Beveik niekada

30

Širdis visad nugali protą. Širdis, nors ir sudaužyta ir linkusi į savižudybę bei mazochizmą, visada ima viršų prieš protą. Tegu protas ir išmano viską kuo puikiausiai, bet dabar aš spjaunu į jį ir neklausau, ką jis man liepia. Šiuo metu aš noriu gyventi šia diena.

– Kelkis, mažule, – paplekšnoju Kemrinai per užpakalį.

Šįryt mes atsibudom ir ji vėl užmigo mano glėbyje. Kažkuriuo metu, regis, aš irgi trumpai snūstelėjau, bet visą naktį galvojau tik apie ją, todėl net nežinau, ar apskritai buvau sumerkęs akis.

Ji inkščia ir raivosi, paskui atsisuka į mane, susivijusi į baltą paklodę. Šviesūs plaukai susivėlę, bet ji vis tiek velnioniškai patraukli.

– Ei, baik, mielasis, – purkštauja ir man suspurda širdis išgirdus save taip vadinant. – Miegokim visą dieną.

Užsivelku marškinėlius ir įšoku į šortus, tada vėl atsisėdu ant lovos ir permetęs ranką per ją tvirtai įsiremiu į čiužinį.

Pasilenkiu ir pabučiuoju jai į kaktą.

– Aš viską noriu daryti su tavim, – tariu jai išsišiepęs iki ausų, nors gerai žinau, kad atrodau juokingai, bet man tai nerūpi. – Galim eiti į miestą ir veikti, kas tik mums šaus į galvą.

Dar niekada nebuvau toks laimingas. Net neįsivaizdavau, kad žmogus apskritai gali būti toks laimingas.

Kemrina žiūri į mane ir meiliai šypsosi, jos žydrose akyse tarytum šviečia tik atsibudusio vaiko nekaltumas. Ji žiūri į mane, įdėmiai tyrinėja ir pati tuo mėgaujasi.

Paskui ištiesia į mane rankas.

– Bijau, kad tau teks nešioti mane ant rankų, – sako.

Ištiesiu rankas, suimu jai už pečių ir ji atsisėda lovoje.

– Na, man tai nė kiek nesunku, – atsakau juokdamasis. – Nešiosiu tave kaip kūdikį. Aišku, daug kam tai nepatiks, bet man nusispjaut. Beje, o kodėl turėčiau tave nešioti?

Ji pakšteli man į nosies galiuką.

– Nes bijau, kad nepaeisiu.

Suvokus priežastį, šypsena nuo veido greitai dingsta.

Kemrina pasisuka lipti iš lovos, nuleidžia per kraštą kojas ir aš jos veide pamatau nemalonų skausmą.

– Oi, mažule, atleisk man, – man labai apmaudu, bet vis tiek negaliu liautis šypsojęsis.

Ji irgi.

– Sakau tai ne dėl to, kad paglostyčiau tavo seksualinį ego, – sako ji, – bet dar niekada gyvenime su niekuo taip nesidulkinau.

Net atlošęs galvą garsiai nusikvatoju.

– Na ir žodžiai iš tavo burnos!

– Ei, – beda pirštu man į krūtinę, – čia tu dėl visko kaltas. Tu pats išmokei mane keiktis, ištvirkauti ir privertei taip tavęs geisti, kad dabar kelias dienas negalėsiu normaliai vaikščioti. – Ir kad būtų svariau, kinkteli galva.

Atsargiai paimu ją ant rankų, neverčiu apžergti man klubus, o abi jos kojas užsimetu ant vienos rankos, kad ne taip skaudėtų.

– Atleisk, mažule, bet tu negražiai kalbėjai dar iki mūsų pažinties, – sakau jai, žiūrinčiai į mane pakelta galva ir papūsta viršutine lūpa. – Ištvirkauti? Galbūt. Bet šitai jau seniai tūnojo tavyje, aš tik padėjau ištraukti tai į dienos šviesą. O dėl aistros man? Vadinasi, tu geidi tuo užsiimti visą laiką, nors paskui kelias dienas ir tektų sunkiai vaikščioti.

Su kiekvienu mano žodžiu jos akys vis plečiasi.

– Na jau ne, iš manęs nieko daugiau nesitikėk – bent jau iki rytojaus ryto.

Pakšteliu jai į kaktą ir nunešu į vonią.

– Aš nieko prieš, – atsakau jai metęs šalin juokus. – Aš ir pats to nedaryčiau. O šiandieną, Kemrina Benet, tu būsi palepinta. Pirmasis dienotvarkės punktas – karšta ir maloni vonia.

– Su putom? – klausia išsprogusiomis it stirniuko akimis.

– Taip, su putom, – šypsodamasis atsakau.

Kol leidžiu į vonią vandenį, ji sėdi ant spintelės visiškai nuoga ir laukia.

– Su putom gali kilti sunkumų, mažule, – tariu jai spausdamas šampūno likučius iš trigubai didesnio butelio nei paprastai parūpinama viešbučiuose.

– Žinai, ką? – šūkteli ji, siūbuodama kojomis ir įsitvėrusi rankomis į spintelės kraštą. – Aš irgi kone jau viską pabaigiau. Nebeturiu dantų pastos, reikėtų dušo želės ir kitų priemonių. – Pasilenkusi pasiglosto nuogas blauzdas. – Mano oda kaip žvynai, – ir nemaloniai susiraukia.

Suraukęs lūpas, kad nesusijuokčiau, ištariu:

– Gerai jau, nueisiu į parduotuvę.

Palikęs už savęs bėgantį vandenį atsisuku į ją ir apžiūriu jos turimas prausimosi priemones. Tada nueinu į kambarį ir atsinešu viešbučio pieštuką bei delno dydžio blonknotėlį.

– Sakyk, ko reikia.

Kol ji galvoja, aš užsirašau, ką jau buvo paminėjusi.

– Dantų pastos, dušo želės, – pakeliu į ją akis. – Tai skystas muilas, ar ne?

– Ne visai, – sako ji, o aš stengiuosi nežiūrėti į jos plikas krūtis. – Tai ne skystas muilas rankoms. Na, bet paieškosi ir surasi.

Užsirašau: „ne skystas muilas rankoms“ ir vėl jos klausiu:

– Ko dar tau reikia?

Kemrina mąsliai suraukia lūpas.

– Šampūno ir kondicionieriaus. Aš mėgstu „L’Oreal“. Rausvam buteliuke. Bet tiks bet koks. Tik nepirk tokio, kur būna šampūnas ir kondicionierius kartu. Anksčiau nusipirktą palikau motelyje. Oi, dar paimk man vaikiško aliejuko.

Susidomėjęs kilsteliu antakius.

– Vaikiško aliejuko? Turi slaptų minčių?

– Ne! – atgalia ranka ji guviai plekšteli man per petį, bet aš pamatau tik, kaip jai kilstelint ranką sukruta viena krūtis. – Nieko panašaus! Man tiesiog patinka po dušo pasitepti kūną.

Užsirašau: didelį butelį vaikiško aliejuko (jeigu ką).

– Gal dar kokių užkandžių, pakuotę geriamo vandens ar šaltos arbatos be citrinos. Ko nors be burbulų. Ir dar! – kilsteli smilių aukštyn. – Vytintos jautienos!

Šypteliu ir užsirašau.

– Viskas?

– Taip, daugiau nieko nebesugalvoju.

– Na, jeigu ką prisiminsi, – sakau jai ir išsitraukiu iš šortų kišenės telefoną, – paskambink ir pasakyk. Koks tavo numeris?

Ji šypsosi, diktuoja ir laukia, kol skambinu iš saviškio į jos mobilųjį. Atsiliepia balso paštas ir aš tariu:

– Ei, mažule, čia aš. Tuoj grįšiu, dabar neturiu laiko, stoviu ir spoksau į žavią ir neįtikėtinai patrauklią nuogą šviesiaplaukę, sėdinčią vonioj ant spintelės.

Nuraudusi Kemrina plačiai šypsosi, prisitraukia mane tarp nuleistų kojų ir karštai pabučiuoja.

– Ot, velnias! Pribėgo! – sušunka ji pastebėjusi, kad vanduo jau kone liejasi per kraštus.

Skubiai užsuku.

Padedu ant krašto telefoną ir bloknotą, tada paimu ją ant rankų.

– Endriau, aš gi ne kokia luošė, – bet ji nė kiek nesipriešina.

Įkeliu ją į vonią ir ji panyra į šiltą gaivų vandenį, o jos plaukai apkrinta pečius ir vandenį.

– Aš tuoj grįšiu, – tariu jai eidamas iš vonios.

– Prisieki? Šįkart neapgausi?

Sustoju kaip žaibo trenktas. Atsisuku į ją ir matau, kad ji nejuokauja. Man nesmagu, kad ji to klausia, ne dėl to, kad tai mane įžeistų, bet dėl to, kad suteikiau jai pagrindo manim suabejoti.

Visai rimtai žiūrėdamas į ją sakau:

– Taip, prisiekiu, mažule. Juk pati su manim susidėjai, ar ne?

Ji meiliai man šypsosi, nors šypsena atmiešta liūdesio.

– Kad tave galas, su kuo aš susidėjau.

Mirkteliu jai ir išeinu.