Beveik niekada

27

Sugrįžus Endrius užėjo į mano kambarį ir mes kartu žiūrėjom filmą. Ilgai kalbėjomės. Pajutau abipusį nenorą išsiskirti: jis, taip pat ir aš, norėjome vienas kitam daug ką pasakyti.

Mudu labai panašūs, todėl nė vienas nedrįsom peržengti ribos.

Kas mus laiko? Gal čia aš kalta? O gal tai, kas tarp mūsų vyksta, negali rutuliotis toliau, kol jis nepajus ir nesupras, kad jau žinau, ko noriu? O gal tiesiog ir jis pats nežino, kaip viskas turėtų klostytis?

Bet argi gali du žmonės, neginčijamai jaučiantys vienas kitam daugiau nei susižavėjimą, likti tokie atkaklūs? Mudu drauge keliaujam jau beveik dvi savaites. Dalinomės asmeninėmis paslaptimis ir tam tikra prasme net intymiai suartėjom. Miegojom vienas šalia kito ir net lietėme kits kitą. Ir vis dėlto štai stovime priešingose storos stiklinės sienos pusėse. Tiesiam rankas ir liečiam stiklą pirštų galais, žiūrim vienas kitam į akis, suprantam, ko trokštam, bet mums kliudo šitas nelemtas stiklas. Tai lyg geležinė, nepajudinama tvarka arba gryniausias ir tyriausias savęs kankinimas.

– Nepagalvok, kad skubu iš čia išvažiuoti, – tariu Endriui matydama, kad jis jau rengiasi grįžti į savo kambarį, – bet ar dar ilgai žadam būti Naujajame Orleane?

Jis paima nuo spintelės prie lovos mobilųjį telefoną, pažiūri į ekranėlį ir suspaudęs saujoj sako:

– Sumokėta iki ketvirtadienio. Bet kaip tu pasakysi: galim leistis į kelią jau rytoj arba, jei nori, pasilikti ilgiau.

Šypsodamasi papučiu lūpas ir apsimetu giliai susimąsčiusi, sprendžianti, ką atsakyti, pirštu baksnoju sau per skruostą.

– Nežinau, – atsakau pakildama nuo lovos. – Man čia patinka, bet vis tiek turime traukti į Teksasą.

Endrius smalsiai žiūri į mane.

– Šit kaip? Vis dėlto tu pasiryžusi keliauti į Teksasą, ką?

Lėtai jam linkteliu ir dabar jau rimtai susimąstau.

– Taip, – tyliai ištariu. – Pasiryžusi… Juk viskas nuo jo ir prasidėjo.

Ūmai mano galvoje nuskamba minties pabaiga: „Tai gal viskas ten ir turėtų baigtis“, ir mano nuotaika subjūra.

Endrius pakšteli man į kaktą ir nusišypso.

– Iki rytojaus.

Leidžiu jam išeiti, nes ta stiklo siena per daug stora ir gėdingai neįveikiama – negaliu ištiesti rankos ir jo sulaikyti.

Po kelių valandų, vidury nakties, kai dar tamsu ir visi saldžiai miega, aš staiga pabundu ir stryktelėjusi atsisėdu lovoje. Nežinau, kas mane pažadino, bet, atrodo, kažkoks stiprus garsas. Bandydama susigaudyti, kas atsitiko, dairausi po aklinai tamsų kambarį ir įtempusi regą stengiuosi įžiūrėti, ar kas nenukrito. Išlipu iš lovos ir vaikštau po kambarį, praskleidžiu užuolaidas, kad bent kiek šviesos patektų vidun. Dirsteliu į vonios kambarį, pažvelgiu į televizorių ir galiausiai žiūriu į sieną. Endrius. Dabar man pradeda aiškėti: esu tikra, kad tai, ką išgirdau, atsklido iš jo kambario per sieną, tiesiai man virš galvos.

Užsimaunu ant trumpikių baltus medvilninius šortukus, pasiimu savo ir jo durų kortelę, kurią jis man buvo davęs, ir basa išeinu į ryškiai apšviestą koridorių.

Sulenkiu pirštus ir krumpliais tyliai pabeldžiu į duris.

– Endriau!

Neatsiliepia.

Pabeldžiu truputį smarkiau ir darsyk pašaukiu vardu, bet vis tiek niekas neatsiliepia. Kiek palūkėjusi įkišu kortelę į užraktą ir tyliai praveriu duris, jeigu jis dar miegotų.

Endrius sėdi ant lovos krašto, alkūnėmis atsirėmęs į šlaunis, rankas nusvarinęs sau tarp kelių, nugara sukumpus, pečiai suglebę, galva nunarinta ir žiūri į grindis sau po kojom.

Dirsteliu į dešinę ir matau ant grindų nukritusį telefoną suskilusiu ekranu. Iš karto sumoju, kad kaip tik jis buvo sviestas į sieną.

– Endriau? Kas atsitiko? – klausiu lėtai eidama prie jo ne dėl to, kad jo bijočiau, o kad neramu, kodėl jis toks.

Jo kambaryje užuolaidos atitrauktos iki galo, todėl visas kambarys skendi mėnesienoje, o iki pusės nuogas Endriaus kūnas apgaubtas blausios prietemos. Jis mūvi tik plačius apatinius šortus. Prieinu prie jo ir paglostau jam rankas – nuo pečių iki alkūnių, paskui suimu už pirštų ir tariu:

– Man gali pasakyti, – nors atsakymą jau žinau.

Jis į mane nežiūri, tik suima saujon mano pirštus ir suspaudžia.

Man plyšta iš skausmo širdis.

Prieinu dar arčiau, atsistoju jam tarp kojų ir jis nė trupučio nesivaržydamas smarkiai mane apkabina. Pajutusi, kaip nuo jo skausmo man ima virpėti krūtinė, apkabinu rankomis jam galvą ir priglaudžiu prie savęs.

– Užjaučiu tave, mielasis, – ištariu virpančiu balsu, mano skruostais ritasi ašaros, bet iš visų jėgų stengiuosi susitvardyti. Švelniai rankomis suimu jam galvą ir jis prisispaudžia kakta man prie pilvo. – Aš su tavim, Endriau, – droviai ištariu.

Jis graudžiai rauda įsikniaubęs man į pilvą. Verkia tyliai, be garso, aš tik jaučiu, kaip trūkčioja jo kūnas, prisiglaudęs prie manojo. Tėvas mirė, ir dabar jis leidžia sau gedėti taip, kaip dera. Endrius ilgai laiko mane apkabinęs, krūtinę užliejus naujai skausmo bangai, jis dar tvirčiau mane suspaudžia, o aš glaudžiu jį prie savęs, pirštus suleidusi jam į plaukus.

Galiausiai jis pakelia galvą ir žiūri man į akis. O man taip norisi nubraukti nuo jo veido tą begalinį skausmą. Dabar labiau už viską pasaulyje man rūpi tik jis. Man norisi, kad to skausmo neliktų.

Endrius patraukia mane už liemens ir pasiguldo šalia savęs ant lovos, laiko suspaudęs glėbyje, tvirtomis rankomis apkabinęs glaudžia mano nugarą sau prie krūtinės. Taip prabėga dar viena valanda. Stebiu pro langą mėnulio kelią danguje. Endrius neprataria nė žodžio, aš jo ir neraginu, nes žinau, kad jam reikalinga ši tyla, ir galiu ją kęsti tiek, kiek tik jam reikės.

Du verkti negalintys žmonės šiandien staiga ima ir pravirksta abu drauge, tad jeigu šiandien žemę ištiktų pasaulio pabaiga, mūsų troškimai būtų patenkinti.

Ankstyva brėkštančio ryto saulė palengva gena iš dangaus mėnesieną ir kurį laiką abu dangaus valdovai, neįveikdami vienas kito, viešpatauja neaprėpiamose platybėse. Gamta maudosi tamsiai purpuriniuose ir pilkuose su rausvais potėpiais gaisuose, kol pagaliau saulė įveikia tamsą ir pažadina naujam rytui šią pasaulio dalį.

Virstu ant kito šono ir pažvelgiu į Endrių. Jis irgi nemiega. Meiliai jam nusišypsau ir jis džiugiai pasitinka mano bučinį, kai pasilenkiu prie jo ir pakšteliu į lūpas. Pakelia ranką, sulenktu pirštu paglosto man skruostą, paskui perbraukia per lūpas, nykščiu vos juntamai glusteli prie apatinės lūpos ir atšlyja. Prisiglaudžiu prie jo, jis suima mano ranką ir dabar abi guli tarp susiglaudusių mūsų kūnų. Meiliai šypsosi man gražiomis žalsvomis akimis, paleidžia mano ranką ir ta pačia ranka apkabina mane, prisitraukia prie savęs taip arti, kad jaučiu ant smakro jo alsavimą.

Žinoma, jis nenori kalbėti apie tėvą, o jeigu užsiminčiau, galbūt sugadinčiau šią žavią akimirką, todėl tyliu. Nors labai trokštu ir žinau, jog ir jis norėtų apie tai išsikalbėti, kad būtų lengviau gedėti, vis tiek kantriai laukiu. Jam reikia laiko.

Laisva ranka iš lėto imu glostyti jo tatuiruotę žemiau dešiniojo peties. Paskui atsargiai pirštais nušliaužiu žemyn, ant šonkaulių.

– Ar gali parodyt? – tyliai paprašau.

Jis nujaučia, kad kalbu apie Euridikės tatuiruotę ant kairio šono, ant kurio jis kaip tik dabar ir guli.

Endrius žiūri į mane, bet veidas lieka neįskaitomas. Ilgokai klaidžioja žvilgsniu po kambarį, paskui pasikelia, perlipa per mane ir atsigula ant kito šono, kad būtų matyti tatuiruotė. Atsigula taip, kaip ir anksčiau, tik dar arčiau prisitraukia mane, paskui pakelia nuo šono ranką. Pasiremiu ant alkūnės, kad geriau matyčiau, ir iš lėto braukiu pirštu per sudėtingą meno kūrinį, tokį nuostabų ir tikrovišką. Moters galva prasideda tuoj po pažastimi, jos kūnas driekiasi Endriaus šonu ir baigiasi pėdomis ties klubo viduriu, kelis centimetrus užeidamas ant pilvo. Moteris vilki ilgą, vėjo plaikstomą perregimą drabužį, prigludusį prie jos kūno, tarsi pučiamą smarkaus vėjo. Audinio klostės išdrikusios už jos kūno ir palei kojas, tarsi genamos nematomo gūsio.

Ji stovi ant plokščio akmens, žvilgsnis nukreiptas žemyn, viena ranka atsukta atgal.

Paskui aš kažko pradedu nesuprasti.

Kita Euridikės ranka ištiesta į priekį, tačiau piešinys nutrūksta ties alkūne. Jai priešais matyti kita kažkieno ištiesta ranka, bet tikrai ne jos. Tikriausiai ji priklauso kitam kūnui ir yra panaši į vyrišką. Matyti ir kelios kita vėjo krytimi pučiamo audinio klostės, labai panašios į josios. Apačioje ant to paties akmens matyti vyriška pėda ir blauzda, bet nuo kelio piešinys nutrūksta.

Apžavėta tatuiruotės grožio glostau ją pirštu ir mėginu atspėti, kodėl ji neužbaigta ir ko joje trūksta.

Pakeliu akis į Endrių ir jis sako:

– Vakar tu manęs klausei, kas yra mano muzikos dievaitis. Atsakysiu: tai Orfėjas. Suprantu, tau pasirodys keista, bet man nuo vaikystės labai patiko legenda apie Orfėją ir Euridikę. Ypač ta, kurią pasakojo Apolonijus Rodietis, ji man tiesiog įsirėžė atmintin.

Meiliai jam nusišypsau ir vėl mano akys nukrypsta į tatuiruotę, o pirštai nesiliauja jos glostę.

– Apie Orfėją esu girdėjusi, bet apie Euridikę labai nedaug.

Man truputį gėda, kad nežinau tos legendos, juo labiau kad ji tokia svarbi Endriui. Jis pradeda pasakoti:

– Orfėjas muzikinį talentą paveldėjo iš motinos mūzos, jam skambinant lyra ar dainuojant, klausydavosi visa, kas gyva. Geresnio muzikanto už jį nebuvo visam pasauly, tačiau jo meilė Euridikei buvo stipresnė už meilę muzikai, ir dėl jos jis galėjo ryžtis viskam. Jiedu susituokė, bet netrukus po jungtuvių Euridikei įgėlė nuodinga gyvatė ir ji mirė. Sielvarto slegiamas Orfėjas nusprendė leistis į pomirtinį pasaulį ir ją susigrąžinti.

Endriui pasakojant šią legendą, nejučia imu įsivaizduoti save Euridikės vietoje, o Endrių – Orfėjo. Netgi bandau sugretinti to vakaro, kai abu gulėjome laukuose ir mums ant paklodės užsliuogė gyvatė, prisiminimus. Labai savanaudiška ir kvaila taip galvoti, bet nieko negaliu sau padaryti…

– Pomirtiniame pasaulyje Orfėjas skambino lyra ir dainavo, visi susižavėję ir iš jaudulio parpuolę ant kelių jo klausėsi. Galiausiai buvo nuspręsta atiduoti Orfėjui Euridikę, bet tik su viena sąlyga: grįžtant į mirtingųjų pasaulį Orfėjas negali atsisukti atgal ir pažvelgti į Euridikę. – Endrius nutyla. – Tačiau jis neatsispyrė troškimui pažvelgti į savo mylimąją ir įsitikinti, kad ji tikrai eina su juo kartu.

– Ir jis atsigręžė, – užbaigiu jo mintį.

Endrius liūdnai linkteli.

– Taip, jis tik akimirkai atsisuko ir blausioje akmeninio urvo šviesoje išvydo savo mylimąją Euridikę. Ištiesė vienas kitam rankas, bet nespėjus pirštams susiliesti ją vėl prarijo požemių tamsa ir jis daugiau jos niekada nebematė.

Nuryju galugerkly susitelkusį jaudulį ir ilgesingai stebiu Endriaus veidą. Jis į mane nežiūri, guli susimąstęs, įsmeigęs žvilgsnį į sieną man virš galvos.

Paskui ūmai atsitokėja.

– Žmonės stengiasi pasidaryti prasmingas, ką nors jiems reiškiančias tatuiruotes, – taria vėl žiūrėdamas į mane. – Aš pasirinkau tokią.

Darsyk žvilgteliu į tatuiruotę, prisiminusi jo tėvo Vajominge ištartus žodžius, vėl pažvelgiu jam į akis ir klausiu:

– Endriau, ką tavo tėvas turėjo galvoje, kalbėdamas apie tatuiruotę ligoninėje?

Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nusuka akis į šalį, paskui nuleidžia ranką, suima mano pirštus ir glostydamas juos nykščiu, šypsodamas klausia:

– Nepraslydo pro ausis, ką?

– Ne, nepraslydo.

Endrius pabučiuoja man pirštus ir paleidžia ranką.

– Jis mėgo mane erzinti dėl tos tatuiruotės. Pasidariau ją ir papasakojau Eidanui, ką ji reiškia ir kodėl nebaigta, o šis ėmė ir išpliurpė tėvui. – Endrius pabaltakiuoja į lubas. – Niekada jam už tai nedovanosiu, kol gyvas būsiu. Pastaruosius dvejetą metų tėvas mane erzino kiekvienam žingsny, betgi žinau, visi tėvai tokie: tokie kietuoliai kaip jis niekada neverkia ir nerodo savo jausmų. Bet kartą, kai likom vienudu, o Eidanas su Ešeriu buvo kažkur išėję, jis man prisipažino, kad nors ir kokia absurdiška būtų ta mano tatuiruotė, vis tiek mane puikiai suprantąs, – Endrius parodo abiejų rankų pirštais kabutes ir sako: – „Sūnau, tikiu, kad vieną gražią dieną surasi savąją Euridikę, ir tikiu, kad ji nepadarys iš tavęs skystablauzdžio.“

Stengiuosi nesusijuokti, bet jis mano šypseną pastebi ir taip pat nusišypso.

– O kodėl ji vis dėlto nebaigta? – klausiu vėl žvelgdama į tatuiruotę ir nustumiu jo ranką, kad matytųsi viršus. – Ką ji tau reiškia?

Endrius atsidūsta, nors jau turėjo susiprasti, kad šitas klausimas bus neišvengiamas. Vis dėlto atrodo, kad būtų labiau norėjęs, jog to nepaklausčiau.

Na jau ne, neišsisuksi.

Staiga Endrius pakyla nuo lovos ir pasisodina mane šalia. Suėmęs už berankovių marškinėlių apačios kelia juos aukštyn, norėdamas nuvilkti. Nieko neklausinėdama pakeliu rankas ir leidžiuosi nurengiama. Sėdžiu priešais jį iki pusės nuoga. Truputį susigėstu ir intuityviai sutraukiu pečius, kad nors kiek šešėliu pridengčiau savo nuogumą.

Endrius vėl paguldo mane ant lovos ir taip prisiglaudžia, kad mano krūtys prisispaudžia prie jo krūtinės. Mano rankomis apkabina save, paskui savosiomis apglėbia mane, smarkiai prispaudžia prie savęs, kojos susipina kaip rankos, mes glaudžiamės krūtinėmis, ir mūsų kūnai liečiasi kaip dvi sutampančios dėlionės detalės.

Ūmai man viskas pradeda aiškėti.

– Manoji Euridikė – tik dalis tatuiruotės, – prabyla jis ir nudelbia akis į mano kūną ten, kur turėtų būti tatuiruotės tęsinys. – Pagalvojau, kad jeigu kada nors man bus lemta turėti žmoną, tai ji turės pasidaryti antrąją dalį, kad piešinys susijungtų.

Ašaros man gniaužia gerklę, mėginu jas nuryti, bet negaliu. Jos kėsinasi pratrūkti.

– Suprantu, tai kvaila, – sako jis ir aš pajuntu jo laisvėjančias rankas.

Aš, priešingai, tvirčiau suspaudžiu jį savam glėby.

– Tai visai nekvaila, – sakau jam tyliai, nuoširdžiai. – Ir nė kiek ne ištižėliška. Endriau, tai nuostabu. Tu esi nuostabus.

Jo veide šmėsteli kažkokia mina, negaliu jos įvardyti.

Paskui jis pakyla nuo lovos ir man tenka jį paleisti.

Pasiima ant grindų prie lovos numestus šortus ir užsimauna.

Nustebusi ir negalėdama suprasti, kodėl jis taip ūmai pakilo, tik po kelių minučių ir aš įstengiu apsivilkti.

– Ką gi, turbūt tėvas buvo teisus, – sako jis nuėjęs prie lango ir žvelgdamas pro stiklą žemyn į Naująjį Orleaną. – Jis irgi turėjo keistų minčių, tik dangstė jas įsitikinimu, kad kieti vyrai ašarų nelieja.

– Kokių minčių?

Prieinu prie jo, bet šįkart nedrįstu jo paliesti. Jaučiu, kad jis nenori manęs prisileisti, nenori, kad būčiau šalia. Ne dėl to, kad būčiau jam nebeįdomi ar būtų nustojęs manimi žavėtis, tiesiog čia slypi dar kažkas…

Neatsigręždamas į mane jis taria:

– Kad nieko nėra amžino. – Paskui kiek padvejojęs suneria ant krūtinės rankas ir priduria: – Geriau jau iš anksto užgniaužti jausmus, kol jie tavęs neužvaldė, kad paskui nereikėtų gailėtis. O kadangi nieko nėra amžino, galiausiai vis tiek visa, kas buvo gera, atsisuks prieš tave ir ims rodyti dantis.

Jo žodžiai it peilis perveria man širdį.

Visi pokyčiai, kurie įvyko man būnant su Endriumi, visos sienos, kurias leidau tarp mūsų sugriauti, dabar ūmai ėmė ir vėl iškilo.

Jis teisus. Žinau, kad jis neginčijamai teisus.

Šita logika taip ilgai saugojo mane, kad nenerčiau stačia galva į jo pasaulį, ir štai per kelias sekundes jo žodžiuose nuskambėjusi tiesa darsyk privertė mane ta logika patikėti.

Nusprendžiu jai nepasiduoti. Dabar yra svarbesnių reikalų nei manieji, todėl turiu ir toliau elgtis su Endriumi apdairiai.

– Tau… reikės važiuoti į tėvo laidotuves, todėl…

Endrius staigiai grįžteli į mane, jo akyse dega ryžtas.

– Ne, į jokias laidotuves aš nevažiuosiu.

Užsivelka naujus švarius marškinėlius.

– Betgi, Endriau… tu privalai, – tarp antakių kaktoje man susimeta dvi gilios raukšlės. – Niekada sau neatleisi už tai, kad nepalydėjai tėvo į paskutinę kelionę.

Matau, kaip kruta jo žandikaulis, tarsi griežtų dantimis. Nusisukęs nuo manęs jis eina prie lovos ir atsisėda ant jos krašto, pasilenkęs bando įkišti basas kojas į juodus sportbačius, pamiršęs juos atrišti, kad būtų lengviau apsiauti.

Paskui atsistoja.

Stoviu vidury kambario ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Turėčiau jį įtikinti persigalvoti dėl laidotuvių, tačiau širdis sako, kad šito ginčo vis tiek nelaimėsiu.

– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą, – sako jis įsimesdamas šortų kišenėn automobilio raktelius. – Tuoj grįšiu, gerai?

Nespėjus man atsakyti, jis prišoka prie manęs, suima abiem delnais man už veido, pasilenkia ir priglaudžia kaktą prie manosios. Žiūriu į jo akis ir tarp kitų jausmų, kurių nė negalėčiau įvardyti, regiu jose begalinį skausmą, neryžtingumą ir emocijų kovą.

– Ar likti viena nebijosi? – tyliai klausia, o mūsų veidai beveik liečiasi.

Lošteliu atgal ir žiūrėdama jam į akis linkteliu.

– Nebijosiu, – atsakau.

Gaila, kad nieko daugiau neįstengiu jam pasakyti. Aš lygiai kaip ir jis jaučiuosi išmušta iš vėžių ir sutrikusi. Be to, ir įskaudinta. Jaučiu, kad tarp mūsų kažkas vyksta ir kad mes, užuot šioje kelionėje suartėję, dar labiau tolstam vienas nuo kito. Mane tai labai gąsdina.

Logika aiški. Sienos grįžo į savo vietas. Tik dabar man daug baisiau nei anksčiau.

Palikęs mane stovėti vidury kambario, Endrius tyliai išeina pro duris.

Jis pirmą kartą palieka mane vieną nuo tada, kai autobusų stotyje sugrįžo manęs gelbėti. Visą šį laiką mes buvome kartu, kaip dvi obuolio pusės, o štai dabar… jam išėjus jaučiu, lyg daugiau niekada jo nebepamatysiu.