Beveik niekada

32

Šįkart sėdam į Endriaus „Chevelle“. Užmetęs akį į mano kojas iš karto suprato, kad avėdama tokius aukštakulnius pėsčia iki Alžero tikrai nenueisiu, o nešti ir mane, ir gitarą jam būtų nepatogu. Per Misisipę važiuojam greitkelio tiltu, o ne keliamės keltu, ir atvykstam į barą dar prieš sutemstant. Aišku, būtų buvę smagiau eiti pėsčiomis, kaip ir anąsyk, nes dabar atvažiavom labai greitai.

Iš jaudulio mane jau pradeda pykinti.

Pasistatom automobilį Oliverio gatvėje ir išlipam. Mano kojos kaip švininės.

Endrius prieina prie manęs ir apkabina, švelniai spusteli.

– Neverčiu tavęs to daryti, – sako jis apsigalvojęs.

Bijau, kad tuoj išvemsiu pavakarius, kuriuos taip skaniai neseniai sušveitėm.

Paleidęs iš glėbio suima delnais man už skruostų ir įdėmiai žiūri į akis.

– Kalbu visai rimtai, mažule. Be juokų. Jeigu nenori dainuoti, aš tikrai tavęs neverčiu. Dėl manęs nesiaukok.

Nervingai kinkteliu galva ir giliai atsidūstu. Mano veidas vis dar tarp jo delnų.

– Ne, aš noriu, – tariu jam linkčiodama ir bandau save padrąsinti. – Tikrai noriu dainuoti.

Nykščių pagalvėlėm Endrius paglosto man skruostus.

– Tikrai tikrai?

– Taip.

Nusišypso savo meiliomis žaliomis akimis, kurios, aš jau pradedu tikėti, mane užburia, ir paima mane už rankos. Pačiumpa nuo užpakalinės automobilio sėdynės gitarą ir mes įžengiam į „Senojo kyšulio“ barą.

– Perišai! – šūkteli iš už baro Karla ir pamoja ranka kviesdama prieiti.

Nepaleisdamas mano rankos Endrius skinasi kelią pro žmones, vedasi mane prie baro. Virš Karlos galvos televizorius rodo reklamas, ant jos veido krenta įvairių spalvų atšvaitai.

– Labas, Karla, – pasisveikina Endrius ir palinkęs virš baro apkabina. – Ar Edis šįvakar bus?

Karla įsisprendžia rankomis į klubus ir nusišypso man.

– O kaipgi kitaip, – sako ji. – Kažkur čia šmirinėja. Labas, Kemrina. Malonu vėl tave matyti.

Mandagiai nusišypsau jai ir tariu:

– Man irgi.

Endrius prisėda ant aukštos baro kėdės, pasiūlo prisėsti ir man šalia jo. Užšoku ant jos ir sėdžiu kaip ant adatų. Man galvoj tik viena mintis – kokia daugybė žmonių šįvakar čia susirinko. Nedrąsiai bėgioju akimis po salę, žvalgausi per judančias žmonių galvas, dirsčioju tarp stovinčiųjų, nes visi nusisukę į sceną, kur jau muzikantai pradėjo groti. Muzikai vis garsėjant, Endriui su Karla tenka garsiai šaukti vienas kitam per barą.

– Ar galėsit šįvakar mus kur nors įterpti? – klausia Endrius.

Karla palinksta visai arti prie jo ir klausia:

– Mus? – dirsteli į mane. – Oho. Abu norit dainuoti? – atrodo džiugiai nustebusi.

Man vos širdis neiššoka pro gerklę.

Sunkiai nuryju gale gerklės įstrigusį gumulą ir dirsčioju tai į Endrių, tai į Karlą, bet galugerkly iškyla kitas gumulas.

Karla krypteli į šoną galvą ir šiltai šypsodamasi sako:

– Oi, mieloji, nebijok. Viskas bus gerai, nesinervink. Tu čia tikrai visiem patiksi. – Kyštelėjusi ranką po baru ištraukia taurelę. Kitoj baro pusėj priešais mane atsisėda kažkoks vyras, tikriausiai nuolatinis lankytojas, nes Karlai nereikia nė klausti, ko jis norės, ir ji įpila jam išgerti. Visas jos dėmesys sutelktas tik į mane ir Endrių.

– Aš jai irgi taip sakau, – prabyla Endrius, – bet čia jai pirmas kartas, todėl stengiuosi neįkyrėti.

– Pirmas ir paskutinis, – pataisau jį.

Karla slapčiom šypteli Endriui ir grįžtelėjusi į mane sako:

– Na, aš nesu peštukė, bet jeigu kuris iš lankytojų bandys kabinėtis, pasakyk man ir aš išmesiu jį pro užpakalines duris, kaip rodoma filmuose, – pamerkia man akį ir vėl nusisuka į Endrių.

– O štai ir Edis, – linkteli galvą scenos pusėn.

Edis jau iriasi pro žmones. Jis apsirengęs taip pat kaip ir tą pirmą kartą, kai susitikom, – baltais po kaklu susagstomais marškiniais, juodom kelnėm, juodais lakiniais batais, veide plati, raukšlių įrėminta šypsena.

– Ha, štai ir Perišas! – sušunka Edis, čiupdamas Endrių už rankos ir įsitraukdamas į glėbį. Paskui pamato mane. – Panelyte! Atrodai kaip iš madų žurnalo! – Ir mane apkabina. Nuo jo trenkia pigiu viskiu ir cigaretėm, bet kažkodėl mane šis kvapas nuramina.

Endrius visas švyti.

– Šįvakar Kemrina dainuos su manim, – išdidžiai pareiškia Edžiui.

Edis išpučia akis tarsi du didelius baltus rutulius tamsiai rudos odos fone. Turėčiau išsigąsti, kaip buvo pranešus Karlai, tačiau Edžio buvimas šalia mane, atvirkščiai, nuramina. Gal reiktų įsikirsti jam į ranką, kol dainuosiu?

– Oho, – šypsosi Edis. – Neabejoju, kad ir dainuoji lygiai taip pat gražiai kaip ir atrodai.

Smarkiai nuraustu.

– Na, tai drožkit į vietą, – beda pirštu į sceną. – Kai tik jie nutils, varykit jūs savo dainą!

Endrius paima man už rankos ir prisitraukia prie šono. Edis Endriui tarsi tėvas, ir jis džiaugiasi, kad aš jam patinku.

Edis eina prie scenos ir iškelia mums tris pirštus:

– Po trijų minučių!

– Dieve mano, kaip aš bijau!

Ak, gaila, kad šalia nebus Edžio.

Endrius tvirtai suspaudžia saujoj mano ranką. Palinkęs prie ausies sako:

– Prisimink vieną dalyką: visi šie žmonės atėjo čia pasilinksminti. Niekas nerašys tau pažymio. Čia ne „Amerikos dievaičio“ konkursas.

Giliai atsidūstu.

Palaukiam, kol grupė baigs groti paskutinę dainą, tada muzika nutyla ir girdėti tik įprastiniai dedamų, išjungiamų ar atsitrenkiančių vienas į kitą instrumentų garsai. Žmonių klegesys dabar gerokai garsesnis, nes jo nebeužgožia muzikos triukšmas, ir liejasi salėje lyg garsiakalbių sustiprintas. Nuo cigarečių dūmų darosi trošku, o nuo įkaitusių kūnų tvanku.

Endrius vedasi mane scenos link ir man pradeda virpėti rankos. Nudelbusi akis žemyn matau, kaip mano nagai įsikerta į Endriaus krumplius.

Jis man meiliai šypsosi, o aš seku jam iš paskos.

– Kaip aš atrodau? Gerai? – tyliai klausiu.

Jeigu sudainuosiu ir manęs neištiks širdies smūgis, tai bus staigmena.

– Mažule, atrodai tobulai.

Endrius pakšteli man į kaktą ir atrėmęs gitarą į būgnus eina sureguliuoti mikrofono.

– Teks dainuoti su vienu, – sako man. – Žiūrėk, nesusimuškim kaktomis.

Prisimerkusi žiūriu į jį.

– Nė kiek nejuokinga.

– Aš ir nejuokauju, – nusijuokia. – Visai rimtai.

Keletas lankytojų jau žiūri į mus užvertę galvas, bet dauguma užsiėmę savo reikalais. Aš neturiu ką daryti, tik stoviu ir laukiu, todėl pradedu dar labiau nervintis. Endriui gerai, jis gali bent jau brūžinti savo gitarą. O aš vaikau po galvą įvairiausias mintis.

– Pasirengusi? – klausia stovėdamas šalia.

– Ne, bet vis tiek pradedam.

Žiūrim vienas į kitą ir jis be garso ištaria: „Viens, du trys…“

Kartu uždainuojam:

– Oooou… ooou… ooou! – Pauzė. – Oooou… ooou… ooou!

Gitara.

Dešimtys galvų atsisuka į mus ir klegesys nutyla, lyg kas būtų išjungęs garsiakalbį.

Kol Endrius groja pirmuosius akordus ir ruošiasi pradėti pirmą posmą, iš baimės visa taip sustingstu, kad negaliu nė pajudėti, tik klapsiu akimis. Tačiau kuo ilgiau jis groja gitara, tuo greičiau mano kūnas atsileidžia ir pradeda siūbuoti muzikos ritmu.

Salėje jau kone visi palengva linguoja į šonus, kinkuoja galvomis.

Endrius uždainuoja pirmą posmą.

Paskui vėl abu traukiam: Oooou…

Tada abu drauge dainuojam priedainį ir jau netrukus man reikės ištraukti tą aukštą natą…

Pavyko!

Endrius nuoširdžiai šypsodamasis prisijungia prie mano balso ir užveda antrąjį posmelį, visą laiką akompanuodamas gitara ir nė karto nesuklysdamas, tarsi jau seniausiai mokėtų šią dainą.

Susirinkusiems daina iš tiesų nepaprastai patinka. Visi linksi vieni kitiems galvomis, tarsi sakytų: neblogai varo. Kai man vėl reikia dainuoti kartu su Endriumi, pajuntu, kaip mano veidas nušvinta, širdį užlieja pasitikėjimas. Dabar jau daug laisviau judu muzikos ritmu, regis, visai atsikračiau baimės, betgi Dieve mano, tuoj bus mano solinė partija…

Endrius įremia žvilgsnį į mane, tarsi taip norėtų padėti man susikaupti, nusiraminti, ir sugroja dar kelis taktus.

Paskui nutyla ir prieš mano pirmąją eilutę pabeldžia delnu į gitarą. Brūkšteli per stygas, vėl nutyla, ir taip iki galo, kol sudainuoju savo partiją, ir tada jau groja taip, kaip jam reikia, bet dar spėja tyliai sušnibždėti: „Be priekaištų.“ Ir vėl uždainuoja. Šypsosi visa burna. Aš irgi. Kai traukiam duetu, stovim prie mikrofono kone glausdamiesi veidais ir dainuojam iš visos širdies.

– Oooou… ooou… ooou!

Gitaros melodija sulėtėja ir mes dainuojam paskutinį priedainį, o kai abu ištariam paskutinį žodį „siela“, jis pabučiuoja man į lūpas. Daina baigiasi.

Publika pratrūksta ploti ir šaukti. Kažkur iš galo pasigirsta prašymas: „Pakartot!“

Endrius priglaudžia mane prie savęs ir darsyk pabučiuoja. Visų akyse karštai įsisiurbia lūpomis į manąsias.

– Po galais, mažule, tu tiesiog nepakartojama! – Jo akys šypsosi, veide – vienas džiugesys.

– Negaliu patikėti, kad taip puikiai pavyko! – kone šaukiu jam, nes salėje baisus triukšmas.

Mano visas kūnas nuėjęs pagaugais.

– Gal pakartojam? – klausia Endrius.

Nugurgiu seilę.

– Ne, nenusiteikus! Džiaugiuosi, kad pavyko pirmas kartas!

– Didžiuojuosi tavimi!

Nešini alumi prie mūsų prieina keletas vyresnio amžiaus vyrų. Kažkoks barzdočius sako:

– Eime su manim pašokti! – Pakėlęs rankas trypia kojomis kažkokį džigą.

Nukaistu kaip žarija ir sugaunu besišypsančio Endriaus žvilgsnį.

– Kad niekas negroja! – atšaunu tam vyrui.

– Kas sakė, kad negroja!

Jis mosteli kažkam pirštu ir kitą akimirką iš garsiakalbių šalia žaidimų automatų pasigirsta melodija.

Aš taip susijaudinau sėkmingai atlikusi scenoje tą dainą, kad bijau, jog atsakiusi šitam vyrui pasijausiu itin sumautai, todėl nusprendžiu, kad vis dėlto privalau su juo pašokti.

Darsyk dirsteliu į Endrių, ir jis pamerkia man akį.

Barzdočius paima man už rankos, iškelia aukštai virš galvos ir aš apsisuku ratu. Šoku su juo dvi dainas, bet paskui Endrius mane „išgelbėja“, nutraukia mūsų šokį ir smarkiai priglaudžia mane prie savęs, prisispaudžia, ir mes darniai imam kraipyti klubus. Jis laiko uždėjęs rankas man ant juosmens. Paskui mes vėl šokam, šnekučiuojamės su baro lankytojais, netgi sulošiam su Karla partiją smiginio ir po vidurnakčio išeinam.

Grįžtant į viešbutį Endrius atsisuka į mane automobilyje ir sako:

– Na, tai kaip jautiesi?

Jo lūpose išsiskleidžia supratinga šypsena.

– Tu buvai teisus, – sakau jam. – Jaučiuosi… kažkaip kitaip, gerąja prasme. Niekada netikėjau, kad galėčiau taip sudainuoti.

– Džiaugiuosi, kad pavyko, – šiltai nusišypso.

Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau prie jo. Endrius uždeda man ant pečių ranką.

– O kaip rytoj vakare?

– Ką?

– Ar norėtum padainuoti ir rytoj?

– Ne, bijau, kad neišeis…

– Na ir gerai, – paglosto man ranką. – Aš ir šito iš tavęs nelabai tikėjausi, todėl nesirengiu įkalbinėti.

– Ir nereikia, – kilsteliu galvą nuo peties ir atsisuku į jį. – Žinai ką? Sutinku. Aš sutinku pakartoti.

Nustebęs jis dėbteli į mane.

– Tikrai?

– Taip, tikrai, – šypsausi visa burna.

Jis irgi šypsosi.

– Gerai, – sako jis ir plekšteli delnu per vairą. – Rytoj vakare vėl dainuosim.

Endrius parveža mane į viešbutį ir mes pasimylim dušinėje, o tada krentam į lovą.

Naujajame Orleane praleidžiam dvi savaites, dainuojam „Senajame kyšulio“ bare, paskui koncertuojam kituose baruose, klubuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą. Prieš mėnesį punktas dainuoti scenoje baruose ir klubuose mano būtiniausių darbų, kuriuos turėčiau gyvenime atlikti, sąrašuose būtų atrodęs tiesiog juokingai, o štai dabar aš iš visos širdies traukiu dainą „Barton Hollow“ ir dar keletą kitų, kur galiu pasislėpti už Endriaus balso ir netraukiu ypatingo klausytojų dėmesio. Mes visiems labai patikom. Po kiekvieno pasirodymo mus apstodavo žmonės, spausdavo rankas, prašydavo padainuoti vieną ar kitą dainą, bet Endrius mandagiai atsisakydavo. Aš dar niekaip neįsidrąsinu dainuoti pagal pageidavimą. Ne kartą teko net nenusakomai nustebti ir sutrikti, kai buvau paprašyta nusifotografuoti su grupele žmonių ir padalyti autografų. Tikriausiai jie buvo padauginę alkoholio. Aš taip manau, nes priešingu atveju sunku būtų tą paaiškinti.

Antrajai savaitei besibaigiant, Endrius į savo mėgstamiausių grupių sąrašą įtraukė naują dainą. Jam dabar irgi labai patinka grupė „The Civil Wars“. O vakar, paskutinį mūsų viešnagės Naujajame Orleane vakarą, gulėjom abu lovoje ir, pasidėję šalia telefoną, traukėme dainą „Nuodai ir vynas“. Man regis, šios dainos žodžiais mes išsakėme vienas kitam tai, ką seniai troškom pasakyti.

Tikrai taip…

Susirangiusi jo glėbyje aš tyliai verkiau, kol pagaliau užmigau.

Numiriau ir nukeliavau į rojų. Taip… Ko gero, aš iš tiesų pagaliau numiriau.