Beveik niekada

Endrius

Iš tiesų maniausi turįs daugiau laiko. Dar nė metai neprabėgo, kai daktaras Mastersas mestelėjo man į sterblę liūdną žinią beveik pareikšdamas, kad manęs laukia toks pat galas kaip ir tėvo. Na, tiesiai jis to nepasakė, bet kaip tik taip supratau iš vos kelių jo ištartų žodžių. Suprantama, esu visiškas kvailys – daktaras Mastersas ir mano artimieji visaip bandė įkalbėti mane grįžti į ligoninę, pasidaryti tyrimus, išsiaiškinti, ar toli pažengusi mano liga, betgi visa tai aš ir pats jau puikiai žinojau. Tėvui nebuvo jokios vilties. Jam atlikti visi įmanomi tyrimai. Išvaikščiota pas visus įmanomus gydytojus. Jis gėrė visus daktarų išrašytus vaistus ir gydėsi kaip liepiamas. Bet neilgai. Kol suprato, kad vis tiek mirs, ir atsisakė atitolinti tai, kas neišvengiama. Atsisakė šluoti banko sąskaitą kitų, o ne savo šeimos labui. Aš – jo sūnus, todėl buvau įsitikinęs, kad tokios ligos paveldimos. Štai kodėl savo valia lioviausi vaikščiojęs pas daktarą Mastersą. Man, lygiai kaip ir tėvui, nesinorėjo tempti laiko. Ir tik po pusės metų, kai man buvo diagnozuota liga, pagaliau nusileidau pats sau ir ėmiau ieškoti informacijos internete. Man pavyko išsiaiškinti, kad smegenų augliai nėra paveldimi, na, gal tik kokie penki procentai atvejų. Sužinojau apie retus ligos simptomus, tačiau nei aš, nei mano tėvas jokių simptomų nejautėme. Deja, man ėmė stiprėti galvos skausmai. Skaudėjo labai smarkiai. Paskui prasidėjo traukuliai. Žiauriai peršikau.

Tada jau buvo aišku, kad per ilgai delsiau. Nedrįsau rodytis Mastersui, nes nebesitikėjau stebuklingo vaisto – žinojau, jog jis nieko gero man nepasiūlys. Per ilgai uždelsta.

Betgi gana apie tai.

Dabar man svarbiausia – Kemrina. Esu visiškas mulkis, kad leidau jai tai patirti, ypač po to… Velniai griebtų, kur buvo mano protas?! Neseniai palaidojo savo vaikiną, o aš ir vėl verčiu ją bristi į tą pačią balą.

Ko gero, esu baisiausias savanaudis, nes aš ją labai myliu ir jau nuo pirmos akimirkos, kai ji prabilo į mane tam autobuse Kanzase, žinojau, kad ji – mano vienintelė.

Tačiau likimas man negailestingas. Jeigu jis dabar stovėtų prieš mane, tai suspardyčiau jam kiaušus.

Viliuosi, kad Kemrina man atleis…

Staiga atsidaro mano palatos durys ir tarpdury pamatau ją – pirmą kartą po vakardienos, kai abu karštai mylėjomės. Ji kelias akimirkas žiūri į mane, veide – kančia ir begalinis skausmas. Velnias, visa tai mane žudo. Paskui ji puola prie manęs ir krenta man į glėbį. Smarkiai ją apkabinu ir nenoriu paleisti.

Dieve… nė už ką nenoriu jos paleisti…

Suimu delnais jos veidą ir nubraukiu nuo akių plaukus, nubučiuoju skruostais riedančias ašaras. Pats irgi springstu ašaromis, bet neparodau, nes žinau, kad išvydus mane verkiantį Kemrinai bus tik dar blogiau.

– Atleisk man, – sakau jai skausmo ir nevilties prislėgtu balsu. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.

Iš jos akių pasipila ašaros.

– Tikiuosi, tu ne… – prabylu.

– Ne, Endriau… Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…

Dabar mane slegia dar didesnė kaltė. Nusipelniau iš jos antausio! Mažule, būk gera, skelk man į ausį! Aprėk mane! Išbark, daryk ką nori, tik nesakyk, kad viskas gerai…

Prisitraukiu jos veidą dar arčiau ir pabučiuoju į lūpas.

– Pasielgei teisingai, – sako ji. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir…. tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Jos balsas įsitempęs. – Tu juk galėjai…

Purtau galvą.

– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.

– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu jau ligoninėj, galima dar viską pataisyti.

Meiliai jai nusišypsau, mano rankos paleidžia jos veidą ir nusvyra prie šonų ant baltos austinės paklodės, dengiančios mano kūną. Nuo plaštakos per lovą rangosi bjauri intraveninės lašelinės žarnelė.

– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.

– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – skausmingai prieštarauja ji. – Mažai juk geriau nei visai jokių.

– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.

Atrodo, lyg jai kas būtų skėlęs antausį.

– Kaip tai „jeigu sutiksi“?

Nusuku akis į šalį.

Kemrina ištiesia ranką ir paima man už smakro, atsuka į save.

– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.

Pasitraukiu į lovos kraštą ir ištiesęs ranką pakviečiu ją gulti šalia. Prisitraukęs arčiau apkabinu.

– Jeigu nebūčiau tavęs sutikęs, – prabylu žvelgdamas jai tiesiai į akis, – tai ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgyvensiu, ir bandytų atitolinti tai, kas neišvengiama.

– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausia ji.

Nykščio pagalvėle paglostau jai skruostą.

– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.

Kemrinos krūtinę suvirpina rauda.

Paglostau delnu jai skruostą, nubraukiu už ausies plaukus ir įdėmiai žiūrėdamas jai į akis pakartoju:

– Viską padarysiu.

Ji įsisiurbia man į lūpas ir mudu aistringai bučiuojamės.

– Negaliu tavęs netekti, – taria ji. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Stengiasi išspausti šypseną pro ašaras.

Pabučiuoju jai kaktą.

Mudu ilgai gulime lovoje ir kalbame apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti. Kemrina pažada nesitraukti nuo manęs nė per žingsnį ir būti šalia tiek, kiek reikės. Mes be paliovos kalbam apie tai, kokias vietas norėtume aplankyti, o aš imu vardyti dainas, kurias ji turėtų išmokti, kad kelyje galėtume abu drauge dainuoti. Aišku, jai labiausiai patinka grupė „The Civil Wars“, ir aš tam nė trupučio neprieštarauju.

– Tau reikėtų išmokti dainą „Ant liežuvio galo“, Endriau, – kupinu jaudulio balsu sako Kemrina. – Tai nepaprastai linksmas kūrinys, ir aš jau dabar įsivaizduoju, kaip mes jį atliksime. Regiu, kaip mudu dainuojam.

Nedrįstu išsižioti, kad nepasakyčiau ko nors nemalonaus, negera lemiančio ar galinčio užgesinti tą žavią šypseną jos veide. Visa širdimi jaučiu, kad niekada to neįvyks, kad veikiai mirsiu ir nebespėsiu sudainuoti su ja jokios dainos.

Tačiau visaip stengiuosi jai šypsotis. Nenoriu, kad ji pamatytų, kokia sugniuždyta mano širdis.

– Galėtume dainuoti kaip apšildanti grupė ar dar kaip, – visa švytėdama priduria ji. Kemrinos skruostai nuraudę, tarsi gėdytųsi savo pačios pasiūlymo.

Kiek pagalvojęs linkteliu ir sakau jai:

– Visai neblogas sumanymas. Man yra tekę groti ne viename bare ar klube nuo čia iki pat Luizianos, pažįstu beveik visus savininkus. Po galais, juk galėtume nulėkti net į Čikagą ir sudainuoti Eidano bare.

Kemrinos veidas nušvinta, ji dar arčiau prisiglaudžia prie manęs. Švelniai pakšteliu jai į plaukus.

– Tuomet taip ir padarysime, – pritaria ji. – Mudu abu keliausime po šalį ir darysime tai, kas mums patiks. Ne visai žygis su kuprine ant pečių, bet vis tiek… – ji nutyla, susimąsto apie tai, ką pasakė, ir paskui entuziastingai užbaigia: – …tai dar geriau.

Smagiai nusijuokiu ir piršto galu paglostau jai smilkinį, perbraukiu skruostu. Širdis plyšta klausantis jos žodžių, regint, kokia ji stipri, kad tiki, jog tai iš tiesų įvyks. Man baisiai skaudu, kad greitai turėsiu ją palikti, ir man visai nesvarbu, kaip susiklostytų mūsų gyvenimas, kad tik būtume kartu.

Kol šitaip gulime lovoje, jaučiuosi kaip kelyje. Nekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį. Plepam balažin ką, juokaujam, ir aš net pradedu ją nepadoriai kirkinti, kaišioju pirštus tai šen, tai ten, erzinu ją. Kemrina prunkščia ir stumia šalin mano ranką, bet galiausiai nusileidžia ir duoda man daryti su ja tai, ką noriu. Man atsidėkoja tuo pačiu.

Paskui mes gulime ramiai, žiūrėdami tai vienas kitam į akis, tai per galvas į tolį, paskendę kiekvienas savo giliose, skausmingose mintyse.

Paskui Kemrina pakyla iš lovos.

– Mažule, kas yra?

– Nieko, – sako ji ir meiliai šypsosi.

Nusimauna kelnes, nusivelka marškinėlius.

Aš vėpsau į ją išsišiepęs kaip mažas vaikas. Dar niekada neteko to daryti ligoninės lovoje.

– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sako ji lipdama atgal į lovą pas mane, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.

Smalsiai žiūriu į ją. Ji įsitaiso šalia manęs tik su trumpikėm ir liemenėle, prisiglaudžia krūtine prie manosios, kojomis apsiveja mano kojas. Mūsų kūnai susiglaudę kaip vienas, šonkauliai susilietę.

– Ką čia sumanei? – smalsiai šypsodamasis klausiu.

Ji pakelia laisvą ranką ir pirštais paliečia manąją Euridikę. Įdėmiai ją stebiu, mėgaujuosi jos švelniais judesiais, jos pirštų šiluma. Kemrina smiliumi suranda Euridikės alkūnę toje vietoje, kur baigiasi piešinys, ir braukia pirštu per savo kūną, tarsi jį pratęsdama.

– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.

Man širdis strykteli krūtinėj, trumpam atima žadą. Šita mergina ką tik lūpomis paglostė slapčiausią mano sielos dalį. Norėčiau verkti, bet tik išspaudžiu didelę bjaurią šypseną.

– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau kalba ji ir pirštais paliečia mano lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.

Vis dar negaliu atgauti amo.

– Ak, mažule, kam tau visa tai? Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.

– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.

Jaučiu, kaip akyse ima tvenktis ašaros, priglundu prie jos ir įsisiurbiu jai į lūpas.

– Labai norėčiau, – sukuždu jai į burną.

Švelniai mane bučiuodama Kemrina sako:

– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.

Linkteliu.

– Gerai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.

Kemrina šypsosi.

– Sakai, juokėsi?

– Aha, – prunkšteliu. – Išvadino beviltišku romantiku ir pagrasino išpliurpti draugams. Atrėžiau jam, kad kalba visai kaip mano tėvas, ir liepiau užsičiaupti. Gasas – puikus žmogus ir velniškai geras tatuiruočių meistras.

– Matau.

Suleidžiu pirštus į jos plaukus ir kelis kartus perbraukiu per viršugalvį. Tačiau veikiai į mūsų tarpą atsliūkina tikrovė ir aš pagaliau atsikvošėju. Dar kiek, ir būčiau visai pasidavęs iliuzijoms.

– Kemrina, noriu, kad būtum pasirengusi.

– Nepradėk.

– Ne, mažule, tu privalai tą padaryti dėl manęs, – sakau jai. – Negali tikėtis visu šimtu procentų, kad po operacijos išgyvensiu. Negalima taip manyti.

– Endriau, liaukis, būk geras.

Pirštais paliečiu jai lūpas, priverčiu nutilti. Ji vėl pradeda verkti. Man širdis plyšta regint ją raudančią, tačiau vis tiek turiu jai pasakyti.

– Prižadėk, kad susitaikysi su mintimi, jog aš galiu mirti.

– Aš negaliu su tuo susitaikyti!

Smarkiai suspaudžiu ją glėbyje.

– Prižadėk.

Kemrina kietai sukanda dantis.

Galiausiai nusileidžia ir tyliai ištaria:

– Pažadu…

Sako tik dėl manęs, nes aš žinau, kad ji to nepadarys.

– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – sako ji guldydama galvą man po smakru. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.

– Žinau, mažule, žinau.

Abu gulim ir tylim.

– Gali man padainuoti? – paprašau.

– Ko norėtum?

– „Dulkės vėjyje“, – atsakau.

– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.

Tvirtai suspaudžiu ją glėbyje.

– Tada ką nori, – sukuždu. – Noriu paklausyti tavo balso.

Ji pradeda dainuoti „Nuodai ir vynas“, tą pačią dainą, kurią abudu traukėme Naujajame Orleane, gulėdami lovoje, karštai apsikabinę. Padainuoju su ja kelias eilutes, bet man stinga jėgų. Emocijos mane išsekino. Pribaigė liga ir stresas. Nualino sužeista širdis, neišvengiamo artėjimas.

Mudu užmiegam vienas kito glėby.

– Reikia atlikti kelis tyrimus, – pasigirsta balsas virš lovos.

Vargais negalais atsibundu ir matau prie lovos mano pusėje stovinčią seselę. Keista, man svaigsta galva. Jaučiuosi panašiai kaip anąkart namie, prieš pat nualpimą. Atsibudęs šioje lovoje tąkart prisiminiau tik kepamos šoninės kvapą. Jis tvyrojo mano juslėje net kelias valandas. Vis klausinėjau seselių, ar mūsų aukšte nėra kavinės, nes uodžiu stiprų šoninės kvapą.

– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodamasi pataria seselė.

Ko gero, ji mano, kad mudu su Kemrina ne tik ramiai sau miegojom, bet darėm ir kai ką rimčiau, nes abu gulim pusnuogiai.

Kemrina išlipa iš lovos ir apsirengia, o seselė tuo tarpu patikrina mano gyvybinius duomenis. Gale lovos stovi kėdė su ratukais.

– Kokius darysite tyrimus? – vos išlemenu.

Man sunku susiorientuoti. Velnias. Kad tik Kemrina spėtų išeiti, kol man nieko blogo nenu…

– Endriau! – Kemrina grįžta prie lovos. Jaučia, kad kažkas negerai.

Kilsteliu ranką ją sulaikyti.

– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Nespėjau dar išsibudint.

Seselė prieina prie manęs ir padeda atsisėsti, pataiso lašelinę, kad netrukdytų.

– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako seselė. – O jūs tuo tarpu nueikite pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.

– Be-bet aš nenoriu palikti jo vieno.

– Elkis kaip liepiama, – griežtai, bet kiek galėdamas švelniau sakau jai. – Eik ir pavalgyk.

Tada pasuku į ją galvą ir pagrasau pirštu.

– Tik jokių kepsnių, – juokais priduriu. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.

Matau taip lauktą jos šypseną, nors ji ne tokia linksma, kaip tikėjausi.

– Gerai jau, – nenoriai sutinka Kemrina ir linkteli galvą. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.

Kemrina prieina prie manęs, švelniai pabučiuoja ir mudu mėgaujamės akimirka tylos.

Galiausiai įsiropščiu į kėdę ant ratukų, ir seselė išstumia mane iš palatos. Darsyk dirsteliu į Kemriną, bet pasistengiu skubiai atplėšti nuo jos akis, nes jaučiu, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai ją regiu. Man prieš akis mirguliuoja baltos ligoninės grindys, kai seselė ima stumti ratukus per koridorių. Akyse liejasi tamsūs plytelių raštai, o aš vis negaliu atplėšti akių nuo grindų. Iš pradžių pamanau, kad man trūksta valios, bet paskui suvokiu, kad visai ne dėl to. Pasukam už kampo. Girdžiu artėjančius balsus, bet negaliu pakelti galvos. Per nugarą tvoksteli vėsesnio oro gūsis, nes ratukai ima riedėti vis greičiau ir greičiau. Galva sunki tarsi cemento luitas, slegiantis pečius.

Girdžiu Kemrinos balsą ir noriu pakelti į ją akis, pasukti galvą, bet neturiu jėgų. Ir balsas visai ne Kemrinos, o seselės. Ji manęs klausia, kiek pirštų ma…

Man užtemsta akyse ir aš nieko daugiau neprisimenu.

Mirtis – keistas dalykas. Niekada nemaniau, kad ji tokia. Viskas tarsi tampa be svorio. Kūnas. Protas. Ranka, kuria vis norisi paliesti sau veidą.

Šalia savęs nuolat girdžiu balsus, bet nesuvokiu, kas sakoma.

Ar aš tikrai jau numiriau? Nieko nebesuprantu. Ar seniai aš jau šitaip? Kur aš, po galais?

Atrodo, lyg būčiau įmigęs amžinu miegu. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl viską jaučiu.

– Endriau, atsibuskite…

– Endriau…