Beveik niekada

29

– Endriau, kaip tu? – klausiu žiūrėdama į jį, sunėrusi ant krūtinės rankas, durims tyliai užsivėrus man už nugaros.

Dieve, kaip aš dėl jo nerimavau… Bijojau, kad neišvažiuotų su manim neatsisveikinęs, o dar didesnį nerimą man kėlė jo būsena, kokios būdamas jis vakar išlėkė iš viešbučio. Juk mirė jo tėvas.

Sulaikiusi kvapą laukiu, o jis praeina pro mane ir eina pasiimti nuo lovos daiktų.

Kodėl jis į mane nežiūri?

Dirsteliu į jo daiktus ir iškart sumoju, kodėl taip yra. Nuleidusi rankas einu prie jo.

– Būk geras, pasakyk ką nors, – švelniai prašau. – Endriau, tu velnioniškai mane išgąsdinai. – Atsukęs man nugarą jis įmeta į kelionkrepšį dantų šepetėlį. – Jeigu tau reikia važiuoti į laidotuves, puiku. Aš galiu grįžti namo ir viena. Bet gal geriau pasikalbam…

Endrius staigiai atsisuka į mane.

– Reikalas visai ne dėl tėvo ir ne dėl jo laidotuvių, Kemrina, – sako jis. Endriaus žodžiai man užduoda širdį, nors ir nežinau, kas už jų slypi.

– Tai dėl ko?

Jis ir vėl nusisuka nuo manęs ir ima kažko raustis krepšyje. Žinau, kad tai tik akių dūmimas. Iš kelnių kišenės kyšo kažkoks vokas. Ant jo užrašyta RINA; pirmąją pusę žodžio – kaip spėju, mano vardo, – dengia kelnių kišenės kraštas.

Ištiesiu ranką ir ištraukiu voką.

Endrius atsisuka į mane, jo veidas – kaip žemė.

– Kemrina… – liūdnai atsidusęs ištaria jis ir nudelbia akis į grindis.

– Kas čia? – klausiu žiūrėdama į savo vardą.

Dviem pirštais iš lėto ištraukiu iš voko perlenktą lapą.

Endrius nieko nesako, tiesiog stovi ir laukia, kol perskaitysiu laiškelį, nes žino, kad vis tiek tą padarysiu.

Ir nori, kad perskaityčiau.

Voke matau pinigus, bet jų neliečiu, voką numetu ant lovos krašto. Man dabar labiausiai rūpi raštelis mano rankose, dar neperskaitytas, bet jau spėjęs sudaužyti man širdį. Kelis kartus pakeliu akis į Endrių, nuleidžiu į laišką, vėl pakeliu, galiausiai išlankstau.

Rankos smarkiai virpa.

Kodėl jos taip virpa?

Beskaitant laišką, gale gerklės įstringa karštas ašarų kamuolys. Akis degina pyktis, nuoskauda ir ašaros.

– Mažule, tu juk žinai, kad ši kelionė turėjo kada nors baigtis.

– Nevadink manęs taip, – piktai metu jam ir nuleidusi ranką su laišku prispaudžiu prie šono. – Jeigu ketini mane palikti, neturi teisės manęs taip vadinti.

– Suprantama.

Vėl pakeliu akis į jį, mano veidas kupinas skausmo, nebylių klausimų ir sutrikęs. Ko aš taip pykstu, ko taip užsigavau? Endrius teisus: kelionė turi kada nors baigtis, bet kodėl aš taip dėl to kremtuosi?

Iš akių pasipila ašaros. Negaliu jų sulaikyti, tačiau ir negaliu išskysti kaip mažas vaikas. Žiūriu į jį skausmo ir pykčio perkreiptu veidu. Kumščiai sugniaužti, rankos prispaustos prie šonų, saujoj – Endriaus laiškas.

– Jeigu ketinai išvykti dėl tėvo mirties, jeigu tau reikia laiko pabūti vienam ir pamąstyti, ir jeigu šio laiško apačioj būtų užrašytas tavo telefono, o ne mano bilieto numeris, aš puikiai tave suprasčiau, – kilsteliu ranką su laišku, bet paskui vėl nuleidžiu. – Tačiau išvykti dėl manęs ir dar nuduodant, kad tarp mūsų nieko rimto nebuvo… Endriau, tai baisu. Tu mane smarkiai įskaudinai.

Matau, kaip trūkčioja jo skruostas.

– Kas tau sakė, kad aš apsimetu, jog tarp mūsų nieko rimto nebuvo?

Jis skaudančia širdim pakartoja mano ką tik pasakytus žodžius. Paleidęs ant lovos gulinčio kelionkrepšio rankeną, prieina prie manęs ir sušunka:

– Niekada gyvenime nepamiršiu to, kas tarp mūsų buvo, Kemrina! Štai dėl ko negalėjau pažvelgti tau į akis.

Rankomis lyg durklais skėsteli ore.

Žengiu žingsnį atgal ir pasitraukiu nuo jo. Man sunku tai suvokti. Širdis smarkiai užgauta. Be to, labai pykstu ant savęs, kad nenulaikau ašarų. Žvilgteliu į laišką rankoje, paskui pakeliu akis į Endrių, apeinu jį šonu ir nuėjusi prie lovos numetu šalia voko ir pinigų.

– Ką gi. Lėk. Bet už kelionę aš pati susimokėsiu.

Nubraukiu ašaras ir einu prie durų.

– Vis dar bijai, – sušunka man įkandin.

Skubiai atsisuku į jį.

– Nieko tu neišmanai!

Atsidarau duris, sviedžiu ant grindų atsarginį jo kambario raktą ir einu į savo kambarį.

Minu takus iš kampo į kampą. Norisi išgriauti sieną ar ką sudaužyti, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad užsikūkčioju kaip mažas vaikas.

Endrius įpuola į mano kambarį, garsiai trenkdamas durimis į sieną. Suima mane už rankų žemiau pečių, smarkiai suspaudžia pirštais.

– Kodėl tu vis dar bijai?! – Akys pilnos ašarų. Pykčio, skausmo ašarų. Stipriai mane supurto ir garsiai surinka: – SAKYK, KĄ JAUTI!

Nuo jo balso man trumpam apmiršta visas kūnas. Paskui nustumiu jo rankas. Esu baisiai sutrikusi. Žinau, ką noriu jam pasakyti. Nenoriu, kad jis išvažiuotų, bet…

– Kemrina! – Jo veide – vien pyktis ir neviltis. – Sakyk viską, ką jauti. Man nesvarbu, tebūnie tai kvaila, pavojinga, skaudu ar beprotiška… PASAKOK MAN, KĄ DABAR JAUTI!

Jo balsas veria mane kiaurai ir jis nesiliauja prašęs:

– Prisipažink man. Prisipažink sau! – Beviltiškai skėsteli rankomis į mane. – Kemr…

– Aš noriu tavęs, po perkūnais! – surinku iš visų jėgų. – Vien pagalvojus, kad tu išvažiuosi ir aš daugiau tavęs nebepamatysiu, man plyšta širdis! – Siaubingai gelia gerklę. – Man be tavęs trūksta oro!

– Pakartok, po perkūnais! – supykęs ir susijaudinęs šaukia jis. – Pakartok, sakau tau!

– Noriu tau atsiduoti kūnu ir siela!

Aš ir pati ilgiau nebegaliu tverti nė akimirkos. Iš krūtinės išsiveržia rauda. Ašaros degina akis, širdis plyšta iš skausmo taip, kaip dar niekada gyvenime.

Endrius čiumpa mane į glėbį, viena ranka suima man riešus ir užlaužia už nugaros, smarkiai prispaudžia mane sau prie krūtinės.

– Pakartok, Kemrina! – piktai paliepia, jo kvėpavimas degina man kaklą, per rankas ir kojas nubėga šiurpuliai. Jaučiu jo dantis krimstelint man už ausies. – Po perkūnais, pakartok darsyk, mažule. – Pirštai stipriai gniaužia man riešus.

– Aš visa priklausau tik tau, Endriau Perišai. Noriu atsiduoti tau kūnu ir siela.

Laisva ranka suleidžia man į plaukus pirštus, suima pilną saują ir timptelėjęs atlošia galvą, žiūri į išriestą kaklą. Krimsteli į smakrą, paskui kąsčiodamas leidžiasi žemyn kaklu, pro drabužius jaučiu į mane įsirėmusį jo vyrišką pasididžiavimą.

– Labai prašau, – tyliai sukuždu, – nepaleisk manęs.

Spausdamas mano nugarą sau prie krūtinės ir viena ranka gniauždamas man riešus, užkiša kitos pirštus po šortais ir kelnaitėm ir nutraukia juos. Nusivedęs prie lovos įremia mane keliais į čiužinį, pakelia rankas ir nuvelka marškinėlius.

Neatsigręždama jaučiu, kaip jis nusispiria batus ir išsineria iš drabužių; pajudėsiu tik tada, kai jis man leis.

Man į nugarą remiasi jo tvirta raumeninga krūtinė. Jaučiu jo šiltas rankas, kai apkabina man liemenį. Viena ranka pakyla aukštyn ir suima mano krūtį, o kita nuslysta žemyn tarp kojų. Galva staigiai lošteli atgal, kai jo pirštas įsmunka tarp tvinkčiojančių lūpų apačioje ir ima žaisti. Gaudydama orą dar smarkiau išriečiu kaklą, atlošiu galvą ir burna ieškau jo lūpų. Jo liežuvis susiranda manąjį, šiltas, saldus jo drėgnumas aptemdo man protą. Įsisiurbęs lūpomis į mano burną, Endrius aistringai bučiuoja tol, kol abu pritrūkstam oro, tada parverčia mane ant lovos, rankomis panyru į patalus, pirštais įsitveriu paklodės, o jis užvirsta ant manęs visu svoriu ir aš jau nebegaliu išsilaikyti ant rankų, tada jis vėl suima man už riešų, užlaužia rankas už nugaros ir užgula mane savo kūnu.

– Po perkūnais, Endriau, išdulkink mane… Labai prašau, – dusdama ir trūkčiodama iš jaudulio maldauju jo. Šįkart net neprašoma išpyškinu, ko noriu.

Dieve, kaip gera.

Endrius prisiglaudžia prie manęs. Jaučiu jo vyriškumą – kietą ir atkaklų. Pasiutiškai trokštu, kad jis kuo greičiau įeitų į mane, bet jis tikslingai to nedaro, delsia, versdamas mane laukti, kad bet kurią akimirką tai padarys, bet vis susilaiko.

Mano kūną suvirpina traukuliai, kai jis liežuvio galiuku ima slinkti kaklu žemyn. Guliu viena veido puse prisiplojusi prie čiužinio, o jis visu kūnu užvirtęs ant manęs ir neleidžia net krustelėti. Sukandu dantimis apatinę lūpą, kai jis krimsteli man į nugarą, gana skaudžiai, bet nepavojingai. Kaskart įkandęs jis pabučiuoja tą vietą ir palaižo, kad ne taip skaudėtų.

Tarsi šapelį viena ranka Endrius apverčia mane aukštielninką ir nustumia į lovos vidurį. Įsitaisęs man tarp kojų keliais plačiai mane praskečia ir aš guliu prieš jį visa išsiskleidusi. Rankomis iš apačios suima man už šlaunų ir laiko, kad nesuglausčiau kojų.

Žaliomis akimis žvilgteli man į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslysta į jam prasiskleidusį mano dvišakumą. Gundomai brauko pirštu, priglaudžia visu ilgiu tarp lūpų, paskui švelniai pabrauko aplink klitorį. Visa virpu nuo aistros ir gaudau orą. Su kiekvienu jo prisilietimu mano viduriai, regis, tuoj sprogs. Pusiau primerktomis akimis jis darsyk pažvelgia į mane ir giliai suleidžia į mane du pirštus. Nuleidusi ranką bandau jam padėti ir jis kurį laiką leidžia man tą daryti, leidžia man save liesti, bet paskui nustumia mano ranką į šalį. Dabar jis pats aistringai liečia mane, spaudo visur, kur tik neįtikimai jautru, ir aš pradedu raitytis, įspraudusi galvą tarp pagalvių. Tarsi nujausdamas, kad tuoj tuoj pasieksiu palaimos viršūnę, jis patraukia ranką ir mane sulaiko.

Paskui vėl užvirsta ant manęs, bučiuoja ir laižo kildamas lūpomis nuo šlaunų iki burnos, tada suima virš galvos mano rankas ir laiko, kad negalėčiau jo įsitverti. Išalkusiomis it vilko akimis godžiai ryja mano burną, paskui susiradęs žvilgsniu mano akis, sako:

– Dabar taip tave išdulkinsiu, kaip tu nė neįsivaizduoji…

Jo žodžiai skausminga strėle perveria man ausis ir susminga tvinkčiojančiame drėgname dvišakume. Jis kandžioja man liežuvį, aistringai bučiuoja, mes alsuojam vienas kitam į burną ir aimanuojam pro suglaustas lūpas.

Nenutraukdamas bučinio dešine ranka jis suima savo vyriškumą ir susiranda mane, bet tik priglaudžia, giliai neįeina, o man tiesiog temsta protas. Kilsteliu klubus aukštyn, pasitikdama ir įsileisdama jį giliau, dar aistringiau jį bučiuoju ir pagaliau ištraukusi vieną ranką apsikabinu jo galvą. Pirštais taip smarkiai įsitveriu jam į plaukus, kad, regis, nupešiu plikai. Bet jis nieko nejaučia, nesipriešina. Jam irgi turbūt patinka skausmas.

Ir tada labai lėtai, kad pajausčiau kiekvieną iki skausmo jaudinantį kūno virptelėjimą, jis palengva įeina į mane. Išriečiu kaklą, galva vėl atsiremia į pagalvę, burna prasižioja. Dūstu, vaitoju ir unkščioju. Man taip peršti akis, kad nebegaliu net atsimerkti. Jo vyriškumas manyje vis noksta ir tarpsta, mano klubai, prispausti jo kūno, nenumaldomai trūkčioja.

Iš pradžių jis smauko mane lėtai, galiausiai priversdamas atsimerkti ir žiūrėti jam į akis. Sukandęs dantimis mano apatinę lūpą liežuvio galiuku brauko per ją burnoje.

Įsisiurbiu lūpomis į jo burną, išriečiu klubus, priimdama jį dar giliau.

Kojos virpa kaip epušės lapai, negaliu jų nulaikyti. Jis pradeda smaukyti mane greičiau, ir aš jau nebeįstengiu bučiuotis, vėl išriečiu kaklą, kilsteliu nugarą, atstatau jam krūtinę ir jis ima godžiai laižyti spenelius. Apsiveju rankomis ir kojomis jo kūną, suleidžiu nagus jam į nugarą ir jaučiu, kaip jį išpila prakaitas. Nagais dreskiu jam odą. Bet jis tik dar stipriau ima mane dulkinti.

– Išsiliekime kartu, – jausmingai sukužda man į ausį ir vėl pradeda bučiuoti.

Po kelių akimirkų aš pasiekiu malonumo viršūnę. Mano kūnas trūkčioja ir virpa, o ten apačioje raumenys sukietėja it plienas.

– Neištrauk, – prašau jo, kai abu palaimingai susiliejam. Jis paklauso manęs. Jo krūtinę suvirpina gili, trūkčiojanti aimana, ir aš pajuntu savyje išsiliejant jo šilumą. Dar smarkiau suspaudžiu kojomis jam liemenį ir laikau tol, kol paskausta šlaunis, o tada palengva atleidžiu. Jis dar vis stumiasi į mane gilyn, bet galiausiai ir jo kūnas pailsta.

Endrius išsitiesia šalia manęs, padeda galvą man prie širdies, aš užmetu vieną koją jam ant liemens. Kurį laiką gulime taip apsiviję vienas kitą, laukiame, kol nurims kvėpavimas ir atsipalaiduos kūnai. Bet po dvidešimties minučių vėl viską pradedam iš naujo. O rytui auštant ir prieš užmiegant vienas kito glėbyje, jis mane paturi tiek kartų ir tiek pozų, kiek dar iki šiolei neteko patirti.

Rytą, saulei įspindus pro užuolaidų plyšį, jis įtikina mane, kad gali mylėtis ne tik šiurkščiai, ir pažadina švelniais bučiniais. Iš pradžių išbučiuoja kiekvieną mano kauliuką, pamasažuoja nugarą, šlaunis, o paskui itin švelniai suartėja.

Šioj lovoj kartu su juo galėčiau dabar ir numirti, gulėčiau susirietusi jo glėbyje ir nežinočiau, kad numiriau.

Endrius tvirtai suspaudžia mane glėbyje ir pakšteli į skruostą.

– Dabar jau tu niekur neišvažiuosi, – tyliai ištariu.

– Aš ir nenorėjau išvažiuoti.

Atsisuku veidu į jį, apsiveju kojomis jam klubus. Jis prisiglaudžia kakta prie manosios.

– Betgi tu jau rengeisi, – sakau jam.

Endrius linkteli.

– Taip, rengiausi, nes… – susimąstęs nutyla.

– Kodėl? – klausiu. – Dėl to, kad aš bijojau to, kas ir taip jau buvo akivaizdžiai matoma?

Žinau, kad tikrai dėl to. Manau. Tikiuosi…

Endriaus žvilgsnis nuslysta mūsų kūnais žemyn. Pakeliu ranką ir piršto galiuku paglostau jam kaktą, tada lėtai nuslenku nosimi, glusteliu artyn ir švelniai pakšteliu į lūpas.

– Endriau, ar tik dėl to?

Širdis sako, kad ne tik dėl to.

Jo akys šypsosi, jis dar arčiau prisitraukia mane, apkabina, suspaudžia glėby ir karštai išbučiuoja.

– Ar tu tikrai to nori? – klausia, tarsi negalėtų patikėti, kad aš galėčiau jo geisti, ir man tai atrodo visiška nesąmonė.

Bandau atspėti jo slaptą mintį, bet man nesiseka.

– Kodėl negalėčiau norėti? – tariu jam. – Endriau, sakydama, kad be tavęs man trūksta oro, nė kiek neperdėjau. Vakar, kai išėjai ir visą dieną negrįžai, sėdėjau ant lovos ir neturėjau kuo kvėpuoti. Pamaniau, kad tu išvažiavai, o aš net tavo telefono numerio neturiu ir daugiau tavęs turbūt nebepamatysiu…

Jis pirštu paliečia man lūpas ir neleidžia baigti minties.

– Dabar aš su tavim ir niekur nebeišvažiuosiu.

Ilgesingai nusišypsau ir padedu galvą jam ant krūtinės. Jis atremia smakrą man į viršugalvį. Klausausi jo širdies plakimo, jo alsavimo ir jaučiu, kaip traukiant pro nosį orą lėtai kilnojasi krūtinė. Ištisas valandas gulime nejudėdami, nieko nekalbėdami. Galiausiai suvokiu, kad kaip tik šito labiausiai ir troškau nuo tos akimirkos, kai susipažinau su juo autobuse.

Sulaužiau visas savo užsibrėžtas taisykles. Visas aliai vienos.