Beveik niekada

31

Po kelių minučių Endrius įvirsta pro duris su savo daiktais ir brolio gitara.

Jis labai džiaugiasi, kad aš sutikau.

O aš baisingai bijau ir jau dabar keikiu save už tai, kad jam nusileidau. Tačiau turiu prisipažinti, kad ir manyje spragsi džiaugsmo kibirkštėlė. Nesakyčiau, kad labai bijau dainuoti prieš auditoriją – vienuoliktoje klasėje nė kiek nebijojau skaityti pranešimo apie nykstančias gyvūnų rūšis ar baigiamojoje vaidinti Seselę Reičel pjesėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tačiau dainuoti – kas kita. Vaidinu aš gana neblogai. O dainuoti duetu su tokiu žmogum kaip Endrius, kuris traukia bliuzroką taip, kad gali susileisti, jau visai kita istorija.

– Beje, rodos, sakei, kad tau mano muzika visai nepatinka, ką?

Endrius numeta krepšius ant grindų ir eina su gitara prie lovos.

– Na, pamatęs, kaip žaviai vizgini klubus ir kaip puikiai dainuoji, atsiimu savo žodžius – man patiko.

– Grupė „The Civil Wars“ – šį mėnesį mano mėgstamiausia.

Šlapiais plaukais išeinu iš vonios, rankšluosčiu sausinu jų galus (nusprendžiau persitrinkti galvą, kai Endrius grįžo su prekėmis).

– Daina vadinasi „Barton Hollow“.

– Itin šiuolaikiškas folkloras, – sako jis ir kelis kartus pabrauko per gitaros stygas. – Man patiko.

Žvilgtelėjęs į mane klausia:

– Kur tavo telefonas?

Einu prie lango, pasiimu nuo palangės telefoną ir suradusi dainą paduodu jam. Endrius pasideda telefoną šalia savęs ir nuspaudžia mygtuką, kad grotų. Aš toliau džiovinu plaukus, o jis mėgina groti iš klausos, sustabdo ir paleidžia, įsiklauso, tada viena ranka maigydamas ant grifo stygas bando surasti tonaciją ir priderinti akordus, tinkančius melodijai. Per kelias minutes, porąsyk nepataikęs į toną, galiausiai imasi pirmojo posmo.

Iki vakaro jis jau išmokęs beveik visą dainą, išskyrus tik vieną trumpą gabaliuką, kurį nuolat painioja su kitu motyvu. Užsidegęs išmokti kuo greičiau, susiranda internete natas ir tai jam gerokai paspartina mokymosi procesą.

Žodžius išmokti daug paprasčiau.

– Man regis, jau viską moku, – sako jis sėdėdamas ant palangės niūriame lietaus debesų fone. Pradėjo lyti apie aštuntą ir dar nenustoja.

Protarpiais įsiterpiu ir aš, dainuoju kartu su juo, bet labai jaudinuosi. Neįsivaizduoju, į kokią beprotybę įsivėliau ir kaip reikės ištverti, kai taip jaudinuosi vien prieš jį. Štai kas liko iš mano nebijojimo stovėti prieš auditoriją. Šiaip ar taip, manęs laukia didelis scenos baimės priepuolis.

– Nagi, pirmyn, mažule, – galvos linktelėjimu ragina Endrius, uždėjęs abi rankas ant gitaros. – Nors ir moki žodžius, vis tiek turi parepetuoti su manim.

Klesteliu ant lovos krašto.

– Prižadėk, kad nesimaivysi, nesišaipysi, nesijuoksi ir net nesišypsosi, kitaip…

– Aš net nekvėpuosiu, – juokiasi Endrius. – Garbės žodis! Nagi!

Liūdnai atsidūstu ir pakylu nuo lovos, padedu ant spintelės nebaigtą valgyti vytintos jautienos dryžį. Endrius pasitaiso ant šlaunies gitarą, gurkšteli iš butelio šaltos arbatos ir suvilgo gerklę.

– Ko dabar bijai? – klausia jis man priėjus. – Vyriška partija gerokai ilgesnė nei moteriška. Solo partijos tik nedidelis gabaliukas, o visa kita dainuosi su manim.

Nervingai gūžteliu pečiais.

– Teisybė, – pripažįstu. – Bent jau didžiąją dainos dalį galėsiu prisidengti tavo balsu.

Endrius įspraudžia tarp lūpų mediatorių ir ištiesia man ranką.

– Ateik, mažule.

Prieinu arčiau, paduodu jam ranką ir jis pasistato mane sau tarp kojų, mus skiria tik gitara. Kai nurimstu ir atsistoju ten, kur jam reikia, išsiima iš burnos mediatorių ir sako:

– Man patinka tavo balsas, supranti? Bet net jeigu ir nemokėtum dainuoti, vis tiek norėčiau, kad pamėgintum. O ką apie tai pagalvos kiti – nekreipk dėmesio.

Mano lūpose susiraito drovi, nepatikli šypsena.

– Gerai, – atsakau. – Padarysiu tai dėl tavęs. Ir tik dėl tavęs. Nepamiršk, gerai? – Pagrasau pirštu. – Lieki man skolingas.

Endrius papurto galvą ir sako:

– Pirmiausia aš noriu, kad tu tai darytum ne dėl manęs. Bet kadangi repeticija yra svarbiau už bet kokius ginčus, tai susilaikysiu ir palauksiu, kol tu padainuosi „Senojo kyšulio“ bare, o tada paklausiu, kas iš to turėjo daugiau naudos – ar tu pati, ar aš?

– Na, gal taip ir bus geriau.

Endrius linkteli ir patogiai įsitaiso ant palangės, priglaudžia mediatorių prie stygų.

– Pala… Jeigu ir tu atsistotum, gal man nebūtų taip baisu.

Endrius nusijuokia ir pakyla nuo palangės.

– Mieloji mano, kaip pasakysi. Kad tik tau būtų gerai. Gali nors ir maišą ant galvos užsimaut.

Pažiūriu į jį taip, tarsi tas pasiūlymas man visai patiktų.

– Na jau ne, Kemrina. Jokių maišų. Pradedam, gerai?

Repetavom iki vidurnakčio, paskui teko liautis, nes turbūt trukdėm viešbučio svečiams ilsėtis. Ir kaip tik tuo metu, kai aš jau buvau pradėjusi atsipalaiduoti ir dainavau be jokios baimės, negalvodama, ką Endrius mano apie mano balsą.

Sakyčiau, man sekėsi gan gerai.

Vakare griuvom į lovą gerokai anksčiau, nes repeticiją teko nutraukti, todėl gulėjom susiglaudę, apsikabinę ir kalbėjomės.

– Džiaugiuosi, kad ištvėrei mano kvailystes, – sakau jam padėjusi galvą ant peties. – Kitaip jau būčiau skridus į Šiaurės Karoliną.

Jaučiu jo lūpas bučiuojant man smilkinį.

– Turiu tau prisipažinti vieną dalyką, – sako jis.

Suklūstu.

– Kokį?

– Tai va, – prabyla jis žiūrėdamas į lubas, kur protarpiais keistais raštais sušmėžuoja už lango pulsuojančio miesto šviesos. – Tąkart Velingtone, Kanzaso valstijoje, kai apsistojome pirmame motelyje ir kai kitą rytą aš tau daviau dvi minutes susiruošti… – Endrius nutyla ir aš pajuntu krustelint jo galvą, tarsi žiūrėtų į mane iš viršaus.

Pakeliu galvą nuo jo peties ir žiūriu jam į veidą.

– Taip, pamenu, ir kas toliau?

Jis nervingai šypsosi.

– Aš telefonu slapčia nufotografavau tavo vairuotojo pažymėjimą.

Truputį nustebusi sumirksiu.

– O kam?

Kilsteliu dar aukščiau, kad patogiau būtų į jį žiūrėti ir nereikėtų taip smarkiai užversti akių.

– Pyksti?

Garsiai purkšteliu.

– Na, nelygu, ką ketini daryti su itin asmeniška informacija.

Endrius nusuka akis į šalį, bet net ir prietemoje matau, kaip nukaista jo veidas.

– Tikrai ne dėl to, kad vėliau susirasčiau ir sukapočiau tave į gabalus.

Man net žadą atima.

– Va čia tai bent paguoda! – nusijuokiu. – Betgi rimtai, kam tau reikėjo fotografuoti?

Endrius vėl susimąstęs žiūri į lubas.

– Tiesiog norėjau užsitikrinti, kad vėliau galėčiau tave susirasti, – prisipažįsta. – Na, supranti… jeigu kartais būtume nusprendę pasukti skirtingais keliais.

Šypsausi tik akimis, bet ne lūpomis. Tikrai nepykstu, kad nufotografavo dėl tos priežasties, netgi mielai jį už tai išbučiuočiau, – tik man nelabai patinka jo žodžiai „jeigu kartais“. Aš ir vėl pajuntu, kad jis jau tada kažkodėl galvojo mane palikti.

– Endriau…

– Ko, mažule?

– Ar tu tikrai nieko daugiau nuo manęs neslepi?

Tyli.

– Ne. O kodėl klausi?

Aš taip pat įsmeigiu žvilgsnį į lubas.

– Nežinau. Kažkodėl vis jaučiu iš tavęs… kažkokį keistą… nenorą.

– Nenorą? – nustemba jis. – Ar aš nenorom įkalbinau tave leistis drauge į šią kelionę? Ar nenorom guliau su tavim į lovą?

– Ne, turbūt ne.

– Kemrina, vienintelis dalykas, ko aš niekada nenorėjau daryti, tai galvoti, ar mums verta būti kartu.

Kilsteliu nuo pagalvės ir atsisėdusi atsisuku veidu į jį. Tamsoje jo žvilgsnis atrodo rūstesnis. Endrius guli be marškinėlių, galvą padėjęs ant sulenktos rankos.

– Manai, kad mes viens kitam netinkam?

Nuo šito pokalbio man darosi neramu.

Endrius ištiesia laisvą ranką ir paima man už riešo.

– Ne, mažule, priešingai. Manau, kad mes tinkam vienas kitam visais įmanomais atžvilgiais. Kaip tik todėl aš ir galvo… aš tada ir pagalvojau, kad mums geriau nesusidėti.

– Betgi juk tai nesąmonė.

Jis pritraukia mane arčiau ir aš atsiremiu sulenktomis rankomis jam į krūtinę.

– Tiesiog nežinojau, ar mums verta bristi į tą balą, – sako jis braukdamas pirštais mano plaukus už ausies. – Betgi ir tu pati, mieloji, dar nežinojai, kaip bus.

Atsigulu šalia jo. Endrius sako tiesą.

Aš vis tiek niekaip negaliu suprasti, dėl kokių priežasčių jis taip atsargiai vertina mūsų galimus santykius. Jis gi žino viską apie tai, kodėl išėjau iš namų, ir apie Ijano mirtį. Mano priežastys – visiems kaip ant delno, tarsi ant šaldytuvo magnetuku prispaustas būtiniausių darbų sąrašas. O Endrius savąsias slepia kaip vaikas batų dėžutėje su užrašu „Kalėdų atvirukai“.

Man regis, čia kaltas ne tik tėvas.

Endrius ištraukia ranką man iš po galvos ir užvirsta ant manęs, keliais apžergdamas mane iš šonų ir pasiremdamas ant tvirtų, raumeningų rankų.

– Džiaugiuosi, kad negali miegoti prie muzikos, – sako jis, tikriausiai prisiminęs pirmuosius mano jam pasakytus žodžius. Paskui pasilenkia ir pabučiuoja.

Ištiesiu rankas ir suimu delnais jo dailų veidą, prisitraukiu ir darsyk pasibučiuojam.

– O aš džiaugiuosi, kad Aidahe populiarūs patiekalai iš bulvių.

Endrius suraukia kaktoje antakius.

Nusijuokiu ir vėl prisitraukiu jį bučiniui. Jis bučiuoja mane aistringai, ilgai žaidžia su mano liežuviu. Paskui iš lėto nusagsto švelniais bučiniais man pilvą, vis žemyn, liežuvio galiuku palaižo aplink bambą, tada užkiša pirštus už kelnaičių gumos.

– Bijau, kad aš nebe… – švelniai tariu jam ir žvelgiu į akis.

Jis laižo man pilvą, paskui išbučiuoja man pirštus, kai ištiesiu rankas suimti jam už veido, suleisti į plaukus.

– Be sekso, – sako jis. – Prisiekiu, laižysiu labai atsargiai.

Jis nutraukia man kelnaites ir aš kilsteliu sėdmenis, kad jam būtų lengviau.

Pabučiuoja vieną šlaunį, paskui kitą.

– Mano liežuvis bus drėgnas, kad tau neperštėtų, – sako jis ir vėl išbučiuoja vidinę šlaunų dalį, vis artėdamas prie užkaitusios vietos.

Tyliai aikteliu, kai jis pirštais švelniai paliečia lūpas ir atsargiai jas praskiria.

– Viešpatie, mažule, tu išties visa ištinus.

Jis kalba iš visos širdies ir nė trupučio nesišaipo.

Man tikrai mažumėlę peršti, betgi Dievas mato, kaip smarkiai aš jo geidžiu…

Jaučiu jo karštą alsavimą tarp savo kojų.

– Aš labai švelniai, – sako jis ir man užima kvapą, kai jis liežuviu labai atsargiai mane lyžteli, tik vieną kartą, o pirštais atsargiai, nė kiek nespausdamas laiko praskėtęs mano intymią vietą.

Visu kūnu prasmengu į paklodes, kai jis ima laižyti mane vis smarkiau, bet nespausdamas, kad nesukeltų skausmo, tik visišką ir nepakartojamą malonumą.

Dvi dienas repetavom dainą „Barton Hollow“, daugiausia viešbučio numeryje, tačiau vėliau išėjom pasivaikščioti Misisipės pakrante ir Kanalo gatvės gale vėl drauge padainavom. Man regis, Endrius tikslingai ištempė mane iš viešbučio, kad pamėginčiau dainuoti prie žmonių ir kad nebūtų taip baisu. Tuo metu praeivių nebuvo daug, tačiau aš vis tiek velnioniškai jaudinausi. Dauguma tiesiog praeidavo ir į mus net neatsisukdavo (mes dainavom ne kaip koncerte, vis sustodavom, pradėdavom iš naujo, vis tobulinom kai kurias vietas, tad mūsų klausytis tikrai nebuvo įdomu). Tačiau vienas kitas praeivis vis dėlto stabteldavo, paklausydavo ir nueidavo. Viena moteris man maloniai nusišypsojo. Nežinau, dėl ko, gal iš gailesčio, kad negražiai dainuoju, o gal jai patiko mano balsas.

Sunku pasakyti, gal ir taip, ir anaip.

Trečią dieną Endrius jau tvirtai pareiškia, kad daina paruošta, ir mes galime eiti į „Senojo kyšulio“ barą dainuoti publikai.

Aš dar nesiryžtu. Man reikia dar vienos savaitės, mėnesio, metų ar dvejų.

– Viskas bus gerai, – ramina Endrius rišdamasis batus. – Pamatysi, tu net sužibėsi. Kai baigsi dainuoti, nespėsiu vaikyti nuo tavęs kavalierių.

– Ei, užsičiaupk, – atšaunu jam vilkdamasi dailią juodą palaidinukę su metalinių grandinėlių petnešėlėm. Šį vakarą nieku gyvu nesirengsiu palaidinukės be petnešėlių. – Pati mačiau, kaip aną vakarą panos dėl tavęs varvino seilę. Manau, mane išgelbės tai, kad scenoje būsim dviese ir visi ris akimis tave, o mano sumauto dainavimo net negirdės.

– Mieloji, tu tą dainą moki geriau už mane, – sako Endrius. – Liaukis matyti tik tai, kas bloga.

Endrius užsitempia ant išsipūtusių raumenų juodus marškinėlius. Įsivėrė juodą diržą su sidabrine sagtimi, bet marškinėlius susikišo tik priekyje virš sagties, o užpakaly paliko karoti ant akį traukiančių klubų. Juodi džinsai, prieky suvelti plaukai sukelti į viršų. Ką jis man sakė?

– Tik tau reikia prisiminti vieną dalyką, – tepdamasis dezodorantu toliau kalba Endrius. – Nebūtina dainuoti visą dainos tekstą – tavo partija trumpa, bet tu vis tiek dainuoji ir mano žodžius. – Kilstelėjęs antakius žiūri į mane. – Aš nieko prieš, tik pagalvojau, kad tau scenoje bus drąsiau, jei turėsi dainuoti mažiau.

– Suprantu, bet aš įpratusi dainuoti visą dainą nuo pradžios iki galo. Man sunku kai kurias vietas nutylėti.

Endrius linkteli.

Įsispiriu į naujus aukštakulnius ir einu pasižiūrėti į didelį veidrodį virš televizoriaus staliuko, kaip atrodau.

– Esi pasiutiškai patraukli, – taria Endrius užėjęs man už nugaros.

Apkabina per liemenį ir pabučiuoja į kaklą, paskui plekšteli per aptemptus džinsus ir aš net aikteliu, nes suskausta.

– Ir dar man labai patinka tavo kasytės, mažule.

Ištiesęs rankas suima pirštais už kasų, permestų per pečius ant krūtinės, ir perbraukia visu jų ilgiu iki galiukų, o tada linksmai pakšteli į skruostą.

Tariamai pyktelėjusi stumteliu jį nuo savęs:

– Sugadinsi makiažą.

Endrius nusišypso ir eina prie spintelės pasiimti piniginės, įsikiša ją į užpakalinę kišenę.

– Na, ko gero, ir viskas, – sako.

Sugrįžęs į kambario vidurį ištiesia man ranką, kitą sulenkęs užkiša už nugaros ir plačiai šypsodamasis nusilenkia. Lėtai ištiesiu jam ranką, pirštais paliečiu delną ir jis, suėmęs saujon, nusiveda mane prie durų.

– O gitara?

Stabtelim prieš jam atidarant duris ir jis žvilgsniu man padėkoja.

– Taip, gerai, kad priminei, – sako jis ir čiumpa už grifo gitarą. – Jeigu bare nebus Edžio, tai vargu ar kas teiksis pasiūlyti kitą.

– Gaila, galėjau nepriminti.

Endrius palinguoja galvą ir išsitempia mane pro duris.