Beveik niekada

35

Pirmiausia užsukam ten, kur Endrius paliko savo senučiukę 1969-ųjų „Camaro“, ir čia aš pamatau pirmąjį tikrą stereotipinį teksasietį, besisukinėjantį po garažą, kuriame, akivaizdu, yra dirbęs ir pats Endrius.

– Žinai, aš gi tave atleidau, ar ne? – išėjęs mūsų pasitikti prabyla aukštas vyras su kaubojiška skrybėle ir juodais kaubojiškais batais. Prieš tai jis stovėjo atviram prieangy ir kalbėjosi su kitu vyru, veikiausiai mechaniku.

Ištiesęs Endriui ranką jis trukteli jį į save ir vyriškai apkabina, patapšnoja per nugarą.

– Žinau, žinau, – atšauna jam Endrius ir taip pat paplekši. – Tiesiog turėjau svarbesnių reikalų.

Paskui atsisuka į mane.

– Bili, susipažink su mano mergina Kemrina. Kemrina, čia mano buvęs viršininkas Bilis Frenkas.

Širdis suspurdėjo jam pavadinus mane savo mergina. Kai išgirdau iš jo lūpų šiuos žodžius, jie man padarė tokį didelį įspūdį, kokio nesitikėjau.

Bilis ištiesia man sudiržusią tepaluotą ranką ir aš nė trupučio nedvejodama ją paspaudžiu.

– Malonu, – šypteliu.

Jis irgi man šypsosi; jo dantys kreivi ir išgeltę, turbūt nuo stipraus ilgalaikio polinkio į kavą ir cigaretes.

– Oho, kokia gražuolė, – grįžteli į Endrių. – Dėl tokios panelės ir aš galvotrūkčiais lėkčiau iš darbo.

Žaismingai kumšteli Endriui per ranką, paskui atsisuka į mane ir klausia:

– Ar jis gerai su tavim elgiasi? Šito vaikio liežuvėlis toks, kad ir savo motinėlę išverstų iš klumpių.

Mandagiai jam nusijuokiu.

– Taip, jis išties turi aštrų liežuvį, bet elgiasi su manim gerai.

Endrius žiūri į mane ir šypsosi.

– Na, jei kada turėsi su juo bėdų, žinai, kur manęs ieškoti. Šitam mieste niekas kitas jo taip nesuvaldys kaip aš, – ir plačiai nusišypso Endriui.

– Ačiū, prisiminsiu.

Palikę Bilį Frenką žingsniuojam pro prieangį, o tada pro šonines duris išeinam į aptvertą teritoriją, kur laikomi automobiliai. Iš karto atpažįstu jo mašinytę, nors nė sykio nebuvau jos regėjusi, nebent tik simboliškai atvaizduotą jo tatuiruotės piešinyje. Pati gražiausia iš visų aikštelėje stovinčių mašinų. Tamsiai pilka su dviem juodom ištisinėm juostom ant variklio dangčio. Labai panaši į jo tėvo senovinį „Chevelle“. Vingiuojam pro galybę mašinų ir priėjęs prie savosios Endrius atidaro vairuotojo dureles, bet prieš tai dar įdėmiai iš visų pusių apžiūri kėbulą.

– Jeigu tuo metu, kai nusprendžiau į Vajomingą ne skristi lėktuvu, o važiuoti mašina, jai nebūtų reikėję rimto remonto, tai būčiau tikrai važiavęs su ja, o ne kratęsis autobusu, – sako Endrius, braukdamas pirštu per durelių kraštą.

– Na, neturiu nieko prieš tavo gražuolę, – linksmai patapšnoju per automobilio stogą, – bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tąkart ji buvo nepajėgi tavęs ten nuvežti.

Endrius žvilgteli į mane, jo veide vėl ta miela šypsena, kurią pastaruoju metu regiu vis dažniau ir dažniau.

– Aš irgi džiaugiuosi, – sako jis.

Trumpai susimąstau, kur likimas būtų mus per tą laiką nubloškęs ir ar apskritai mes būtume susitikę. Tačiau ir tas akimirksnis man gerokai prailgsta, nes nuo tokių minčių iškart sugelia širdį. Sunku patikėti, kad galėjom taip ir nesusitikti. Nenoriu apie tai galvoti.

– Ar dabar važiuosim su ja, o ne su „Chevelle“?

Endrius susimąstęs kramsnoja skruostą. Stovi viena ranka atsirėmęs į automobilio stogą. Plekštelėjęs delnu pakelia akis į mane ir sako:

– O kaip tu manai? Ko tu norėtum, mažule?

Dabar jau mano eilė susimąstyti ir pakramsnoti skruostą. Net minties tokios neturėjau, kad galėtų tekti man priimti tokį sprendimą. Prieinu arčiau ir kyšteliu galvą į vidų, apžiūriu odines sėdynes ir… na, gal tik jas, daugiau nieko.

– Sakyt atvirai? – klausiu sunerdama ant krūtinės rankas.

Jis linkteli.

Darsyk nužvelgiu „Camaro“ ir susimąstau.

– Man labai patinka „Chevelle“, – tariu jam, – šita irgi nebloga. Man tai tikras galvosūkis. Bet, ko gero, aš labiau pripratus prie anos. – O kad mano žodžiai būtų svaresni, mosteliu ranka į sėdynes. – Be to, kaip ant tokios sėdynės padėsiu tau ant kelių galvą ar susirangysiu miegui?

Endrius tyliai šypsosi, perbraukia ranka per automobilio stogą, tarsi paguosdamas, kad neverta įsižeisti. Paskui darsyk plekšteli delnu per stogą ir užtrenkia dureles.

– Vadinasi, keliausime su „Chevelle“, – sako jis. – Vėliau parvarysiu ją namo ir uždarysiu į garažą.

Endrius nuveda mane pavalgyti, o paskui aprodo keletą jo mėgstamiausių vietelių Galvestono saloje. Vėliau, pasibaigus eismo spūstims, paskambina jo mama.

– Labai jaudinuosi, – sakau jam sėdėdama keleivio pusėje, kai traukiam jos namų link.

Suraukęs kaktą jis žvilgteli į mane ir taria:

– Nebijok, tu mamai tikrai patiksi. – Vėl žiūri tiesiai į kelią. – Ji ne iš tų nukvakusių vėplų, manančių, kad jos sūneliui nėra lygių.

– Ačiū, labai paguodei.

– Net jeigu ir būtų tokia, – šyptelėjęs priduria, – vis tiek patiktum.

Susineriu ant kelių rankas ir patenkinta šypsausi. Na ir kas, tegu sau giria mamą kiek tik širdis geidžia, tegu sako, kad ji labai miela, bet mano nerimo širdyje tikrai nenuramins.

– Ar jai pasakysi? – klausiu.

Endrius dirsteli į mane.

– Ką? Kad išvykstam?

– Taip.

Linkteli galva.

– Būtinai pasakysiu, kitaip susijaudins tiek, kad be gydytojo neapsieisim.

– Kaip manai, ką ji pasakys?

Endrius tyliai prunkšteli.

– Mažule, man jau dvidešimt penkeri. Su tėvais nebegyvenu nuo devyniolikos. Nieko, pripras.

– Na, aš tik… supranti… pagalvojau apie mūsų kelionės motyvus ir apie tai, ką ketiname veikti. – Pažvelgiu į šoną, paskui vėl į kelią. – Čia ne tas pats, kas susikrauti daiktus ir išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Tokią naujieną ištvertų net mano mama. Bet jeigu pasakyčiau, kad keliausiu ten, kur veda akys, ir dar su vaikinu, su kuriuo susipažinau autobuse, tai ji neabejotinai pakrauptų.

– Neabejotinai? – nustemba Endrius. – Tai yra jeigu jai pasakytum?

Žiūriu į jį.

– Ne. Aš būtinai jai pasakysiu. Lygiai kaip ir tu. Man regis, ji privalo tai žinoti… Betgi, Endriau, tu juk supranti, ką turiu omeny.

– Taip, tikrai, mažule, – sako jis ir įjungęs kairį posūkį sustoja prie stop ženklo. – Tu teisi: tai nėra visai normalu. – Paskui man plačiai nusišypso ir mano veidą nušviečia meili šypsena. – Bet argi ne kaip tik todėl mes tą ir darom? Dėl to, kad tai nėra visai normalu?

– Tikrai taip.

– Aišku, svarbiausia priežastis – mudviejų draugija, – priduria jis.

Droviai nukaistu.

Už dviejų jaukių, miesčioniško stiliaus nuosavų namų kvartalų su baltais šaligatviais ir aplink ant dviračių zujančiais vaikais įsukame į jo mamos kiemą. Tai vieno aukšto namukas su gėlių darželiu priekiniam kieme ir dviem vešliais krūmais abipus takelio, vedančio prie pagrindinio įėjimo. Mūsų „Chevelle“ nuburzgia keliuku ir sustoja už atviram garaže stūksančio balto keturių durų šeimos automobilio. Skubiai užmetu akį į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pasitikrinu, ar po nosim nekaro koks snarglys ir ar tarp dantų neliko įstrigęs koks žalėsis nuo sumuštinio su vištiena, kurį neseniai sušveičiau pietums. Endrius apeina mašiną ir atidaro dureles.

– Aha, viskas aišku, – bandau paerzinti, – atidarai man dureles tik tuomet, kai bijai, kad pro langą gali žiūrėti mama.

Jis ištiesia man ranką ir teatrališkai nusilenkia.

– Jeigu tau patinka, tai nuo šios akimirkos galėsiu kiekvienąkart atidarinėti tau dureles, mano ponia… tačiau… – ištiesiu jam ranką ir šypsniu pasitinku jo vaidybą, – nemanau, kad esi iš tokių.

– Sakai? – atkertu tragiškai senoviniu akcentu ir oriai kilsteliu galvą. – Ir kokia gi tu mane manai esant, pone Perišai?

Endrius užtrenkia dureles ir, ištiesęs nugarą, aukštai iškėlęs galvą, paima mane už parankės.

– Manau, kad tau mandagybės nė motais, svarbu, kad durelės atsidarytų tada, kai nori išlipti.

Prunkšteliu.

– Ką gi, tu teisus, – atsakau jam ir prigludusi prie jo peties einu kartu su juo į namą pro garažą.

Atidarius duris įžengiame į virtuvę, kvepiančią mėsos ir daržovių troškiniu. Pirma mintis: kada ji turėjo laiko paruošti troškinį? Bet paskui pamatau ant stalo elektrinį troškintuvą – lėtpuodį. Endrius nuveda mane pro barą į jaukią poilsio zoną, o tuo tarpu iš koridoriaus išnyra daili moteriškė smėlio spalvos plaukais.

– Džiaugiuosi, kad sugrįžai, – sako ji ir karštai apkabina Endrių, savo smulkiu kūnu tiesiog prilimpa prie jo. Endrius aukštesnis už ją beveik dešimt centimetrų. Bet dabar matau, iš ko jis paveldėjo žalias akis ir duobutes skruostuose.

Moteris nusišypso man pačia meiliausia šypsena ir, didžiai mano nuostabai, taip pat suspaudžia mane glėbyje. Aš irgi apkabinu ją, prispaudžiu rankas jai prie nugaros.

– Tu turbūt Kemrina, ar ne? – teiraujasi ji. – Man regis, kad jau seniai tave pažįstu.

Man tai nuskamba itin keistai. Nenumaniau, kad ji ką nors apie mane žinojo iki šiandien. Vogčiom dirsteliu į Endrių ir jo lūpose šmėsteli mįslinga šypsena. Įtariu, kad jis turėjo šimtus progų papasakoti apie mane kelyje, o ypač kol nepradėjom miegoti vienam kambary. Tačiau man didžiausią nuostabą kelia tai, kodėl jam prireikė apskritai apie mane jai pasakoti.

– Malonu susipažinti, ponia… – išpūtusi akis dėbteliu į Endrių duodama suprasti, kad vėliau gaus nuo manęs pylos už tai, kad laiku nepasakė motinos vardo. Sukandusi dantis piktai žiūriu į jį, o jis tik smagiai šypsosi.

– Vadink mane Marna, – sako moteris ir paleidusi mane iš glėbio suima už rankų. Kilsteli jas aukštyn ir nužvelgia mane džiugia, spindinčia šypsena.

– Ar judu valgėt? – klausia ji, pirma žvelgdama į Endrių, paskui vėl į mane.

– Taip, mama, truputį užkandom.

– Bet vis tiek reikia pavalgyti. Paruošiau mėsos troškinio su žaliosiomis pupelėmis.

Motina paleidžia vieną mano ranką, o kitą laiko švelniai spausdama saujoj, ir vedasi į svetainę, kur virš židinio įtaisytas milžiniškas televizorius.

– Prisėsk, aš tuoj atnešiu tau lėkštę.

– Mama, ji tikrai nealkana, patikėk.

Endrius atseka mums įkandin.

Man jau dabar ima svaigti galva. Ji tikrai žino apie mane tiek, kiek dera pirmai pažinčiai. Visa tokia miela ir taip šypsosi, kad atrodo, jog aš jai iš tiesų patinku. Jau nekalbu apie tai, kad laiko už rankos mane, o ne Endrių, ir vedžioja po savo namus. Ar aš čia kažko nesuprantu, ar ji iš tiesų pats maloniausias ir mieliausias žmogus pasauly? Na, kad ir kaip ten būtų, mano jausmai jai – lygiai tokie patys.

Motina žiūri į mane ir pakreipusi ant šono galvą laukia, ką pasakysiu. Nejučia susigūžiu, nes nenoriu jos nuvilti, ir sakau:

– Labai jums ačiū už pasiūlymą, bet kol kas valgyti tikrai nenoriu.

Šypsena tampa dar meilesnė.

– Tai gal ko išgersi?

– Mielai. Ar galima arbatos?

– Žinoma, – atsako ji. – Su cukrum, be cukraus, su citrina, persikų ar aviečių?

– Gerai bus su cukrum. Ačiū.

Prisėdu ant vidurinės tamsiai raudonos sofos pagalvėlės.

– O ko tau, mielasis?

– To paties, ko ir Kemrinai.

Endrius atsisėda šalia manęs. Prieš išeidama į virtuvę mama dar ilgokai žiūri į mus ir turėdama galvoje kažkokią mintį šypsosi. Paskui šmurkšteli už kampo.

Staigiai atsisuku į Endrių ir tyliai klausiu:

– Ko tu jai apie mane pripasakojai?

Endrius šypteli.

– Nieko, – sako jis ir bando nutaisyti atsainų veidą, bet nesiseka. – Tiesiog pasisakiau sutikęs labai mielą, itin patrauklią merginą aštriu liežuviu ir mažu apgamėliu ant kairės šlaunies.

Plekšteliu jam per koją, o jis tik dar labiau man šypsosi.

– Ne, mažule, – dabar jau rimtai sako Endrius, – pasakiau, kad sutikau tave autobuse ir nuo to karto mudu visur drauge, – ir patikinamai paglosto man šlaunį.

– Kažkodėl man atrodo, kad ji myli mane labiau, nei turėtų, už tai, ką tu jai apie mane papasakojai.

Endrius vos gūžteli pečiais, o tuo metu į kambarį sugrįžta jo mama, nešina dviem stiklinėm arbatos. Pastato jas ant kavos staliuko. Stiklinių šonus puošia mažos geltonžiedės saulėgrąžos.

– Ačiū, – padėkoju ir, gurkštelėjusi arbatos, atsargiai pastatau stiklinę. Ieškau akimis padėkliuko, bet ant stalo jo nematyti.

Motina atsisėda priešais mus į krėslą.

– Endrius minėjo, kad esi iš Šiaurės Karolinos, ar ne?

Aha… Vadinasi, ir tai ji jau žino. Eina sau! Kone girdžiu, kaip jis širdyje džiūgauja – tokio džiaugsmo nuslėpti neįmanoma. Žino, kad negaliu perlieti piktu žvilgsniu ar tinkamai atsikirsti, todėl tik mandagiai nusišypsau, tarsi jo čia nė nebūtų.

– Taip, – patvirtinu. – Gimiau Naujajam Berne, bet visą laiką gyvenau Rolyje, – gurkšteliu arbatos.

Marna užsikelia koją ant kojos ir suneria ant kelių žiedais apmaustytus pirštus. Papuošalai jos paprasti: po du mažus žiedelius ant abiejų rankų, pora mažučių auksinių auskariukų ir panaši grandinėlė, pasislėpusi baltos po kaklu susagstomos palaidinės klostėse.

– Mano vyriausioji sesuo šešiolika metų gyveno Rolyje, bet paskui sugrįžo į Teksasą. Tai labai gražus kraštas.

Šypsodamasi linkteliu. Spėju, kad čia tik įžanginis pokalbis, nes virš mūsų galvų kybo nejaukios tylos grėsmė, be to, pastebiu, kaip ji vis dažniau dirsčioja į Endrių. O jis nekalba. Nejučia stoja nejauki tyla ir mane apima keista nuojauta, kad aš vienintelė nenumanau, kokios mintys sklando kitų čia esančių žmonių galvose.

– Sakyk man, Kemrina, – vėl klausia Marna, pagaliau atplėšusi žvilgsnį nuo Endriaus, – kur keliavai, kai susipažinai su Endriumi?

Na va: šito tikrai nesitikėjau. Nesinori meluoti, bet ir tiesa tokia, kad ką tik sutiktam žmogui taip paprastai ir neišpažinsi.

Endrius nuryja didelį gurkšnį arbatos ir pastato stiklinę.

– Ji irgi buvo įpuolusi į tą pačią balą kaip ir aš, – atsako jis ir jo žodžiai man atima amą. – Aš pasirinkau aplinkinį kelią, o Kemrina keliavo, kur akys veda. Atsitiko taip, kad mūsų keliai susikirto.

Marnos akyse žybteli smalsi kibirkštėlė. Krypteli galvą į šoną, pirma dirsteli į mane, paskui į Endrių, ir vėl žiūri į mus abu. Jos veide kažkas šilta, bet labai paslaptinga, ir toli gražu nėra skeptiško sutrikimo, kurio labiausiai tikėjausi.

– Žinai, Kemrina, noriu tau pasakyti, jog esu labai laiminga, kad judu susitikot. Tavo draugija padėjo Endriui ištverti sunkų metą.

Po šios pastabos jos šypsena mažumėlę nublanksta, o aš akies krašteliu pastebiu, kaip Endrius atsargiai dėbteli į ją. Įtariu, kad ji daug kalba, o galbūt jis bijo, kad ji nepasakytų ko nors daugiau, dėl ko jam būtų gėda.

Truputį sutrikusi dėl to, kad esu vienintelė, nežinanti, kas tarp jų vyksta, motinos labui prisiverčiu mandagiai šyptelėti.

– Na, jeigu atvirai, tai ir jis man nemažai padėjo, – tariu jai ir linksmai nusišypsau, nes tai, ką pasakiau, yra gryniausia teisybė.

Marna plekšteli delnais sau per šlaunis, patenkinta man šypteli ir atsistoja.

– Man reikia paskambinti, – mostelėjusi ranka sako ji. – Visai pamiršau priminti Ešeriui apie tą motociklą, kurį jis ketina pirkti iš pono Sanderso. Einu ir tuoj pat paskambinsiu, nes paskui vėl pamiršiu. Atsiprašysiu keliom minutėm.

Prieš išeidama iš kambario ji vogčiom dėbteli į Endrių. Aiškiai jaučiu, kad jie abu gerai žino, jog aš numanau, kad tarp jų kažkas vyksta, kas turėtų likti paslapty nuo manęs. Negaliu pasakyti, ar ji neišsiduoda, kad aš jai nepatinku, ir vaidina, kad viskas gerai, nenorėdama mano akivaizdoje skaudinti Endriaus, ar tai visiškai kas kita. Mane tai varo iš proto, ir aš nebesu taip atsipalaidavusi, kaip buvau pirmą pažinties akimirką.

Aišku kaip dieną, vos tik jai išėjus, po kelių sekundžių pakyla ir Endrius.

– Kas čia vyksta? – klausiu nekaltai.

Jis žiūri į mane ir aš nujaučiu, kad supranta, jog ilgai slėpti nepavyks. Jis juk gerai žino, kad esu akylesnė, nei jam norėtųsi.

Endrius žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bet nesišypso, žiūri taip, lyg žiūrėtų į žmogų, kuriam tuoj pasakys „viso geriausio“. Paskui pasilenkia prie manęs ir pabučiuoja.

– Nieko čia nevyksta, mažule, – sako jis ir apsimeta besišypsąs, žavus kaip visada ir man taip gerai pažįstamas Endrius. Tačiau aš juo netikiu.

Matau, kad jis man meluoja, ir aš nieku gyvu nenuleisiu dėl to rankų. Kol būsim čia, patylėsiu, bet kai liksim vieni – tada jau laikykis.

– Aš tuoj, – taria jis ir pasuka įkandin motinos.