Beveik niekada

39

Net jeigu nuo to ir priklausytų mano gyvybė, vis tiek negalėčiau nuryti nė kąsnio. Pažadėjau Endriui tik dėl to, kad jį nuraminčiau. Išeinu į lauką ir atsisėdu ant suoliuko priešais ligoninę. Negaliu nueiti toliau nė per žingsnį, kai jis liko tenai, viduje. Vos širdis neplyšo matant, kaip seselė išstumia jį ratukuose pro duris.

Ateina žinutė iš Natali:

„Ką tik nusileidau. Sėdu į taksi, tuoj būsiu pas tave. Myliu.“

Pamačiusi prie ligoninės privažiuojant taksi, ne iš karto pašoku ant kojų. Jau senokai su ja nesimačiau; nemažai laiko prabėgo nuo mūsų incidento su Deimonu.

Tačiau dabar tai visai nebesvarbu. Bent jau kol kas. Geriausios draugės – kad ir ką viena kitai iškrėstų, kad ir kaip smarkiai viena kitą užgautų – vis tiek greitai atsileidžia, nes juk jos – geriausios draugės. Ir niekas iš mūsų nėra tobulas. Geriausi draugai turi atleisti vieni kitiems klaidas, juk dėl to ir skelbiamasi geriausiais draugais. Dabar, kai taip atsitiko su Endrium, man sunku įsivaizduoti gyvenimą be Natali. Kaip tik dabar ji man nepaprastai reikalinga.

Pamačiusi mane Natali skuodžia per aikštelę, rudi plaukai plaikstosi vėjyje jai už nugaros.

– Dieve mano, kaip aš tavęs pasiilgau, Kem!

Ji taip smarkiai suspaudžia mane glėbyje, kad vos neuždūstu.

Tereikėjo jai čia pasirodyti ir aš, atsidūrusi jos glėby, visai susileidžiu ir pradedu raudoti, įsikniaubusi jai į krūtinę. Negaliu nulaikyti ašarų, nors tu ką. Gyvenime tiek neverkiau, kiek per pastarąsias dvidešimt keturias valandas.

– Kem, kas atsitiko? – Jaučiu, kaip jos pirštai glosto man plaukus, bet negaliu liautis liejusi ašarų ant jos palaidinės. – Eime, prisėsime.

Natali veda mane prie akmeninio suoliuko po ąžuolu ir mudvi atsisėdam.

Viską jai papasakoju. Nuo to, dėl ko išvažiavau iš Šiaurės Karolinos, iki to, kaip susipažinau su Endriumi autobuse Kanzase ir iki šios minutės, kai abi atsisėdom ant suolo. Natali kartu su manim ir verkė, ir juokėsi, ir šypsojosi, o aš jai vis pasakojau apie mudviejų su Endriumi praleistą laiką. Dar niekada nemačiau jos taip rimtai nusiteikusios. Na, gal tik tuokart, kai mano brolis Koulas sėdo kalėjiman ir išsiskyrė tėvai. Dar ir po Ijano mirties. Tegu Natali ir kuoktelėjusi, aštrialiežuvė, vakarėlių mergaitė, neišmananti, kada prikąsti liežuvį, vis tiek žino, kad viskam yra savas laikas, o tokiu sunkiu metu kaip dabar ji man atiduoda visą savo širdį.

– Man sunku patikėti, kad po to, ką išgyvenai su Ijanu, tau dar tenka patirti ir šitai. Tarsi likimas tau būtų iškrėtęs piktą pokštą.

Iš dalies ji teisi. Tačiau, kalbant apie Endrių, tai baisiau nei žiaurus likimo pokštas.

– Mieloji mano, – sako ji, uždėdama man ant kelio ranką, – gerai pamąstyk: ar yra kokių šansų, kad tai, kas įvyko, yra tik gryniausias atsitiktinumas? – Ir pati, žiūrėdama į mane, papurto galvą. – Apgailestauju, Kem, bet tokių sutapimų ar atsitiktinumų nebūna. Judviem buvo lemta susitikti. Tai tarsi fantastiškai graži suknista meilės pasaka, kokios nė norėdamas nesugalvosi, supranti?

Nieko jai nesakau, apmąstau jos žodžius. Paprastai imčiau ir sukritikuočiau tokį teatrališką jos pasisakymą, bet šįsyk susilaikau. Neturiu tam jėgų.

Natali priremia mane žvilgsniu.

– Klausyk, negi tu rimtai manai, kad likimas lemtų visa tai išgyventi, o paskui matyti, kaip jis miršta?

Pastarasis žodis peiliu sminga man į krūtinę, bet aš susivaldau.

– Nežinau.

Žiūriu į medžius pievelėje, bet nematau, o jų vietoje regiu tik Endriaus veidą.

– Viskas bus gerai, – Natali suima rankomis mano veidą ir žiūri į akis. – Jis ištemps, pamatysi. Tik tu turi neprisileisti jokių minčių apie mirtį. Turi tvirtai sau pasakyti, kad šįkart laimėsi, aišku?

Kartais ji mane tiesiog stebina. Taip yra ir šįkart.

Meiliai jai nusišypsau ir ji nubraukia man nuo skruostų ašaras.

– Eime, paieškosim „Starbucks“ kavinės.

Natali atsistoja nuo suolo, jai ant peties kabo didelis juodas odinis kelioninis krepšys, ir ištiesia man ranką.

Nenoriu niekur eiti.

– Aš… Natali, mieliau pasilikčiau čia.

– Ne, tau reikia nors trumpam pabėgti nuo čia tvyrančios blogos energijos. Ligoninės iščiulpia iš žmonių paskutinę viltį. Sugrįšim, kai jis bus parvežtas į palatą, ir tu tada galėsi supažindinti mane su savo seksualiuoju Kelanu, kurio aš tau neapsakomai pavydžiu, – ir plačiai nusišypso parodydama baltus dantis.

Jos šypsenai negaliu atsispirti.

Paduodu jai ranką.

– Gerai, – nusileidžiu.

Sėdam į „Chevelle“ ir susirandam artimiausią „Starbucks“ kavinę. Natali visą kelią varvina seilę dėl automobilio.

– Jergau, Kem, tau iš tiesų į rankas nukrito aukso puodas, – ulba ji sėdėdama priešais mane kavinėje ir gurkšnodama šaltą latę. – Tokių tobulų vaikinų reta.

– Na, nėra jis toks tobulas, – atsakau jai, sukdama šiaudelį puodelyje. – Keikiasi, užsispyręs kaip ožys, verčia mane daryti tai, ko nenoriu, ir visada turi būti jo viršus.

Natali šypsosi ir kramsnoja šiaudelį. Paskui beda į mane pirštu ir sako:

– Matai? Aš sakiau: tobulas, – juokdamasi pabaltakiuoja į mane. – Viešpatie aukštielninkas – verčia ją daryti tai, ko ji nenori. Susimildama. Kažkodėl nujaučiu, kad tau labai patinka, kai jis verčia tave ką nors daryti.

Paskui plekšteli per stalą delnu ir išvertusi akis į mane priduria:

– Oi, jis mėgsta šiurkščiai lovoje, ar ne? Sakyk, taip ar ne? – ji vos tveria savam kaily.

Prisipažinau jai, kad mudu mylėjomės, bet jokių smulkmenų nepasakojau.

Droviai nudelbiu akis į stalą.

Ji darkart plekšteli delnu per stalą. Už jos sėdintis vyrukas net atsisuka į mus.

– Dieve mano, tai jau tikrai!

– Taip, tikrai! – sušvokščiu stengdamasi nesusijuokti. – O tu tyliau, gerai?

– Greičiau klok visas fiti-miti smulkmenas. Pačias mažėliausias, – ir beveik suglaudusi nykštį su smilium bei primerkusi vieną akį parodo, iki kokių mažiausių smulkmenų turėčiau jai pasakoti.

Et, kas čia tokio? Gūžteliu pečiais ir palinkstu virš stalo, paskui apsidairau į šalis, ar niekas mūsų negirdi.

– Pirmąsyk, – prabylu, o jos veidas sustingsta, akys išsprogsta, burna prasiveria, – jis visu kūnu užvirto ant manęs, na, supranti, ką turiu galvoje, betgi aš ir pati to norėjau…

Ji linkčioja galva lyg nesveika ir nieko nesako, nes nenori manęs nutraukti.

– Iš karto buvo matyti, kad jis mėgsta lovoje dominuoti, ir tai darė ne dėl to, kad prisipažinau, jog man taip patinka. Dar jis buvo labai švelnus, atsargus, nesiveržė per giliai, nes stengėsi, kad likčiau patenkinta.

– Ar dar kas nors buvo daugiau?

– Ne, bet manau, kad dar suspėsime.

Natali šypsosi.

– Ak, tu maža mano ištvirkėlė, – taria ji, ir aš iš gėdos taip nukaistu, kad net nedrįstu pakelti į ją akių. – Man regis, jis yra kaip tik toks, kokio vaikino tau ir reikėjo – visais įmanomais atžvilgiais. Jis iškratė iš tavęs visą mėšlą, ko negalėjo padaryti nei Ijanas, nei Kristianas.

Paskui užvertusi akis į lubas, tarsi danguje ją kas girdėtų, skubiai priduria:

– Tu gi žinai, Ijanai, kad aš tave myliu, – pakštelėjusi sau į pirštus pasiunčia bučinį aukštyn ir vėl įsmeigia žvilgsnį į mane.

– Na, aš jį myliu visai ne dėl to.

Natali žiopteli kaip žuvis. Aš irgi užsičiaupiu. Rodos, lyg kas būtų iš kavinės išsiurbęs visą orą. Net pati nesusivokiau, kaip leptelėjau.

Kodėl garsiai ištariau šį žodį?

– Tu jį myli? – klausia Natali, nors atrodo nė kiek nenustebusi.

Nieko jai neatsakau. Tiesiog nuryju tai, ką ketinau jai pasakyti.

– Žinai, jeigu po viso to, ką judu kartu patyrėte, tu dar nebūtum jo įsimylėjusi, tai sakyčiau, kad smegenų auglys ne jam, o tau.

Nors ir baisiai užsigavau išgirdusi iš jos lūpų šių dviejų, žiauriai baisų žodžių junginį, vis tiek žinau, kad ji nieko pikto neturėjo omeny.

Tačiau nepaisant jos lengvabūdiško pliauškėjimo ir gebėjimo priversti mane nors trumpam pamiršti savo sielvartą, mano jėgos klausyti jos nuomonės visai išseko. Jaučiuosi dėkinga, kad nors keliom minutėm lyg senais gerais laikais taukšdama apie seksą padėjo man pravėdinti galvą nuo liūdnų minčių apie Endrių ir baimės dėl jo sveikatos.

Bet ilgiau nebegaliu.

Noriu grįžti į ligoninę ir būti su juo.

Saulei nusileidus abi su Natali grįžtam į ligoninės kiemą, einam prie pagrindinių durų ir pasikeliam liftu.

– Tikiuosi, jis jau laisvas, – nervingai sakau jai, įbedusi akis į išplaukusį mudviejų atspindį lifto durų stikle.

Jaučiu, kaip Natali apkabina mano ranką. Atsisukusi matau ją švelniai man besišypsančią.

Liftas sustoja ir mes žengiam į koridorių.

Mums priešais atskuba Ešeris su Marna.

Pamačius jų išraiškas, man širdis nusirita į kulnis. Taip smarkiai suspaudžiu Natali ranką, kad net kaulai subraška.

Ešeriui su Marna priėjus prie mūsų, jos skruostais ima riedėti ašaros. Ji suima mane į glėbį ir visa virpėdama išlemena:

– Endriui prasidėjo koma… Gydytojai nemano, kad išgyvens.

Per žingsnį atšoku nuo jos.

Visi garsai, pradedant oro kondicionieriaus lubose burzgimu ir baigiant pro mus praeinančių žmonių žingsnių aidu, staiga nutyla kaip kirviu nukirtus. Pajuntu, kaip Natali suima man už rankos, bet aš ją atstumiu ir, susiėmusi už širdies, žengiu dar kelis žingsnius atgal. Man trūksta oro… Aš negaliu kvėpuoti. Matau ašarom paplūdusias Ešerio akis, jos įsmeigtos į mane, bet aš negaliu į jį žiūrėti. Nusisuku į šalį, nes jo akys lygiai kaip Endriaus, ir aš negaliu pakelti jo žvilgsnio.

Marna ištraukia iš rankinuko voką. Iš lėto prieina prie manęs ir, suėmusi mane už rankų, įspraudžia tarp delnų laišką.

– Endrius liepė man jį perduoti tau, jeigu jam kas nors atsitiktų.

Ir savo pirštais užlenkia manuosius ant voko. Nežiūriu į voką, žvelgiu tik į ją, o veidu srūva ašaros.

Man trūksta oro…

– Man labai gaila, – virpančiu balsu prataria Marna, – turiu eiti, – ir motiniškai paplekšnoja man per rankas. – Tu visada esi laukiama mano namuose ir mano šeimoje. Nepamiršk šito.

Ji susverdi ir kone pargriūva, Ešeris apkabina ją per liemenį ir nuveda koridorium tolyn.

O aš stoviu kaip įbesta. Kelios pro šalį skubančios sesutės apeina mane kaip stulpą. Ant veido jaučiu lengvą vėjelio dvelksmą joms praėjus. Prireikia milžiniškos drąsos nuleisti akis ir pažiūrėti į voką rankose. Aš visa drebu. Virpančiais pirštais pešioju voko kraštą.

– Duokš, padėsiu, – išgirstu Natali balsą.

Esu taip sutrikusi, kad negaliu net jai priešintis. Ji atsargiai paima iš mano rankų voką ir išėmusi laišką lėtai jį išlanksto.

– Gal nori, kad perskaityčiau?

Žiūriu į ją, mano lūpos nenumaldomai virpa. Galiausiai supratusi jos klausimą papurtau galvą.

– Nereikia… Aš pati…

Ji paduoda man laišką, jį išskleidžiu ir ašarom kapsint ant balto popieriaus lapo, pradedu skaityti:

Brangioji Kemrina,

Niekada nenorėjau, kad taip atsitiktų. Labai norėjau pats tau tai pasakyti, bet bijojau. Aš bijojau, kad jeigu pasakysiu tau garsiai, kad tave myliu, tai, ką mudu patyrėme drauge, numirs kartu su manim. Esmė ta, kad jau Kanzase supratau, jog tu man skirta. Pamilau tave tą pačią akimirką vos pažvelgęs tau į akis tą dieną, kai tu persisvėrusi per savo kėdės atlošą perliejai mane autobuse piktu žvilgsniu. Tąkart gal dar ir nesupratau, kas man pasidarė, bet tikrai pajutau, kad nebegaliu paleisti tavęs iš akių.

Niekada taip nesidžiaugiau gyvenimu kaip tas kelias dienas, praleistas su tavimi. Pirmą kartą pasijutau brandus, atgijęs ir laisvas. Tu buvai man ta trūkstamoji sielos dalis, oras mano plaučiams, kraujas mano gyslose. Aš manau, kad jeigu praeiti gyvenimai tikrai egzistuoja, tai mes ir juose mylėjom vienas kitą. Drauge mes buvom labai trumpai, bet man atrodo, kad pažinojau tave amžinai.

Noriu, kad žinotum, jog ir po mirties aš tave prisiminsiu. Ir visados tave mylėsiu. Gaila, kad viskas taip susiklostė. O galėjo būti kitaip. Ištisomis naktimis galvojau apie tave kelyje. Spoksodavau į lubas moteliuose ir bandydavau įsivaizduoti, koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jeigu likčiau gyvas. Aš taip įsijausdavau, kad net regėdavau tave su nuotakos suknele ir net su mažąja mano kopija tavo įsčiose. Žinai, ne sykį teko girdėti, kad su besilaukiančia moterim seksas būna gerokai malonesnis. ;-)

Atleisk man, kad turiu tave palikti, Kemrina. Man labai gaila… Norėčiau, kad Orfėjaus ir Euridikės meilės istorija būtų tikra, nes tada tu galėtum nusileisti į pomirtinę karalystę ir dainuodama išsivesti mane iš tenai. Aš tikrai neatsigręžčiau. Aš tikrai nesusimaučiau taip, kaip susimovė Orfėjas.

Man nepaprastai gaila, mažule…

Prižadėk, kad liksi stipri, graži, nuostabi ir rūpestinga. Noriu, kad būtum laiminga ir susirastum žmogų, kuris mylėtų tave taip, kaip mylėjau aš. Noriu, kad už jo ištekėtum ir susilauktum vaikučių, pasuktum nauju gyvenimo keliu. Nepamiršk, kad visados turi likti savimi, niekada nebijok reikšti savo nuomonės ar garsiai svajoti.

Tikiuosi, niekada manęs nepamirši.

Ir dar: nesikrimsk, kad nespėjai man pasakyti, jog myli mane. Nereikėjo. Aš ir taip žinojau, kad myli.

Amžinai tavo

Endrius Perišas

Suklumpu ant kelių vidury koridoriaus, rankose spaudžiu Endriaus laišką.

Daugiau iš tos dienos nieko nebeprisimenu.