauodeges papūgas ir vaikštinėdami po atogrąžų girią apžiūrinėjome retus augalus. Šėrėm pelėdines rajas ir fotografavomės mobiliaisiais telefonais, laikydami juos ištiestose prieš save rankose. Vėliau ilgai žiūrėjau į tas nuotraukas ir grožėjausi mūsų suglaustais veidais ir juokingomis šypsenomis, tarsi būtume eilinė zoologijos sode linksmai šėliojanti porelė.

Eilinė šėliojanti porelė… Vis dėlto mes nesame pora, liūdna, bet turėjau tai sau pripažinti.

Ak, ta nelemta tikrovė.

Bet ir vėlgi. Taip būna tada, kai nežinai, ko nori. Na, esmė ta, kad aš žinau, ko noriu, ir daugiau tuo nebeabejoju, bet bijau tai prisipažinti. Būgštauju dėl Endriaus ir dėl to, kaip jis galėtų mane įskaudinti, nes kažkodėl jaučiu, kad aš to nepakelčiau. Man jau dabar nepakeliamai sunku, nors jis manęs dar nė sykio neįskaudino.

Nereikia nė sakyti, kad įklimpau į šūdą.

Vakarui apgaubus Naująjį Orleaną ir vakarotojams pasipylus į gatves, Endrius pakviečia mane laiveliu persikelti į kitą Misisipės krantą ir aplankyti „Senojo kyšulio“ barą. Gerai, kad apsiaviau savo senąsias juodas šlepetes, o ne naujuosius aukštakulnius. Endrius man taip patarė, sakė, reikės daug vaikščioti.

– Niekada neišvykstu iš Naujojo Orleano neapsilankęs tam bare, – prisipažįsta jis, žingsniuodamas šalia manęs ir laikydamas mano ranką savajam delne.

– Tu ten nuolatinis lankytojas?

– Taip, ko gero, gali taip mane vadinti. Porąkart per metus, bet vis tiek nuolatinis. Kelissyk teko ten koncertuoti.

– Su gitara? – bandau spėti ir smalsiai žiūriu į jį.

Per gatvę perėjo keturių žmonių grupelė ir susigretino su mumis, todėl aš prisišlieju prie Endriaus, palikdama jiems vietos.

Jis paleidžia mano ranką ir apkabina per liemenį.

– Gitara barškinu jau nuo šešerių, – šypsosi man. – Tada skambinau prastokai, bet juk reikia kažkada pradėti. Iki dešimties tik barškinau, bet vėliau pradėjau groti tai, ko jau galima buvo klausytis.

Susižavėjusi net garsiai aikteliu.

– Buvai toks jaunas ir jau toks talentingas.

– Ko gero. Kai augom, mane laikė „muzikaliuoju“, o Eidaną – „architektu“, – dirsteli į mane, – nes jis mėgo konstruoti. Kartą net buvo susirentęs miškelyje didžiulį namelį medyje. O Ešeris – „ledo ritulininkas“. Mano tėvas žavėjosi ledo rituliu, gal net labiau nei boksu, – vėl dirsteli į mane, – bet ne per daugiausiai. Po pirmų treniruotės metų Ešeris spjovė į ledo ritulį, jam tada buvo tik trylika, – negarsiai nusijuokia. – Tėvui to ledo ritulio reikėjo labiau nei Ešeriui. O Ešerio galva buvo pramušta elektronikai. Kartą, pažiūrėjęs filmą „Kontaktas“, net bandė susisiekti su ateiviais savo paties sukurtu prietaisu iš namie surinktų nereikalingų daiktų.

Abu skaniai pasijuokiam.

– O kaip tavo brolis? – klausia Endrius. – Sakei, kad sėdi kalėjime, bet kokie buvo tavo santykiai su juo iki to?

Mano veidas kiek apsiniaukia.

– Iki aštuntos klasės, kol nesusidėjo su mūsų gatvės padugne Brakstonu Hiksliu, kurio aš baisiai nemėgau, Koulas buvo nuostabus vyresnis brolis. Susimetęs su Brakstonu jis įniko į kvaišalus ir kitokias nesąmones. Tėvas bandė įtaisyti jį į probleminių vaikų internatą, kad perauklėtų, bet Koulas iš ten pabėgo ir įklimpo dar giliau. O tada viskas ėmė ristis žemyn. – Atsisuku, nes vis daugiau žmonių ima minti mums ant kulnų. – Dabar jis kiurkso ten, kur ir nusipelnė.

– Gal išėjęs ir vėl bus toks pat geras, kokį prisimeni iki aštuntos klasės.

– Gal, – gūžteliu pečiais, nors pati tuo netikiu.

Nužingsniuojam iki gatvės galo, iki sankryžos, kur Petersono gatvė susikerta su Oliverio, ir prieš mus išdygsta „Senojo kyšulio“ baras, iš išorės labiau primenantis istorinės reikšmės pastatą su iš šono pristatyta gyvenamąja dalimi. Praeinam pro didelę ilgą iškabą, taip pat du plastikinius staliukus su keliomis kėdėmis, ant kurių susėdę vyrai rūko ir garsiai šnekučiuojasi.

Viduje girdėti grojant gyva muzika.

Endrius atidaręs duris išleidžia porelę ir paima man už rankos. Baras nedidelis, bet jaukus. Pakeliu galvą į viršų, ten ant sienų, kur tik laisvas lopinėlis, pilna nuotraukų, visokiausių automobilių registracijos lentelių, neoninių alaus emblemų, spalvotų plakatų, senovinių užrašų. Nuo medinių lubų kabo keli elektriniai ventiliatoriai. Man iš dešinės – baras, lygiai toks kaip ir visi barai, net su televizorium ant užpakalinės sienos. Už baro pro nedidelį būrelį žmonių padavėja kilsteli ranką ir pamoja – pasirodo, Endriui.

Endrius jai nusišypso ir kilsteli du pirštus, lyg sakytų „tuoj prieisiu šnektelėt“.

Visi staliukai, kiek mato akys, užimti, keletas žmonių sukasi šokių aikštelėje. Prie užpakalinės sienos muzikantai groja itin gerai, kažkokį bliuzroką ar dar ką. Man patinka. Ant aukštos baro kėdės juodukas brązgina sidabrinę gitarą, o kitas vaikinas, baltasis, dainuoja pritardamas sau akustine gitara. Raumeningas vyrukas muša būgnus, ant scenos stovi klavišiniai, tik jais kol kas niekas negroja.

Vos neaikteliu, kai nuleidusi galvą pamatau ant grindų prie savo kojų nevalyvą juodą šunį, spoksantį į mane ir vizginantį uodegą. Ištiesiu ranką ir pakasau jam paausį. Patenkintas jis nubidzena prie šeimininko ir atsigula jam prie kojų.

Po kelių minučių Endrius pamato, kaip trys žmonės pakyla nuo staliuko prie scenos, kur groja muzikantai, ir nusitempia mane prie jo. Atsisėdam.

Po vakarykščios man vis dar bloga, o ir galva dar nenustojo skaudėti, tačiau kad ir kaip čia būtų triukšminga, skausmas nė kiek nesustiprėja.

– Ji negeria, – besdamas pirštu į mane, Endrius maloniai ištaria padavėjai, kuri ką tik stovėjo už baro.

Kol atsisėdom, ji prasibrovė pro žmones ir atsivijo mus prie staliuko.

Ta moteris su už ausų užkištais trumpais rudais plaukais atrodo vos vyresnė kaip keturiasdešimties, ji šypsosi nuo ausies iki ausies ir puola glėbesčiuotis su Endriumi, o aš pagalvoju, kad ji gal jo teta ar pusseserė.

– Prabėgo dešimt mėnesių, Perišai, – sako ji, abiem rankom tapšnodama jam per nugarą. – Kur, po galais, buvai prapuolęs?

Maloniai man šypsosi.

– O kas čia tokia?

Jinai juokais dėbteli į Endrių, tačiau jos balse man pasigirsta dar kažkas: gal prielaida.

Endrius paima man už rankos ir aš atsistoju, kad būčiau tinkamai supažindinta.

– Čia Kemrina, – sako jis, – Kemrina, susipažink su Karla. Ji čia dirbo per visus mano šešis siaubingus koncertus.

Karla juokais baksteli ranka jam į krūtinę ir atsisuka į mane.

– Ot, melagis, – sako man, o tada kilstelėjusi abu antakius priduria: – Jis suokia kaip lakštingala. – Pamerkusi man akį paduoda ranką. – Malonu susipažinti.

Aš jai irgi nusišypsau.

Suokia? O aš maniau, kad jis tik barškina gitara. Nė neįtariau, kad jis moka ir dainuoti. Na, ko gero, nieko nuostabaus. Iš dalies jau įrodė, kad moka dainuoti, dar Birmingame, kai traukė garsiąją „Viešbučio „Kalifornija“ melodiją. Be to, kartkartėmis jis ir automobilyje užsimiršdavo, kad sėdžiu šalia, ar tiesiog nesivaržydavo ir imdavo mankštinti balsą, vieną po kitos traukdamas klasikinio roko dainas, besiliejančias pro automobilio garso kolonėles.

Tačiau niekada nepagalvočiau, kad jis gali ir koncertuoti. Gaila, kad nepasiėmė gitaros. Mielai šįvakar paklausyčiau jo dainų.

– Džiaugiuos tave vėl išvydusi, – sako Karla ir rodo juoduką ant scenos. – Edis irgi labai apsidžiaugs, kad atvykai.

Endrius linkteli Karlai ir nusišypso, o ji pro lankytojų minią grįžta prie baro.

– Gal norėsi ko atsigerti?

Numoju ranka:

– Ne, nieko.

Jis ir toliau stovi, o kai muzikantai baigia groti, sumoju kodėl. Juodukas su sidabrine gitara pamato Endrių, nusišypso ir atrėmęs gitarą į kėdę prieina prie mūsų. Jie lygiai kaip ir su Karla draugiškai apsikabina, aš vėl atsistoju ir pažindindamasi su Edžiu paduodu jam ranką.

– Perišai! Kaip seniai nesimatėme, – prabyla Edis žemu balsu keidžuno tarme. – Kiek jau prabėgo? Metai?

Karla irgi kalbėjo keidžuno tarme, bet ne taip labai jautėsi.

– Beveik, – švytėdamas atsako jam Endrius.

Endrius nepaprastai džiaugiasi čia užsukęs, tarsi šie žmonės būtų jo retai lankomi giminaičiai, su kuriais jis puikiausiai sutaria. Čia net jo šypsena tapo nuoširdesnė ir atviresnė nei anksčiau. Jeigu atvirai, tai supažindinęs mane su Karla ir Edžiu ėmė taip šypsotis, kad, regis, visus ta savo šypsena užkrėtė. Pasijutau taip, lyg būčiau jo vienintelė, kurią jis nusprendė parsivesti į namus ir parodyti saviškiams, o šie, sprendžiant iš šilto jų žvilgsnio, tikrai jam pritarė.

– Ar šiandien pagrosi?

Atsisėdu ir pakėlusi galvą žiūriu į Endrių. Man, lygiai kaip ir Edžiui, smalsu išgirsti jo atsakymą. Besišypsantis Edžio veidas tarsi sako, kad neigiamo atsakymo jis nepriima, o aplink akis ir burną susimetusios gilios raukšlės.

– Matai, šįkart neatsinešiau gitaros.

– Et, – Edis purto galvą, – kuo tu mane laikai? Avinu? – Beda pirštu į sceną. – Žiūrėk, kiek ten jų.

– Aš irgi noriu paklausyti, kaip groji, – prabylu jam už nugaros.

Endrius neryžtingai žiūri į mane.

– Aš rimtai. Labai prašau, – krypteliu galvą į šoną ir nusišypsau.

– Aha, ta mergaičiukė moka vartyt akeles, – šypteli Edis Endriaus pusėn ir šis pasiduoda.

– Gerai, bet tik vieną dainą.

– Tik vieną? Tikrai? – Edis kilsteli smakrą ir priduria: – Jeigu jau vieną, tai leisk man išrinkti, kurią.

Pabaksnoja nykščiu sau į krūtinę virš prasegtų baltų marškinių apykaklės. Iš kišenaitės kyšo cigarečių pakelio kraštas.

Endrius linkteli galva.

– Gerai, išrink tu.

Edis išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įtariai žiūrėdamas į mane sako:

– Nagi tą, kurią anąsyk dainavai merginai, su kuria čia buvai atėjęs.

– Iš „Rolling Stones“ albumo? – klausia Endrius.

– Tą, tą, – patvirtina Edis.

– Kokią gi? – klausiu pasiremdama smakrą ant sulenktų pirštų.

– „Juokas, aš vos nenumiriau“, – atsako Endrius. – Tikriausiai dar nesi jos girdėjusi.

Teisybė. Droviai papurtau galvą.

– Ne, tikrai negirdėjau.

Edis krypteli galvą, kad Endrius sektų paskui jį į sceną. Endrius pasilenkia prie manęs ir nustebina švelniu bučiniu į lūpas, o tada apsisuka ir nueina.

Sėdžiu pasirėmusi alkūnėmis į staliuką ir jaudinuosi, o kartu ir džiūgauju. Aplinkui liejasi kalbos, visi šneka ir atrodo, kad bare aidi nesiliaujantis šurmulys. Tai šen, tai ten pasigirsta sumušamų alaus bokalų ar ant staliuko statomo butelio skimbtelėjimas. Čia ganėtinai tamsu, šviesa krinta tik nuo daugybės reklaminių alaus ženklų ir pro siaurus langus iš gatvės prasiskverbiančios blausios mėnesienos bei žibintų. Retsykiais patalpą užlieja ryškesnė gelsva šviesa scenos dešinėje, kur žmonės varsto duris, kaip spėju, eidami į tualetą.

Endrius su Edžiu užlipa į sceną ir pradeda ruoštis: iš už būgnų komplekto Endrius atsineša dar vieną aukštą baro kėdę ir pasistato vidury scenos priešais mikrofoną. Edis persimeta keliais žodžiais su būgnininku, galbūt pasako, kokią dainą reikės groti, ir šis pritariamai jam linkteli. Iš už scenos ateina dar vienas vyras su gitara, turbūt bosistas, man tos gitaros visos vienodos. Edis paduoda Endriui juodą gitarą, sujungtą su greta stovinčiu garso stiprintuvu, jie apsitaria, bet aš nieko negirdžiu. Tada Endrius įsitaiso ant kėdės, viena koja atsiremia į pakojį. Edis irgi įsitaiso ant savosios.

Jie pabrauko per stygas, pasiderina, ir būgnininkas kelis kartus neritmingai suduoda lazdele per lėkštes. Pasigirsta šaižus cypimas, turbūt kas nors įjungė garso kolonėlę ar tiesiog padidino garsą, o tada Endrius kelis kartus patuksena pirštu per mikrofoną.

Iš susijaudinimo suspaudžia skrandį, tarsi man, o ne jam, reikėtų lipti į sceną ir dainuoti susirinkusiems nepažįstamiems žmonėms. Bet turbūt aš labiau jaudinuosi dėl to, kad esu su Endriumi. Jis žvelgia į mane nuo scenos, mūsų žvilgsniai susitinka ir kurį laiką sustingsta, o paskui būgnininkas duoda ženklą kelis kartus pažvangindamas lėkštėmis ir tada Edis pradeda groti gitara, lėtai ir jausmingai veda melodiją, visi stoviniuojantys suklūsta, atsisuka, nes pasigirsta nauja daina – tikriausiai jau ne kartą girdėta ir jiems gerai pažįstama, bet niekada nenusibostanti. Endrius su Edžiu sugroja kelis akordus ir aš pajuntu, kaip mano kūnas ima siūbuoti melodijos ritmu.

Endriui pradėjus dainuoti mano galva spragteli aukštyn lyg spyruoklės iššauta. Nustojusi siūbuoti pakeliu galvą ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Jo balsas toks svajingas ir užburiantis. Endrius dainuoja užsimerkęs, linksėdamas galva į aistringos, dvasingos melodijos ritmą.

Pasigirdus priedainiui, Endriaus balsas man atima žadą.

Mano nugara prisiploja prie kėdės atkaltės, akys išsiplečia, nes su kiekvienu žodžiu ir kiekvienu muzikos taktu Endriaus siela vis labiau jaudina man širdį. Veido išraiška keičiasi su kiekviena aukšta nata ir atsipalaiduoja melodijai nurimus. Dabar bare visiška tyla, niekas nekalba. Negaliu atplėšti nuo Endriaus akių ir pasidairyti, bet man ir nereikia, nes ir taip jaučiu, kad nuotaika iš esmės pasikeitė, kai Endrius užtraukė dainingą priedainį seksualiu ir bliuziškai žemu balsu, kokio nė neįsivaizdavau jį turint.

Pradėjus antrą posmą ir melodijai sulėtėjus, Endrius sulaukia visų aliai vieno bare susirinkusių lankytojų dėmesio. Aplink mane žmonės šoka ar linguoja dainos ritmu, porelės vis arčiau glaudžiasi kūnais ir lūpomis, nes kitaip klausytis šios dainos tiesiog neįmanoma. O aš… aš be žado spoksau į sceną ir visa savo esybe, visais kaulais ir odos poromis tarsi nuodą siurbiu į save Endriaus balsą. Apstulbusi ir apžavėta klausausi jo dainos, nors aiškiai žinau, kad ji perskros man sielą, bet vis tiek geriu šią nuodų taurę iki dugno.

Endrius dainuoja užsimerkęs, tarsi nenorėtų matyti šviesos, nes ji trukdo jam įsijausti į melodiją. Prasidėjus antrajam priedainiui, jis dar labiau atsiduoda dainai ir, atrodo, tuoj tuoj pakils nuo kėdės, bet lieka sėdėti, kaklas ištemptas prie mikrofono, veide giliai įsirėžusi kiekviena emocija, o rankos brauko į šlaunis atremtą gitarą.

Edis, būgnininkas ir bosistas pritaria jam dvi paskutines priedainio eilutes, o kartu su jais pasigirsta ir pritariantys balsai iš baro.

Skambant trečiam posmui man jau norisi verkti, bet negaliu. Ašaros spaudžia gerklę, regis, tuoj tuoj prasiverš, bet taip ir lieka toliau mane kankinti.

Juokas, aš vos nenumiriau…

Endrius dainuoja be atvangos, taip aistringai, kad aš pati vos nemirštu, o širdis vis smarkiau daužosi krūtinėje. Paskui vėl įsilieja muzikantų balsai, vėliau jie nutyla ir girdėti tik būgnai, sodrūs, žemi bosinio būgno dūžiai tvinksniais ataidi per grindis iki manęs. Pasigirdus būgnui, jaunimas plūsteli į šokių aikštelę ir kartu garsiai traukia priedainį. Visi vieningai suploja rankomis, o man per nugarą nuvilnija šiurpuliukai. Suploja dar kartą. Endrius užtraukia: „je je“, ir staiga jo balsas ir muzika nutyla.

Pratrūksta garsus riksmas, švilpimas, pritarimo šūksniai ir net keletas „Jergau šventas!“ Per nugarą nubėga šiurpuliai ir nuvilnija per visą kūną.

Juokas, aš vos nenumiriau…

Niekada gyvenime šitos dainos nepamiršiu.

Negi visa tai tikra?

Laukiu, kada spragtelės mygtukas, kada atsibusiu Deimono automobilyje ant užpakalinės sėdynės, o Natali, persisvėrusi virš manęs iš priekinės, burbės apie tai, kad Bleikas vos manęs nepatvarkė ant „Pogrindžio“ baro stogo.

Endrius atremia paskolintąją gitarą į aukštą kėdę, priėjęs prie Edžio paspaudžia ranką pirma jam, paskui būgnininkui ir galiausiai bosistui. Edis palydi jį iki staliuko, priėjęs stabteli, pamerkia man akį ir vėl grįžta į sceną. Man Edis labai patinka. Tas vyras nepaprastai nuoširdus, malonus ir atviras.

Pakeliui iki staliuko Endrių sustabdo keletas lankytojų, spaudžia jam ranką, giria ir turbūt dėkoja už nuostabų pasirodymą. Jis taip pat jiems padėkoja ir neskubėdamas grįžta pas mane.

Pastebiu kelias merginas, ryjančias jį susižavėjusiais žvilgsniais.

– Kas tu toks? – klausiu kaip visada paerzindama.

Endrius truputį nurausta ir prisitraukęs laisvą kėdę atsisėda prie manęs.

– Tai tiesiog nepakartojama, Endriau. Net nežinojau, kad taip sugebi.

– Ačiū, mažule.

Jis nepaprastai drovus. Beveik tikėjausi, kad jis suskels kokį juoką ar pakvies eiti už namo, bet jis, kaip matyti, nenusiteikęs kalbėti apie savo talentą, ir elgiasi taip, lyg jo gėdytųsi. O gal jis nepratęs būti giriamas?

– Aš visai rimtai, – patikinu. – Gaila, kad aš taip nemoku.

Tai jį priverčia suklusti.

– Moki moki, – sako jis.

Atlošiu galvą ir imu įnirtingai purtyti.

– Ne, ne, ne, ne, – nuraminu, kol nespėjo ko nors prisigalvoti. – Aš taip gražiai nemoku. Klausyti gal ir galima, bet scena tikrai ne man.

– Kodėl?

Karla atneša jam alaus, nusišypso man ir grįžta pas savo klientus.

– Scenos baimė?

Pakelia butelį prie burnos ir atlošęs galvą geria.

– Matai, Endriau, niekada nesusimąsčiau, kad galiu dainuoti kitur, nei tik automobilyje kartu su radijo grotuvu, – atsilošiu. – O apie scenos baimę net mintis nebuvo atėjusi.

Endrius trukteli pečiais, dar nugeria alaus ir pastato butelį ant staliuko.

– Na, jei nori žinoti, tai tavo balsas – nuostabus. Girdėjau, kaip dainavai automobilyje.

Pabaltakiuoju į jį ir suneriu ant krūtinės rankas.

– Ačiū, bet dainuoti su kuo nors kitu, kai tau reikia tik pritarti, yra labai lengva. O leisk man užtraukti vienai, be pritarimo, ir turbūt ausys links iš gėdos.

Palinkusi prie jo priduriu:

– Beje, ko dabar čia kalbam apie mane? – Žaismingai pamerkiu jam vieną akį. – Juk šiandien turėtume kalbėti tik apie tave. Iš kur toks talentas?

– Turbūt gera įtaka, – atsako jis. – Bet geriau už Džagerį niekas nesudainuos.

– Oi, nesutinku, – atšaunu nepatenkinta. – Kas tas Džageris? Tavo muzikos dievaitis? – klausiu pusiau juokais, o jis man maloniai šypsosi.

– Taip, jis man iš tiesų turėjo didelės įtakos, bet mano muzikos dievaitis truputį už jį vyresnis.

Jo žvilgsnis gilus ir paslaptingas.

– Kas jis? – klausiu paskendusi mintyse.

Be jokio įspėjimo Endrius palinksta prie manęs, suima per liemenį ir pasisodina ant kelių, atsuka veidu į save. Toks jo elgesys mane truputį išgąsdina, bet maloniai. Sėdžiu apžergusi jam klubus ir žiūrim vienas į kitą.

– Kemrina?

Nebyliai jam šypsausi ir bandau atspėti, kokios mintys sukasi jo galvoje.

– Ko? – klausiu pakreipusi galvą ant šono, rankas padėjusi ant jo krūtinės.

Endriaus veide šmėsteli kažkokia mintis, bet jis tyli, nieko nesako.

– Ko norėjai? – smalsiai klausiu darsyk.

Jaučiu, kaip jo rankos stipriai apkabina man liemenį, jis pasikelia aukštyn ir prisiglaudžia lūpomis prie manųjų. Lėtai užsimerkiu ir mėgaujuosi jo prisilietimu. Galėčiau jį pabučiuoti, bet nežinau, ar dera.

Jis nuo manęs atšlyja ir aš staigiai atsimerkiu.

– Kas yra, Endriau?

Jis taip nusišypso, kad man net širdis apsąla.

– Nieko, – sako jis. Ūmai plekšteli delnais man per šlaunis ir vėl tampa tuo gerai pažįstamu išdykėliu Endrium. – Tiesiog norėjau, kad pasėdėtum man ant kelių. – Ir pasalūniškai šypteli.

Mėginu nuslysti nuo jo kelių – labai nenoriai, – bet jis tvirtai mane apkabina ir neleidžia net pajudėti. Per visą vakarą leidžia man nulipti nuo jo kelių tik kai užsimanau į tualetą, bet ir tada stovi prie durų ir laukia. Ilgokai pabuvome „Senojo kyšulio“ bare, klausėmės Edžio ir jo grupės atliekamo bliuzo, bliuzroko dainų ir net kelių senų džiazo kūrinių, o po vienuoliktos pakilom ir parėjom į viešbutį.